Kino teatre. Kelios mintys apie erdvę ir neapibrėžtumą

Po debiutinės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ premjeros kurį laiką ryškiausiai prisiminiau ne siužetą (jis čia minimalus), bet erdvę, pastarąją suvokiant ne tik geografiškai, kaip veiksmo vietą, bet ir kaip patį kadrą su visa jo organizavimo logika: kas, kur ir kaip kadre atrodys, kokias prasmes vienokia ar kitokia žmonių ir daiktų padėtis kurs.

Akivaizdu, kad režisierės sprendimas svarbiausias idėjas formuluoti ne dialogų pagalba, bet per apgalvotas kadrų kompozicijas, buvo sąmoningas, o iki galo jį išpildyti padėjo operatorius Vytautas Katkus ir dailininkas Paulius Aničas, pademonstravę savojo amato meistrystę. 

Iki šiol tokį išskirtinį dėmesį erdvei (pasikartosiu, tiek veiksmo ar greičiau vyksmo, tiek kadro) lietuvių kine teikė nebent tik Šarūnas Bartas, o iš jaunesnės kartos Laurynas Bareiša.

Tik pirmasis kadro erdvę konstruoja atsigręždamas į tapybą, kur svarbiomis tampa simetrija ir proporcija, antrasis atsisako simetrijos ir artėja prie dokumentiškumo, o štai Bliuvaitės kadro kompozicijos jau visai kitokios, dar radikalesnės. Viskas neproporcinga, iškreipta, deformuota. Metaforiškai kalbant, pirmojo kadras – ikona, antrojo – dokumentinė fotografija, o trečiosios – grafitis ant sienos.

Suprantu, kad iki šiol apie filmą kalbu labai abstrakčiai, susikoncentruodamas į kažin kokius erdvės aspektus, kurie didžiajai daliai žiūrovų, tikiu, buvę nebuvę, jiems svarbiausia istorija, bet lietuvių kine nedažnai sutiksi pirmiausiai vaizdais mąstantį (-čią) kūrėją, todėl įdomu prie to stabtelti ilgiau.

Režisierė mus nukelia į postindustrinį priemiestį su horizonte stūksančiais kaminais, elektrinėmis, garažų rajonais, neaiškios paskirties pastatų griuvėsiais, statybų aikštelėmis, purvinais vandens telkiniais ir piktžolėmis apžėlusiomis tarpuvartėmis, kurį lengva ranka būtų galima traktuoti kaip postsovietinę 90-ųjų pradžios erdvę, tačiau užtenka kadre pamatyti ženklus iš šių dienų, kad apibrėžti konkretų istorinį laikotarpį taptų sudėtinga.

Režisierei, panašu, nebuvo svarbus istorinis ir geografinis tikslumas. Mes taip ir nesužinome, nei kokiame mieste, nei kuriais metais viskas vyksta. Šis erdvėlaikio neapibrėžtumas savaip iškalbingas. Tai veikiau abstraktus paauglystės pasaulis su jo pavojais, baimėmis ir žiaurumu. Savotiška laike sustingusi prisiminimų erdvė, atitrūkusi nuo mūsų šiuolaikinės tikrovės, kurioje, kaip kažkas po peržiūros atkreipė dėmesį, neberasi tokių apleistų miestelių ir taip besielgiančių paauglių, su kuo būtų galima ir pasiginčyti.

Tos paauglės – tai nedrąsi, dėl šlubumo kompleksuojanti ir prie naujos aplinkos nepritampanti tylenė Marija (Vesta Matulytė) ir anksčiau laiko suaugusi, akiplėšiška Kristina (Ieva Rupeikaitė), kuri lanko modelių mokyklą ir dėl svajonės būti modeliu imasi drastiškų lieknėjimo procedūrų. Šių merginų pažinties ir draugystės istorija ir yra viso filmo dramaturginė ašis.

Tiesa, priežasties ir pasekmės santykiu grįsto tradicinio pasakojimo čia nėra. Todėl tuos, kurie kine įpratę prie linijinių pasakojimų, kur epizodai išplaukia vienas iš kito, taip išlaikydami istorijos rišlumą, „Akiplėšos“ fragmentiškumas, tikiu, gali kiek erzinti. Ne vienas tai palaikė filmo trūkumu, kas, man regis, atrodo kiek trumparegiška.

Žinoma, galima ginčytis, ar finalas negalėjo būti aiškiau artikuliuotas, nes Kristinos negalavimo kulminacija, išgėrus kaspinuočio kiaušinėlių, ir pagijimas atrodo kiek skubotas, tačiau šiuose svarstymuose lengva save pagauti norint tradicinės dramaturgijos, kuriai Bliuvaitė, kaip jau minėjau, akivaizdžiai priešinasi.

Sudėtinga „Akiplėšą“ būtų patalpinti ir į žanro rėmus. Istoriją lengviausiai būtų galima pavadinti brendimo (coming-of-age) drama, tačiau panašiems pasakojimams būdingos labai aiškios personažų vidinės kelionės su transformacija pabaigoje šičia nėra, nors tropai – atpažįstami: bandymas pritapti prie bendraamžių, apkalbos, pirmieji kartai ir paklydimai, flirtas su suaugusiųjų pasauliu.

Kažkur periferijoje šmėkšteli ir socialinės dramos kontūrai, nes rodomas skurdas, disfunkcinės šeimos, be tėvų (meilės) augantys vaikai, punktyriškai paliečiamas alkoholizmas (keista, kad kolegė Santa Lingevičiūtė „7 meno dienose“ publikuotoje recenzijoje teigė, jog filme nėra alkoholikų tėvų, kažkodėl ignoruodama epizodą autoservise, kuomet Kristina prašo jos tėvo kolegų neleisti šiam vairuoti išgėrus) ir, žinoma, valgymo sutrikimų tema, tačiau socialinės dramos keliu režisierė nepasuka.

Ir laimei, kad to nepadaro. „Akiplėša“ platesnė nei šio žanro rėmas. Todėl blogiausia, ką būtų galima nuveikti su filmo komunikacija, tai po peržiūrų surengti kokią nors diskusiją su specialistais apie bulimiją ir kitas psichologines paauglių problemas. Nesakau, kad apie tai kalbėtis neverta, bet Bliuvaitės žvilgsnis į žmones ir aplinką greičiau ne sociologinis, o antropologinis.

Šis neapibrėžtumas – žanro, vietos, laiko – yra didžiausia „Akiplėšos“ stiprybė. Režisierė iš pradžių lyg ir siūlo leistis išmintais takeliais, tačiau čia pat žiūrovą paklaidina. Lieka dvi galimybės: arba piktintis negavus to, ko tikėjaisi (sutikite, lūkesčiai prasti filmų palydovai), arba pasikliauti režisiere ir iš filmo pasiimti tik tai, ką ji siūlo.

Tiesa, pastarajam keliui reikės daugiau pastabumo ir geranoriško atvirumo. To būtų galima ir palinkėti žiūrovams ir kolegoms kritikams.