Po premjeros. Istorija mėgsta kartotis
Partizanų karo tema Nepriklausomos Lietuvos (šiai dienai „Niekas nenorėjo mirti“ ir kitų to laikmečio filmų istorinės atminties vingrybes palikime šone) kine nėra retas svečias - yra sukurta begalė dokumentinių filmų (turbūt daugiausiai dėmesio šiai temai yra skyręs V. V. Landsbergis, tačiau režisierių sąrašas - ilgas), pastaraisiais metais pasirodė ir vaidybiniai Šarūno Barto „Sutemose“ bei Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“. Pasipriešinimo invazijai tema neabejotinai tiek pat aktuali, kiek ir skaudi. Ir ji vis iš naujo apie save primena dabar, Ukrainoje vykstančio karo fone.
Kad prancūzų režisieriaus Antoine de Meaux bendros gamybos su Lietuva dokumentinis televizijos filmas „Miško broliai“ visų pirma yra skirtas užsienio auditorijai neslepia ir patys filmo kūrėjai. Tad šiemet pristatytą ir LRT Epika platformoje atsidūrusį filmą taip ir derėtų vertinti - kaip užsieniečio žvilgsnį į jį suintrigavusį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykusio partizanų karo laikotarpį bei (labai teisingai) pastebėtas paraleles su Rusijos imperialistinėmis ambicijomis ir vis dar nepasibaigusiu karu prieš Ukrainą. Istorija mėgsta kartotis - ir tai yra svarbiausia „Miško brolių“ žinutė.
Filmo režisierius susiduria su nelengva užduotimi daug žinių apie regiono istoriją tikriausiai neturinčiam žiūrovui ne tik papasakoti apie partizanus ir jų patirtis, tačiau ir priminti apie bendrą istorinį foną. Pasitelkiamos tradicinės tokio formato filmo priemonės - užkadrinis pasakotojo balsas, įvardijantis svarbiausius faktus, iliustracijos - žemėlapiai, nurodantys, apie kokį regioną kalbame ir kur jis yra, archyvinės dokumentikos kadrai. Taip trijų Baltijos šalių istorija patalpinama į mums žinomų istorinių įvykių - Antrojo pasaulinio karo, Ribentropo-Molotovo pakto nulemto Europos pasidalijimo - kontekstą.
Papasakoti partizanų istorijai pasitelkiami istorikų komentarai, autentiškos pačių partizanų darytos nuotraukos, kurių išlikę ne taip ir mažai, filmo kūrėjai keliauja po miškus ir į dar išlikusius bunkerius, įtraukiamos ir kelios inscenizacijos. Vis dėlto svarbiausi (Lietuvos žiūrovui turbūt ir įdomiausi) filme yra paskutiniųjų partizanų liudijimai. Prisiminimais dalinasi dar spėtas užfiksuoti ir jau iškeliavęs Albinas Kentra-Aušra, Jonas Kadžionis-Bėda ir estų partizanas Ruuben Lambur. Jie pasakoja savo išėjimo į mišką istorijas, kalba apie nelengvas gyvenimo sąlygas, draugus ir išdavystes. Stebint juos sunku negalvoti, kad jie - kovotojai už laisvę - kartu yra ir neįtikėtinai šviesūs žmonės. Net ir išėmus juos iš „Miško brolių“ pasakojimo šie unikalūs kadrai (tikiu, kad ne viskas papuolė ir į filmą) patys savaime yra labai svarbus dokumentas.
Žiūrint filmą akivaizdu, kad režisierių žavi partizanų ir vėlesnė Baltijos šalių išsilaisvinimo istorija. Jis nori papasakoti labai daug - parodyti viską, kas jį domina, jaudina, kad niekas nebūtų užmiršta. Istorinis kontekstas reikalingas užsienio žiūrovui, norisi įterpti ir dar gyvų partizanų prisiminimus, ir pasakojimus apie partizanų vadus (žinoma, ir A. Ramanausko-Vanago istoriją), galų gale kaip laimingą kovų baigtį parodyti ir Baltijos kelią. Todėl 50 minučių filmo trukmė čia kiša koją - net jei pasakojimas chronologiškai tvarkingas, apie kiekvieną epizodų norisi sužinoti daugiau ir išsamiau. Akivaizdu, kad tai turėtų (ir galėtų) būti bent kelių dokumentinių filmų serija. Bet galbūt tai - jau vietinės rinkos poreikis? O dabar režisierius nori papasakoti istoriją tiems, kurie čia niekada negyveno. Kad suprastų svetimą skausmą ir iki paskutinės minutės išliekančią viltį būti laisviems. Ir kad istorija galų gale nustotų kartotis.
Nuotraukoje - filmo stop kadras, iš www.lrt.lt archyvo