Atgarsiai. Identitetas, vardu vizualumas

Trumpametražiai filmai – tai dažnai treniruotės prieš ilgo metro gamybos maratoną. Kol šiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ lietuviškas kinas su režisierės Saulės Bliuvaitės filmu „Akiplėša“ priešakyje rinko pilnas festivalio sales, žiūrovams, nesibaidantiems, šviežio oro gūsio, buvo pasiūlyta septynių lietuviškų trumpametražių filmų programa. Šie kūrėjai „apšilinėja“ ryžtingai ir žadina viltį, kad ilgainiui Lietuvos kino panoramoje atsiras dar ne vienas tarptautinį pripažinimą ir nacionalinį palaikymą pelnysiantis ilgametražis filmas.

Trumpametražiame kine labai svarbus filmo ritmas. Tai ypač akivaizdu jaunosios kartos režisierių Mildos Augustaitytės ir Arno Balčiūno filmuose. Po iki paširdžių tveriančio ir juokingo filmo „Numeris vienas“, antruoju savo filmu „Subtilus reikalas“ Augustaitytė ir toliau neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Naujasis dokumentinis filmas pasakoja apie Kaune anglakalbiams studentams anatomiją dėstantį profesorių. Režisierė praveria duris į moralinių dilemų kupiną anatomo profesiją ir į ją žvelgia nedramatizuojant, su humoru. Juk kitaip šioje delikačioje profesijoje galima ir sveiką protą prarasti. Tačiau be šmaikščių kasdienių pokalbių anatomijos kabinete filme taip pat juntamas smalsumo bomba užtaisytas režisierės ketinimas atskleisti ir ne tokias emociškai sterilias anatomo darbo subtilybes. Todėl įsimintiniausia filmo scena tampa akistatoje su filmo herojumi užkadrinio balso (numanoma, kad režisierės) visai nesubtiliai pamėtėta provokacija, tikrinanti anatomo atvirumo ribas. Jis filmavimo grupę maloniai įsileidžia ir į paskaitas, ir į tuščią morgą, bet ties prašymu pasilikti ir nufilmuoti jo darbo procesą atsiranda nematoma riba. Ši scena į filmą įneša nejaukios atmosferos. Tuo pačiu įsivyrauja pusiausvyra, papildanti filmo sukeliamų jausmų spektrą. O jaunoji režisierė Milda Augustaitytė, kaip ir pirmame filme, taip ir naujame drąsiai eksperimentuoja su atvira „subtilesnių reikalų“ ekspozicija ir prie kiekvienos temos prisiartina be išankstinių nuostatų, be suplanuotos laikysenos.

Režisierius Arnas Balčiūnas šių metų programoje pristato jau trečią trumpametražį filmą – „Pravažiavus Napoleono kepurę“. Priešingai nei Augustaitytei, kurios abiems filmams būdingas savitas braižas ir puikus ritmo pajautimas, Balčiūnui, prieš kelis metus susilaukusiam pripažinimo kino festivalyje „Scanorama“ su debiutiniu filmu „Blausos“, kiekviename naujame filme vis prasčiau sekasi kurti paveikaus pasakojimo ir sodrių įvaizdžių derinį. Filme „Pravažiavus Napoleono kepurę“ gilinamasi į disfunkcinius santykius tarp jauno vaikino ir jo tėčio. Sūnus parveža tėtį iš psichiatrinės ligoninės į namus. Iš dalies tai kelio filmas, kartu - ir psichologinė melodrama. Tėvas nesugeba atrasti ryšio su sūnumi, o pastarojo didžiausia baimė yra tapti tokiu pačiu kaip jo gimdytojas. Tai parodoma negrabiu vairuojančio sūnaus įvaizdžiu, ypač scenoje, kai sūnus žvelgia į galinio matymo veidrodėlį ir jame vietoj savęs mato tėvo veidą. Ir nors vizualumo prasme filmas žiūrovus lepina sodriu realistiniu lietuvišku kinu, primenančiu Marijos Kavtaradzės ar Lauryno Bareišos filmus, tačiau melancholiškuose filmo vaizdiniuose ir viltinguose aktorių žvilgsniuose užkoduota pretenzija į psichologinę gelmę neišpildoma.

Lietuviškas vaidybinis kinas nelabai seniai atsigavo iš sąstingio būsenos, pasireiškusios nuobodžiais ir nešiuolaikiškais siužetais. Ambicija įgyvendinti pagavius vaidybinių filmų siužetus kiekvienais metais atsispindi ir šioje „Kino pavasario“ programoje. Vaidybinių filmų joje visuomet daugiau nei dokumentikos ar animacijos. Tad jiems visuomet tenka aršiau konkuruoti dėl žiūrovų simpatijų.

Režisierės Klaudijos Matvejevaitės filmo „Koziriai“ pagrindinė veikėja taip pat rungiasi dėl simpatijų: dėl per pažinčių programėlę sutikto vaikino, kuris pakviečia ją pažaisti pokerį su jo draugais. Pokerio partijoje, varžydamasis su kitais programos vaidybiniais filmais, „Koziriai“ partiją pralošia pirmasis. Teatro scenoje Žygimantės Jakštaitės personažės švyti, bet šiame filme jos veikėja Emilė nyki kaip pirmas, į niekur nevedantis pasimatymas. Situacijos nepataiso nei trumpi svaigūs vakarėlio atmosferą įvaizdinti siekiantys kadrai, nei tai, kad Emilės geriausią draugę įkūnijančios aktorės Kamilės Galkutės veikėjos spinduliuojanti charizma galutinai užgožia pagrindinį filmo siužetą.

Kitas neblaivumo būsena įkrautas filmas – režisieriaus Rinaldo Tomaševičiaus „Pasaka kaip gyvenimas“. Karštligiškas rankos lenkimas, lošiant iš būsto, šiame filme kombinuojamas su siurrealistiniu vaizdiniu – būreliu benamių, pasipuošusių Kalėdų senelio kepurėmis ir kukliu jų Naujųjų metu pasitikimu tamsiame dangaus fone, sproginėjant įvairiaspalviams fejerverkams. Žodžiu, egzotiškų prieskonių nepagailėta. Filmo siužeto nenuspėjamumas ir irracionalumas kelia dviprasmiškus jausmus. Nepatogu stebėti po padidinamu stiklu pakištą save vaidinančių socialiai pažeidžiamų asmenų grupės kasdienybę. Nors filmo formatas ir primena namų sąlygomis sukurtą vaizdo įrašą, vis dėlto „Pasaka kaip gyvenimas“ – savitas ir konceptualus filmas, nepaliekantis abejingų.

Be sunkiai siaubo žanrui priskiriamo filmo „Rūpintojėlis“ (režisierius Jonas Trukanas, 2022), mūsų kine siaubo filmo kategorija tiesiog neegzistuoja. Nors režisierės Eglės Razumaitės filmas „Ootidė“, atrodo, galėtų patenkinti šio pobūdžio kino gurmanų apetitą. Vos iš kelių scenų susidedančiam filmui pavyksta užauginti pakankamai įtampos, kad kulminacinė akimirka žiūrovams suteiktų saldžią katarsio patirtį. Tiesa, ties kulminacija filmas netikėtai pasibaigia. Istorija apie vaikų vasaros stovyklą ir iš jos paslaptingomis aplinkybėmis dingusią mergaitę, laki likusių merginų fantazija, deja, liko neišplėtotomis temomis. Įdomu, kad Lietuvos miškuose kuriama baugi filmo atmosfera primena tokius filmus, kaip „Midsommar“ (rež. Ari Aster, 2019), tad Razumaitės „Ootidė“ įžengė į lietuvišką girią, kurios šiurpių mitų ir legendų lobynas siūlo neišsemiamas galimybes lietuviškam (siaubo) kinui.

Pūgoje klaidžiojanti porcelianinė mergaitė ir dėl atšiaurios aplinkos atimti sau gyvybę pasiryžęs vaikinas - tai režisierių Anu-Laura Tuttelberg ir Gintarės Parulytės kūrinių herojai: animacinį filmą „Kai išskrenda paukščiai“ ir vaidybinę dramą „Sujip“ – sieja mirties tema. Tuttelberg sustabdyto kadro porcelianinių lėlių animacija, nufilmuota atokiame pajūryje, siūlo pažvelgti į laikotarpį, pasibeldus pirmiesiems žiemos ženklams, ir, pasitelkusi mikro siužetą, ekrane kuria įstabiausias vaizdų kompozicijas. Tuo tarpu Parulytės filme anonimiškas dviejų nepažįstamųjų skambutis virsta galimybe išgyti nuo praeities traumų ir užkirsti kelią savižudybei. Asketiška filmo „Sujip“ aplinka leidžia susitelkti į įtemptą judviejų pokalbį, grakščiai valdantį žiūrovų emocijas, o sentimentalus pagrindinis personažas aktoriaus Kęstučio Cicėno vaidybos dėka yra nuoširdus ir atviras.

Apžvelgus šią lietuviško trumpametražio kino programą, norisi prisijungti prie pastaruoju metu kultūrinėje spaudoje suaktyvėjusių lietuviško kino identiteto įvardinimo diskusijų ir pridurti, kad lietuviškas kinas geriausiai apibūdinamas ne dialogo eilutėmis, vietos ar laiko parametrais, bet, pirmiausia, filmų vizualumu.

Filmų "Subtilus reikalas", "Pravažiavus Napoleono kepurę", "Ootidė" kadrai. "Kino pavasario" archyvo nuotr.