Knygas reikia skaityti, o filmus – žiūrėti („Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“)

Kol laukiame lietuviško kino filmotekos, pagaliau sulaukėme jos popierinio prototipo – trijų Lietuvos kino istorijos tomų, kuriuose aptarti filmai užpildytų ne vieną lentyną, o viešos retrospektyvos truktų ne vienerius metus. Patys leidinio rengėjai ir autoriai – kinotyrininkai Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas – tritomio „istorija“ nevadina, tikindami, kad vis dėlto tai „daugelio autorių kino kritikos esė rinkinys“, sugulantis į skirtingų požiūrių mozaiką. Vis dėlto turint galvoje bent jau I ir II tomuose analizuojamų laikotarpių ir filmų chronologinį nuoseklumą, kurį paįvairina ir pagyvina menininkų kūrybinės biografijos, savaip retrospektyvūs pokalbiai su jau nebesančiais kino kūrėjais, ši, į tris atskirus tomus turbūt sunkiai sutalpinta, medžiaga kaip tik ir yra mūsų lietuviško kino istorija. Ir kaip tik į jos su tokia atida, meile, kruopštumu ir atsakomybe kontekstą yra įrašomas naujas, o iš tikrųjų šią istoriją pratęsiantis III tome aptariamas lietuvių kinas – vaidybinis / autorinis, komercinis, kuriamas moterų ir vyrų nuo vidurinės iki jauniausios kartos, dokumentinis ar „naujojo realizmo“, postpoetinis ar „kasdienybės“, įtraukiant čia ir lietuviškosios animacijos palikimą ir dabartį, ir trisdešimt nepriklausomybės metų kino industrijos.

Jau ne kartą buvo minėta šio tritomio istorinė aprėptis – nuo 1897 m., kai Vilniuje buvo parodyti brolių Lumiere’ų filmai ar atvežtas tikrasis Thomo A. Edisono kinematoskopas, iki 2022–2023 m. ekranuose ar festivaliuose pristatytų filmų. Minėti 27 autoriai, 72 tekstai, 700 vaizdų ir 1340 puslapių; minėtas ir dešimtmetis, prabėgęs nuo štai jau bemaž trisdešimt metų apie lietuvišką kiną rašančiai Rasai Paukštytei gimusios idėjos pagaliau „surinkti mūsų kiną“ į vieną krūvą iki šios idėjos tapsmo kūnu solidžiomis knygomis su gausybe iliustracijų (tritomio dailininkas Gedas Čiuželis) ir informatyviais, analitiniais, tačiau ir ne(į)spraustais į akademinius rėmus, tekstais (tai ir rengėjų, ir redaktorės Ritos Markulienės nuopelnas).

Tekstai ir vaizdai yra didžiausia šio leidinio vertybė (be to, kad jis apskritai jau yra!). Skaityti apie kiną ir neįsivaizduoti / nematyti jį kūrusių žmonių, filmų kadrų su juose vaidinusiais aktoriais ar tiesiog filmų vaizdų, kurie net nepradėjus skaityti išduoda vieno ar kito kūrėjo savitumą, filmo estetiką, turbūt neįmanoma. Tad dėmesingai parinktos iliustracijos, jų vieta tekste ir net skyrių užsklandos taip pat atlieka „istorinį“ darbą – jos fiksuoja ir laiką, ir subjektą, apie kurį rašoma, ir net autoriaus poziciją. Beje, istorinis matmuo (ypač jau minėtuose I ir II tomuose) atsiranda ir dėl atstumo, kuris straipsnių autoriams suteikia retrospektyvios laisvės naujai interpretuoti žinomus filmus, apibendrinti „laiko slenksčius“. O juk ir tritomio paantraštė kreipia būtent ten – prie „laiko slenksčių“, kurie čia neišvengiamai siejami su pirmaisiais kino žingsniais Rusijos imperijos laikotarpiu (Aistės Račaitytės tekstas), tarpukario kino situacijos apžvalga (autorė Živilė Pipinytė, ji aptaria ir „Tarybų Lietuvos“ kronikas), Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metų (autorius Audrius Dambrauskas), socrealizmo ir stalinmečio (Elena Jasiūnaitė), pagaliau sovietmečio, Lino Vildžiūno pavadinto „gintariniais metais“, kuris, turint galvoje atėjusią naująją atšilimo kartą, su ja besikristalizavusią nacionalinio kino tapatybę, tarsi paruošia dirvą režisierių, vaidybinio ir dokumentinio kino kūrėjų Vytauto Žalakevičiaus, Raimondo Vabalo, Arūno Žebriūno, Almanto Grikevičiaus, Roberto Verbos, Algirdo Aramino, Marijono Giedrio žmogiškiems ir kūrybiniams portretams (Rasos Paukštytės, Živilės Pipinytės, Auksės Kanceravičiūtės, Rūtos Birštonaitės, Rūtos Oginskaitės, Neringos Kažukauskaitės, Izoldos Keidošiūtės tekstai, interviu). Tai, be abejo, lietuviško kino aukso fondas, ir net jei jauniausioji mūsų kino karta ne visada turėjo ar turi galimybę pamatyti šiuos filmus, vien būti jų kontekste (tarsi vienoje įsivaizduojamos sinematekos lentynoje) iš tikrųjų yra verta. Arba kad ir kaip stengtųsi ištrūkti šiandieniai mūsų kino kūrėjai iš šio „fondo“ – ir tokių bandymų būta, apie juos irgi rašoma, tik jau III tome – genezę vis tiek galima įžvelgti.

Lietuvos kino II tomas skirtas 8–10-ajam dešimtmečiams. Ir nors iš pirmo žvilgsnio čia intonacija keičiasi, autoriams bandant fiksuoti pačios kino kalbos, jo svarbos ir autentiškumo pokyčius, susijusius su dar vienais laiko riboženkliais ir kartų kaita, bet ir čia matome visą gausą kūrybos portretų, o tai reiškia – ir kino gyvybę: Henrikas Šablevičius, Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Julija ir Rimantas Gruodžiai, Vytautas V. Landsbergis (Rūta Oginskaitė), Gytis Lukšas, Audrius Stonys (Auksė Kanceravičiūtė), Algimantas Puipa (Aistė Račaitytė), Raimundas Banionis, Saulius Beržinis (Elena Jasiūnaitė), Rimtautas Šilinis, Gediminas Skvarnavičius, Arūnas Matelis (Rasa Paukštytė), Šarūnas Bartas, Arturas Jevdokimovas, Ramunė Kudzmanaitė (Neringa Kažukauskaitė), Valdas Navasaitis (Rūta Birštonaitė), Romas Lileikis (Vaidas Jauniškis), Audrius Juzėnas (Gediminas Jankauskas), Kristijonas Vildžiūnas (Ieva Tumanovičiūtė), Giedrė Beinoriūtė (Santa Lingevičiūtė). Po „sustojusio laiko“ (Rasa Paukštytė) įvardijami kino sistemos kaitos „lūžio metais“ aspektai (Elena Jasiūnaitė), tomą užbaigia Sonatos Žalneravičiūtės filmų rodymo Lietuvoje „trys laisvės dešimtmečiai“. Miniu visas pavardes, nes tekstų autoriai ne tik gilinasi į menininkų kūrybos posūkius, laiko iššūkius, bet ir pačiais tekstais priartėja prie kintančios filmų poetikos.

Leidinio III tomą pradeda Valento Aškinio animacijos Lietuvoje raidos, ypatumų, šiuolaikinių darbų apžvalga. Tai, berods, pirmas toks išsamus šiai mūsų kino sričiai skirtas straipsnis. Džiugu, kad jis rado savo vietą knygoje, kad kūrėjų pavardės, biografijos ir filmų pristatymai nepasimeta faktų, įvykių, sisteminių pokyčių kontekstuose. Atrodo, kad ne tik šį, bet ir kiekvieną viso leidinio straipsnį / tekstą galima būtų aptarinėti atskirai. Tekstų medžiagiškumas ar net atmosferiškumas čia tiesiogiai susišaukia su filmų vaizdine magija, reikšmėmis. Net ir trumpesniuose straipsniuose sugretinama informacija ir filmų interpretacija, tačiau kūrybinės biografijos „neuždaromos“, paliekama erdvės ir saviems apmąstymams, ir juolab tolesniems po 2000 m. kuriančių režisierių ieškojimams. Pastarąjį tomą, kuriam tiktų „raidos ženklai“ apibūdinimas ir kuriame randame „moterų kiną“ (įvadinis straipsnis Renatos Šukaitytės), kiną su „metafizikos prieskoniu“, „nerimo dokumentiką“ ir kt., skaitome Kanceravičiūtės, Jasiūnaitės, Kažukauskaitės, Gedimino Kuktos, Ilonos Vitkauskaitės, Santos Lingevičiūtės, Lauros Šimkutės, Birštonaitės, Pipinytės, Oginskaitės, Ginos Kimantaitės, Paukštytės, Nariaus Kairio, Ievos Toleikytės, Mantės Valiūnaitės, Rimgailės Renevytės išrašytus Janinos Lapinskaitės, Ramunės Rakauskaitės, Inesos Kurklietytės, Agnės Marcinkevičiūtės, Igno Miškinio, Igno Jonyno, Emilio Vėlyvio, Donato Ulvydo, Kristinos Buožytės, Romo Zabarausko, Lino Mikutos ir Kristinos Sereikaitės, Giedrės Žickytės, Linos Lužytės, Dovilės Šarutytės, Manto Kvedaravičiaus, Marijos Kavtaradzės, Andriaus Blaževičiaus, Lauryno Bareišos mikroportretus ir jų filmų mikropasaulius. Atsiprašau už tiek pavardžių, tačiau vien jų skaičius rodo, kiek daug jau turime įvairių kartų ir meninių krypčių kūrėjų, kino kritikų bei tyrėjų. Prisimenant, kiek pastaruoju metu mūsų režisierių bei filmų pelnė šalies ir tarptautinių apdovanojimų, įvertinimų, kaip plačiai atsivėrė pasauliui, akivaizdu, kad šie trys „Lietuvos kino“ tomai pasirodė pačiu tinkamiausiu laiku. Ir net jei nėra galimybės visų čia minimų filmų (o jų rodyklė užima net 17 puslapių) pamatyti, verta apie juos skaityti. O patiriant skaitymo malonumą, – ruoštis gyviems susitikimams su filmais. To ir linkiu visiems, kurie tritomį jau turi ar dar įsigis.

Kadangi jaunų autorių sąraše aptinku ir teatro kritikes, maga parašyti kelis žodžius apie vieną Živilės Pipinytės straipsnyje „Keli kino kultūros aspektai tarpukario Lietuvoje“ minimą „Naujosios Romuvos“ autorių J. M., kuris itin griežtai kritikavo kino kronikos Lietuvoje būklę (p. 40). Šis J. M. – tai su žurnalu bendradarbiavęs Juozas Miltinis, 1939 m. dar buvęs Kaune, jau surinkęs savo studiją ir iki išvykimo į Panevėžį taip pat aktyviai kritikavęs Valstybės teatro spektaklius. Leidinio I tome asmenvardžių rodyklėje randame net 18 kartų paminėtą Miltinio pavardę, o štai šis J. M. apmaudžiai prasprūdo. Beje, žinodama, kokio pragariško darbo pareikalauja rodyklių sudarymas, atskira padėka jų rengėjams(-oms).