Po premjeros KP. Marija asfalto šalyje
Režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nejučia sugrąžina paauglystės laikų prisiminimus. Kai neatsargūs sprendimai, retrospektyviai pažvelgus, bet kada galėjo pasibaigti nelaime, bet tuo metu nekėlė jokių klausimų. Kaip ir kas mėnesį įsigyjamas žurnalas, kuris greta edukacinės misijos skatino nerealius lūkesčius ir galėjo įvaryti daugybę kompleksų - dabar jis būtų įdomia medžiaga sociologiniam tyrimui.
Prisiminimų (sunku juos pavadinti nostalgija) efektas - kiek netikėtas, tačiau, akivaizdu, numatytas filmo režisierės, neneigiančios, kad scenarijuje vietą rado ir jos asmeninės patirtys. Turbūt todėl „Akiplėšos“ erdvė ir laikas gana sunkiai apibrėžiami. Filme egzistuoja nauji mobilūs telefonai ir „dark webas“, tačiau tik jie ir yra nuoroda į šių dienų pasaulį. Industrinis priemiestis, skendintis skurde, neturi pavadinimo - tokių Lietuvoje buvo ir yra ne vienas. Čia nepamatysime madingų rūbų, naujų automobilių ir modernių interjerų, o fone skambės techno muzika. Net parinkti personažių vardai - tradiciniai, neatliepiantys naujausių madų. Nežinau, kiek šiuolaikinių paauglių supras sceną apie pieną ir kaspinuotį, ir ar modelių mokyklos dabar vis dar nėra praradusios savo aktualumo. Veiksmas drąsiai galėtų 
vykti gerais pora dešimtmečių anksčiau, o skurdi aplinka iš pirmo žvilgsnio grasina paversti pasakojimą aktualiu tik konkrečiam regionui ar socialiniam sluoksniui. Visgi „Akiplėša“, nepaisant pasirinkto laiko neapibrėžtumo ir tamsaus filmo stilistikos, pasauliui (ne tik paauglių) pasakoja labai universalią istoriją apie - pirmiausia ir svarbiausia - draugystę ir meilę sau.
Pirmą kartą filmo heroję Mariją (Vesta Matulytė) sutinkame baseino persirengimo kambaryje - čia susiduriame ir su ją apkalbinėjančių paauglių žiaurumu. Kamera atitolsta, susigūžusios Marijos figūra atsiduria tolumoje, ir žiūrovo akyse mergina tampa dar vienišesnė ir pažeidžiamesnė. Netrukus po to seka ir dar vienas epizodas - Marijai žvelgiant į persirengimo spintelę ši tampa begaliniu tuneliu: sveiki atvykę į asfalto šalį, kur pagrindinis moto yra bet kokia kaina iš čia dingti.
Nors tai nebus pasakojimas su siurrealiais intarpais - „Akiplėšos“ naratyvas „įžemintas“ realybės audinyje (išskyrus galbūt keistą į pasakojimą įsiterpiantį Kristinos (Ieva Rupeikaitė) tėvo ir jo sugyventinės šokį), operatoriaus Vytauto Katkaus kamera dažnai stengsis pažvelgti vidinį merginų pasaulį ir papasakoti, kas jame vyksta. Žodžiais apie tai nekalbės jos pačios, o kas dedasi jų viduje nesidomės ir aplinkiniai.
„Akiplėša“ galima pavadinti dviejų aktorių filmu, kuriame profesionalios patirties neturinčios paauglės puikiai susidoroja su užduotimi, kurdamos atpažįstamus ir įtikinamus savo personažių portretus. Marija - jautri, nepasitikinti savimi, slepianti vidinę skriaudą, nes abejinga motina paliko ją pas močiutę. Skriauda, be kita ko, susijusi ir su fiziniu defektu - iš jo tyčiojasi net artimiausi žmonės. Kristina - įžūli, atvira, nuolat bandanti ribas. Ji ji pasiryžusi padaryti viską, kad ištūktų iš savo aplinkos, net jei kelias vienintelis ir reikalauja savidestrukcijos. Merginų tarpusavio santykių dinamika yra bene pagrindinė filmo veiksmo varomoji jėga, jų draugystė nustelbia konkurenciją, ir žiaurumą, o jų negrabus rūpestis viena kita vis labiau auga.
Filmo pasaulis iš pažiūros atrodo 
pasmerktas - pūvantis, pilnas šiukšlių, net upė, kurioje maudosi merginos, dėl šalia stūksančių kaminų neatrodo švari. Įspūdį sustiprina grūdėtas vaizdas, pilki, šalti tonai. Ties skurdo riba gyvenantys artimieji turi mažai galimybių (veikiausiai - ir supratimo) suteikti ką daugiau, nei bazinių poreikių patenkinimas. Todėl suprasti netinkamų, pavojingų merginų pasirinkimų priežastis auginant pačioms save nėra sunku. Kaip ir tai, kad jos griebsis bet kokio būdo išsigelbėti. Tai mato ir modelių mokyklos savininkė. Bliuvaitė nesiima kritikuoti modelių industrijos specifikos - mokykla filme tiesiog abstrakti erdvė, kreivų veidrodžių karalystė, kurioje jungiasi priežasčių ir pasekmių grandinė: tėvų autoriteto nebuvimas, skurdas, noras būti tobula (ir atitikti kažkieno kito lūkesčius, tam, kad būtum pastebėta, mylima, laiminga) ir grobuonys, tuoj pat pajaučiantys svetimą desperaciją ir kompleksus.
Tačiau filmo pasaulio tamsa prasisklaido. Jame egzistuoja ne tik draugystė, bet ir meilė (Kristinos tėvo, dėl dukros parduodančio savo automobilį, ar Marijos močiutės, bandančios piešiniais jos kambariui suteikti grožio ir švelniai besirūpinančios susirgusia drauge). Bliuvaitė geba subtiliai kalbėti apie švelnumą, šviesą, gėrį, galinčius egzistuoti net tamsiausiame ir purviniausiame užkampyje, o tai savo ruožtu ir pakylėja „Akiplėšą“ virš skurdo eksploatacijos.
Žinoma, „Akiplėša“ yra brandos („coming of age“) istorija. Mažiau romantizuota, nei įprasta tokio tipo filmams, ir be deklaratyvių transformacijų - nors širdyje ir norėtųsi jų tikėtis. Tačiau filmo pabaiga, panašu, liudija pokyčių viltį abiejų merginų gyvenime.
