Pokalbis su Vytautu Puidoku. Dokumentininko paradoksai

Netrukus kino teatruose pradedamas rodyti jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias kino režisieriaus Vytauto Puidoko filmas „Murmančios širdys“. Taline vykstančiame festivalyje apdovanojimą „Juodosios naktys“ už geriausią operatoriaus darbą pelnęs filmas pasakoja apie nuo priklausomybių besigydančių vyrų bendruomenę. Su režisieriumi kalbamės apie šį filmą, dokumentinio kino kūrimo subtilybes ir politinį kūrybos aspektą.

Jei reikėtų pasirinkti vieną savo filmų veikėjų, kuris būtų panašiausias į Jus ir kodėl?

Filme „Murmančios širdys“ buvo vienas personažas, kuris ekrane pasirodo gana trumpai – maždaug mano amžiaus ar šiek tiek vyresnis vyras. Jis iš tos pačios bendruomenės, apie kurią kalbama filme. Jis domisi tais pačiais dalykais kaip ir aš – kalbėjomės apie keliones, tranzavimą. Tačiau bendruomenėje jis ilgai neišbuvo. Įdomiausia buvo jausmas, jog kitaip susiklosčius aplinkybėms galėjome būti vienas kito vietoje. Jis galėjo kurti filmą apie bendruomenę, o aš galėjau būti jo vietoje – gyventi visai kitoje realybėje. Vienintelis skirtumas tarp mūsų, tikriausiai, buvo tai, kad gimėme skirtingose aplinkose. Galbūt aš vaikystėje gavau daugiau meilės ir rūpesčio. Bet tas jausmas, kaip lengvai viskas galėjo kitaip susiklostyti, mūsų pažinties momentu atrodė labai apčiuopiamas. Kalbant apie kitus personažus, keistai nuskambės, bet net Aleksandras Bendoraitis iš „El Padre Medico“ kažkuo man artimas. Nes kaip ir jis, kažkada iškeliavau į Amazonės džiungles kažko ieškoti. Jo tapatybės paieškos man labai suprantamos. Turbūt todėl ir traukia kai kurie personažai – juose atpažįsti save.

Kurdamas dokumentinį kiną, matyt, daug laiko praleidžiate kartu su savo filmų veikėjais. Kokiomis savo veikėjų savybėmis žavitės labiausiai? Galbūt kažką iš jų perėmėte ar išmokote?

Dirbant dažnai kyla jausmas, kad kažkur jau matei tą žmogų. Nežinau kodėl, bet kartais personažai primena žmones iš mano aplinkos. Pavyzdžiui, filmuojant „Pasienio paukščius“, pagrindinis personažas Andrejus man priminė dėdę iš Kretingos. Tokie dalykai nutinka dažnai – vis kažkur atpažįsti dalelę savo artimųjų, lyg tavo pasaulis persilietų su kuriama istorija. Filmas dažniausiai neatsako į klausimus – jis labiau veikia kaip veidrodis. Personažai atspindi tave patį, tavo aplinką, tavo santykius su pasauliu. Man dokumentika visada buvo tarsi raktas į pasaulį, kurio nepastebi kasdien – vaikštai tomis pačiomis gatvėmis, tais pačiais koridoriais, bet jei žengi truputį į šalį, staiga atrandi visai kitą realybę. Ir tada, būdamas tame pasaulyje, mokaisi. Kiekvienas žmogus, kurį sutinki, kažką tau (galbūt net nesąmoningai) palieka.

Filme „Murmančios širdys“ personažas Matas moko priimti savo vaikystę, susitaikyti su praeities įvykiais. Gal ir pats kažkada buvau nepastebėtas, neišgirstas. Gal buvau su žmonėmis, su kuriais nenorėjau būti. O kartais, kalbėdamas su bendruomenės vyrais, pagaudavau save atpažįstant tam tikrą tėvišką ar brolišką santykį. Kartais sutikdavau žmonių, kurie iš tikrųjų nustebina. Atsimenu vieną aukštą, stiprų vyrą, kuris visą laiką glostydavo gyvūnus. Kartais net pusvalandį tiesiog stovėdavo su jais. Atrodė šilčiausias žmogus iš visų, kokius esu sutikęs, bet jo praeitis buvo turbūt pati žiauriausia. Tai buvo stiprus išgyvenimas – matyti tokį kontrastą tarp to, koks žmogus yra dabar, ir to, ką jis patyrė.

O būna, kad norite padaryti filmą apie vienus dalykus, o filmas gaunasi apie visai kitus?

Man atrodo, kad tokie neatitikimai prasidėjo jau nuo pirmojo mano filmo. Kai kūriau „El Padre Medico“, pradžioje įsivaizdavau jį kaip tuo metu populiarių filmų, tokių kaip „Searching for Sugar Man“, atitikmenį – tokį, kurį žmonės norėtų eiti žiūrėti. Tuo metu dar mažiau žiūrėdavau festivalinio kino, o Lietuvos kino centras ką tik buvo susiformavęs, atrodo, kėlė ir tam tikrus lūkesčius dėl „žiūroviško“ lietuviško kino krypties.

Tačiau kai pradedi kurti filmą, realybė pasirodo visai kitokia. Staiga supranti, kad tai ne įkvepiantis pasakojimas, o filmas apie istorines traumas. Kad teks susidurti su temomis ir istorijomis, kurių nė sapnuoti nebūtum norėjęs. Su žmonėmis, kurie pasakoja dalykus, kuriuos sunku priimti. Tai tapo mano kuriamo dokumentinio kino pagrindu.

Apskritai dokumentikoje dažnai kyla klausimas – ką iš tikrųjų daro režisierius? Filme „Murmančios širdys“ daugiausia stebėjau santykius. Tik tada, kai pradedi filmuoti, filmas pradeda formuotis, ir tu judi kartu su juo. Kūrybinis procesas čia yra esminė dalis – jei tiesiog ateini ir nufilmuoji tai, ką iš anksto sugalvojai, rezultatas dažniausiai būna statiškas, be gyvybės. Atrodo, kad nieko iš tiesų neįvyko. Tokiais atvejais atsiranda pavojus filmui virsti pernelyg didaktišku. Aš kuriu filmus tam, kad sužinočiau tai, ko dar nežinau. „Murmančios širdys“ pradžioje turėjo būti apie priklausomybes – apie vyrų bendruomenę, ritualus, kelią iš priklausomybės, jų santykį su gamta. Atmosferinis, poetinis filmas, panašus į tokius, kokius kuria Wang Bing. Tačiau Mato atvykimas į bendruomenę viską pakeitė. Iš atmosferinio pasakojimo filmas virto „personažine“ stebimąja dokumentika. Montažo metu dar bandėme įvairius dalykus – įterpti sugalvotas scenas, naudoti užkadrinius bendruomenės vyrų balsus, sukurti siurrealistinius montažus. Tačiau ilgainiui viskas išsigrynino, filmo forma taip pat.

Bekuriant filmą paaiškėjo, kad priklausomybės yra tik paviršius. Netgi pasakyčiau, kad ši tema galiausiai tapo viena mažiausiai įdomių. Vietoj to, filme išryškėjo smurto tematika ir išgijimo procesas. Kas nutinka, kai žmogus nustoja vartoti? Kur dedasi visos emocijos, kurios iki tol buvo slopinamos? Kas slepiasi po priklausomybėmis, iš kokių patirčių jos kyla ir kaip jos mus veikia?

Galų gale filmas tapo gilesnis, nei buvo numatyta pradžioje. Ir būtent tai man yra dokumentikos esmė – galimybė filmui transformuotis, atrasti savo tikrąją temą, o ne primesti jam jau iš anksto sugalvotą formą.

Kokius lūkesčius keliate savo filmams?

Dabar stengiuosi kiekvienam filmui išsikelti realistinius lūkesčius. Pavyzdžiui, su filmu „Murmančios širdys“ vienas iš tikslų buvo pasirodyti tarptautiniuose festivaliuose ir ten sulaukti gerų reakcijų. Kitas tikslas – pasiekti platesnę auditoriją. Kad filmą pamatytų ir tokie žiūrovai, kurie yra panašioje situacijoje kaip filmo personažai. Supratau, kad tam geriausia priemonė yra televizija, todėl bendradarbiavome su „Arte“ – Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalu. Tai reiškia, kad filmą pamatys labai plati auditorija per televiziją, o ne tik festivalių publika. Dar viena kryptis – teminės peržiūros. Kai balandį filmas pasirodys kino teatruose, su filmo prodiusere Rūta Jekentaite planuojame keletą specialių rodymų priklausomų žmonių bendruomenėse, kur po seanso bus organizuojamos diskusijos. Kuriant tokį filmą nesitiki, kad žmonės masiškai plūs į kino teatrus – tai nėra lengvas žiūrėjimas. Tai filmas, kuriam reikia vidinio pasiruošimo, drąsos. Tačiau jis įgyvendina kitus tikslus. Visi mano filmai yra nedidelės provokacijos, kelia nepatogius klausimus. Tuo metu, kai kūriau „El Padre Medico“, buvo labai populiarios sėkmės istorijos apie lietuvius, kurie išvyko į užsienį ir kažką pasiekė. Norėjau sukurti kažką panašaus, bet staiga paaiškėjo, kad toje istorijoje viskas yra preišingai. Su filmu „Murmančios širdys“ buvo tas pats – mums atrodo, kad jau gyvename gerai, ekonomika kyla, psichologinės problemos pradedamos pripažinti, žmonės eina pas specialistus. Bet užtenka išvažiuoti iš Vilniaus, ir prieš akis atsiveria visai kitas pasaulis.

Festivalis “Nepatogus kinas” Jūsų filmą “El Padre Medico” pavadino metų nepatogiausiu lietuvišku dokumentiniu filmu. Kurią vietą lietuviško dokumentinio kino nepatogumo skalėje savo filmams priskirtumėte ir kodėl?

Filmai visada kelia klausimus, tačiau kartu jie išlieka kinu – su savo estetika, struktūra ir net tam tikrais pramoginiais elementais. Pavyzdžiui, „El Padre Medico“ turėjo aiškią detektyvinę liniją, kuri suteikė jam žiūroviškumo. „Murmančios širdys“ taip pat turi estetiką, kuri sukuria vizualinį malonumą, nors ir nagrinėja sudėtingas temas. Mano kinas nėra vien tik socialinis ar visiškai „nuogas“, be meninio apipavidalinimo – jis autentiškas. Man atrodo, kad dokumentinis kinas iš esmės remiasi trimis pagrindiniais poliais: socialine svarba (jis turi kelti klausimus, aktualius bendruomenei), estetine verte (jis turi būti meno kūrinys, turėti savo vizualinį ir dramaturginį sprendimą) ir asmeniškumu ar autentiškumu, nes tik taip jis gali konkuruoti su vaidybiniais, didelio biudžeto filmais. Kalbant apie dokumentinio kino vietą Lietuvoje, vis dar sunku tiksliai apibrėžti jo kryptį. Pavyzdžiui, montuodamas filmą Prancūzijoje, mačiau, kaip ten dokumentika yra organiškai įtraukta į visuomenės diskusijas. Kiekvienas protestas ten yra filmuojamas bent kelių režisierių, kurie kuria filmus apie įvykius ne retrospektyviai, o kaip diskusijų platformą čia ir dabar. Dokumentinis kinas ten naudojamas kaip priemonė, aktualizuojanti visuomenei svarbias temas, rodomas per televiziją ir prieinamas plačiosioms auditorijoms. Lietuvoje šito dar labai trūksta. Mūsų dokumentika dažnai nepasiekia tų žmonių, kuriuos iš tiesų galėtų ir turėtų pasiekti. Man atrodo, mes vis dar labiau orientuojamės į tai, kaip save reprezentuoti pasaulyje, o ne į tai, kaip kinas gali būti veidrodis mums patiems. Tai keičiasi, bet vis tiek dažnai svarbiausias tikslas būna laimėti tarptautinį apdovanojimą, o ne sukelti vidinę diskusiją. Prisimenu diskusiją apie filmą „Laiškas Ukrainai“ su profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir jo klausimą: „Kam kurti tokį filmą?“ Jis sakė, kinas turėtų būti kuriamas tam, kad jį rodytume užsienyje, įtikintume politikus, formuotume nuomonę apie Rusiją. Tada su Karoliu Kaupiniu bandėme ginčytis, kad dokumentika pirmiausia turi būti apie mus pačius – apie tai, kaip mes išgyvename situacijas, kaip jas suvokiame. Tai ne tik priemonė įtikinti kitus, bet ir būdas mums patiems suprasti save. Ir čia, man atrodo, slypi didžiausias mūsų dokumentikos pokytis – kryptis nuo išorinio jos patvirtinimo į vidinį reflektavimą.

Recenzuodamas Jūsų filmą “Pasienio paukščiai” kino kritikas Camillo de Marco tekstą užbaigia klausimu, ar gali mokslas ir kultūra egzistuoti laisvoje zonoje, atskiriant juos nuo politinių ir ekonominių sankcijų. Tai ar gali?

Man atrodo, kad mes per mažai suvokiame kiną kaip politinę priemonę ir dar nepripažįstame, jog kiekvienas meno kūrinys yra politiškas. Kai gyvenau Berlyne, lankiausi galerijose ir pastebėjau, kad ten meno kūrinių pristatymo pradžia visada aiški: iš kur aš esu? Koks mano žvilgsnis į pasaulį? Kokios mano patirtys? Ar mano tauta buvo kolonizuota, ar dekolonizuota? Tik tada menininkai pradeda kalbėti apie savo kūrinį. Tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar retai strategiškai pozicionuojame save pasaulyje ir politiniame kontekste. Tarsi dar nesame įsivardinę savo vietos. Tai kol kas procesas.

Jeigu reikėtų įsivaizduoti tobulą dokumentinio kino mokyklą, man atrodo, joje turėtų susijungti skirtingos sritys. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas galėtų suteikti supratimą apie globalų kontekstą ir politines struktūras. Vilniaus dailės akademija – ugdyti estetinę kalbą, vizualinį mąstymą. Kino mokykla – mokyti, kaip visa tai paversti filmu, kūriniu, turinčiu poveikį. Sujungus politiką, estetiką ir kinematografinį amatą, dokumentinis kinas taptų visapusiška išraiškos priemone – ne tik menine, bet ir visuomenine bei politine jėga.

Esate vienas iš filmo “Laiškas Ukrainai” bendrakūrėjų. Tai labiau ne meninė dokumentika, o kronika. Kaip prisidėjote prie šio filmo gamybos? Kaip vertinate jo reikšmę iš šiandienos perspektyvos?

Man atrodo, kad kiekvienas tokio masto įvykis yra tam tikras pilietinis aktas. Kai filmavome “Laišką Ukrainai”, išgyvenome kažką panašaus į mini Sąjūdį. Bent jau mūsų kartai tai buvo beveik didžiausias politinis įvykis. Aš gimiau 1988-aisiais, Sąjūdį prisimenu tik fragmentiškai, bet visada girdėjau istorijas apie tai, kaip tuo metu žmonės filmavo su turimomis kameromis – ir dabar, praėjus daugiau nei 30 metų, situacija kažkuo pasikartojo. Tarsi tas pats įvykis, tik kitame kontekste. Buvo jausmas, kad jau ne Audriaus Stonio ir Arūno Matelio karta turi lakstyti su kameromis – tai tapo mūsų, jaunesnių kūrėjų atsakomybe. Iš esmės supratau, kad tai yra dokumentininko pareiga: jei aplink tave vyksta kažkas svarbaus, turi tai fiksuoti. Buvo stiprus bendrumo jausmas, ir visa iniciatyva įvyko su minimalia organizacija. Per metus pavyko nufilmuoti apie 80 filmavimo dienų. Tai nemažas skaičius. Ir per kiekvieną jų atsirasdavo ir profesionali kino technika, ir nauji žmonės, kurie keisdavosi, pasidalindavo filmavimo krūvį. Kino bendruomenėje atsispindėjo toks pats vienybės jausmas, koks buvo apėmęs visuomenę. Galima sakyti, kad visa tai buvo gražus pilietinis aktas. Tai jautėsi ir „Kino pavasario“ uždarymo metu, kai vyko premjera. Reikėjo tai padaryti, ir man atrodo, kad ši medžiaga turi vertę. Filmas yra sudėtas, bet ar jis baigtas? Kaip pilietinis aktas – taip, bet kaip pats filmas – gal dar ne. Turiu šią medžiagą ir kartais pagalvoju, kad galbūt laikui bėgant ji subręs, įgaus naujų prasmių ir bus galima prie jos grįžti.

Kiek, Jūsų nuomone, politiškas kinas turėtų reflektuoti čia ir dabar vykstančius procesus? O gal geriau apie kai kuriuos procesus kalbėti palaukus metus ar du?

Man atrodo, kad kinas yra viena iš priemonių politiniam laukui reflektuoti, bet Lietuvoje vis dar jaučiasi tam tikras atotrūkis tarp meno ir politikos. Tai man kelia nerimą, ypač po „Laiško Ukrainai“ premjeros, kai pajutau, kad ne tik valdžios institucijos, bet ir publika dar nėra įpratusi matyti meną kaip politinio diskurso dalį. Vis dar vyrauja įsitikinimas, kad menininkas turėtų būti atskirtas nuo politikos, kad tai – nesusijusios sritys. Kai žiūrėjome filmą kartu su Landsbergiu, buvo aišku, kad tuo metu filmas žmones palietė, tačiau po seanso visi laukė verdikto – ką pasakys Landsbergis. Būtent tai mane ir gąsdina, nes atrodo, kad politinis laukas Lietuvoje vis dar veikia per tam tikrus autoritetus, per tai, ką „reikia“ galvoti, užuot leidus menui tapti savarankišku politinio mąstymo procesu. Meno ir politikos ryšys nėra priimamas kaip natūralus dalykas. Manau, tai keisis, bet tam reikia daugiau kūrinių, kurie pralaužtų šią sieną ir gilintųsi į politines temas. Įdomu, kad šis filmas nebuvo įtrauktas į jokius politinius debatus ar diskusijas. Atrodė, kad menas ir politika egzistuoja kaip du visiškai atskiri laukai, kurie beveik nesusiliečia. Išskirtinumas buvo tas, kad į peržiūrą pakvietėme Landsbergį, ir tai sukėlė diskusiją apie tai, kokia yra kino paskirtis. Jautėsi skirtumas tarp Landsbergio, kuris labiau atstovauja elitistinę, lyderiais pagrįstą politiką, ir filmo, kuris daugiau kalba apie mases, apie paprastus žmones, dalyvaujančius politikoje iš savo asmeninės patirties. Tai buvo viena įdomiausių diskusijų, kokias esu patyręs per premjeras. Jeigu tokių diskusijų būtų daugiau, politiškai angažuotas kinas galėtų rasti svarbesnę vietą mūsų kultūroje. Mums būtina turėti politiškai įkrautą kiną, nes jei jo neturime, liekame labiau pažeidžiami ir vis dar gyvename pagal modelį, kuris būdingas mūsų kaimynams Rytuose.

Kokios Jūsų kaip režisieriaus etinės pažiūros? Juk vis vien būna, kad kino kamera užfiksuojate kažkokį jautresnį turinį, kuris galbūt gerai atrodytų filme, bet galiausiai filme neatsiranda, ar ne?

Prisimenu, universitete dėstytojas sakė, kad vienas esminių dokumentinio kino dalykų yra etika. Tuo metu man tai atrodė perdėta – galvojau, kad yra kur kas svarbesnių aspektų, bet pradėjęs dirbti supratau, kad tai vienas sudėtingiausių klausimų. Jis neturi aiškių ribų, nėra dešimties dokumentininko įsakymų, kurie nustatytų, kas yra etiška, o kas – ne. Kiekvienas filmas iškelia klausimus, į kuriuos neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, nes jie priklauso nuo požiūrio. Pavyzdžiui, „Murmančios širdys“ paliečia smurto temą. Kinas ir smurtas apskritai turi labai stiprų tarpusavio ryšį, tačiau klausimas lieka atviras – ar rodydami smurtą kine mes jį dauginame, suteikiame jam daugiau erdvės, ar kaip tik jį neutralizuojame, sukeliame prevencinį efektą? Ar žiūrovas, matydamas tokius vaizdus, gali suprasti, ką reiškia būti tokioje situacijoje, ir dėl to elgtis kitaip? Nėra vieno atsakymo. Galiausiai viskas priklauso nuo kūrėjo – jis turi atsakyti sau į šiuos etinius klausimus. Komandoje tokios diskusijos vyksta nuolat. Vieniems jautresnės scenos atrodo priimtinos, kitiems – ne. Man atrodo, kad filmuojant reikia tiesiog fiksuoti viską, kas vyksta, ir per daug savęs neklausinėti. Dokumentinio kino tikslas – sugerti realybę. Etiniai sprendimai ateina vėliau – montažo etape, kai galima peržiūrėti, aptarti, įvertinti poveikį. Nėra griežto kodekso, kuris nustatytų, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje, todėl labiausiai verta kliautis vidiniu jausmu. Prisimenu, kai filmavome „El Padre Medico“, vienas personažas pasakė, kad nori nuvykti pas indėnus, kurie jo nekenčia. Jie buvo aiškiai pasakę, kad nenori jo matyti, net grasino susidoroti, jei jis pasirodys. Galima buvo galvoti apie tai kaip apie dramatišką sceną, kurią verta fiksuoti, bet tuo pačiu jautėsi, kad to daryti nereikia. Kartais vidinis jausmas aiškiai pasako – ne, čia ne ta situacija. Bet yra ir situacijų, kai atsakymų nėra. Kai filmuojame, niekada negalime būti tikri, kaip tie vaizdai atrodys po dešimties ar dvidešimties metų. Kaip keisis pasaulis, kaip pasikeis pats personažas? Tai yra dokumentinio kino paradoksas – jis fiksuoja tikrovę tokią, kokia ji yra dabar, bet jos reikšmė laikui bėgant gali kisti.

Alexandros Bondarev nuotrauka, kadrai iš filmų "Murmančios širdys", "El Padre Medico", "Laiškas Ukrainai", Vismantės Ruzgaitės nuotraukoje - filmavimo akimirka su kino operatoriumi Linu Žiūra. Asmeninio V. Puidoko archyvo nuotraukos.