Pokalbis su Giedre Beinoriūte. Prasmė, atrasta Pievėnuose

Šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias kino režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis pasakojimas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ netrukus bus rodomas kino teatruose. Tai filmas, kuriame šventumo sąvoka aktualizuojama sekuliarioje kasdienybėje per mažos kaimo bendruomenės apeigas. Su režisiere kalbamės apie šio filmo atsiradimo aplinkybės, jos filmų veikėjus ir besikeičiančio laiko ženklus.

Jei nebūtumėte tapusi kino režisiere, kokią profesiją būtumėte pasirinkusi?

Kartais sakau, kad jei nebūčiau kino režisiere, būčiau garso režisiere. Mane labai domina garso dizainas ir visi su tuo susiję aspektai, bet vis tiek likčiau kine. Noras stoti į režisūrą atsirado labai anksti – turbūt nuo šeštos ar aštuntos klasės. Bet iš pradžių labiau domėjausi teatru, tad galėjau tapti teatro režisiere, o ne kino. Esu pastačiusi vieną spektaklį, tačiau ilgai teatre neužsibuvau. Kai perėjau į kiną, supratau, kad teatre man sunku susitaikyti su tuo, jog negaliu užfiksuoti galutinio rezultato – kiekvienas spektaklis gali būti kitoks. Taip pat svarsčiau studijuoti psichologiją. Šį savo pašaukimą išpildžiau savanoriaudama ir dirbdama „Vaikų linijoje“.

Žodis „žmogiškumas“ vis kartojamas apibūdinant Jūsų kūryba, Jūs pati taip pat ne kartą savo filmus apibūdinote kaip žmogiškus, apie žmones. Kas Jums yra ši sąvoka?

Žmogiškumas – tai visuma, kurioje yra ne tik teigiamos savybės, bet ir trūkumai, ydos. Pilnas žmogus yra su visomis savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Man atrodo, kad kai pažįsti žmogų su visais jo niuansais, tik tada gali jį iš tikrųjų suprasti ir pamilti.

Dalis Jūsų filmų – ekranizacijos, kiti – įkvėpti literatūros kūrinių. Kuo kinas gali praturtinti literatūrą?

Kinas turi savo kalbą, kuri skiriasi nuo literatūros ir kitų meno formų. Pavyzdžiui, prisimenu konkretų atvejį su filmu „Pokalbiai rimtomis temomis“. Jis nebuvo paremtas knyga, bet buvo įkvėptas Vandos Juknaitės pokalbių su vaikais knygos „Tariamas iš tamsos“. Kartą rodėme filmą moksleiviams, kurie buvo skaitę knygą, ir jų paprašėme palyginti šiuos du kūrinius. Jų pastebėjimai buvo įdomūs – jie atkreipė dėmesį, kad kine gali matyti žmogaus veidą, o skaitant knygą jo nematai. Veide yra be galo daug informacijos, kuri suteikia papildomą dimensiją. Tai viena iš neišsemiamų kino temų – stambus planas, žmogaus veidas kaip pasakojimo priemonė. Pavyzdžiui, Hercas Frankas filme „10 minučių vyresnis“ tiesiog žiūri į vaiko veidą, ir taip perteikiamama visa emocijų paletė. Tai yra viena iš tų sričių, kur kinas gali pasiūlyti tai, ko literatūra negali. Kitas esminis skirtumas – laiko patirtis. Kine laikas turi trukmę. Žiūrovas turi stebėti filmą vienu ypu, patirti jį nuo pradžios iki pabaigos. Literatūroje to nėra – knygą galima atsiversti bet kada, sustoti ir grįžti po savaitės ar mėnesio. Dėl šios priežasties laikas kine suvokiamas kitaip nei literatūroje. Be to, kinas, kaip ir bet kuris kitas menas, leidžia naujas interpretacijas. Tai galioja ir klasikai – juk niekas nesako, kad Šekspyras jau pastatytas. Jis statomas vėl ir vėl, vis naujais būdais, kurie atliepia laikmetį. Net tuo pačiu metu viename mieste skirtinguose teatruose gali vykti du to paties kūrinio pastatymai, ir abu bus verti dėmesio, nes kiekvienas jam suteiks kitą prasmę. Taip veikia ir kinas – kiekviena interpretacija atneša kažką naujo, keičia požiūrį ir leidžia iš naujo atrasti net senas temas.

Jūs laikoma filmų apie vaikus režisiere, tokia reputacija. Tačiau naujausiame filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ vaikai pasirodo vos keliose scenose, daugiau dėmesio skiriama vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms. Kodėl?

Su reputacija nepasiginčysi, bet aš esu sukūrusi ir filmų, kur vyresni žmonės atlieka labai svarbius vaidmenis – tai ir „Egzistencija“, kurios pagrindinės herojės - dvi smalsios pašėlusios močiutės, arba „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“. „... Pievėnuose...“, aišku, viską diktuoja pati tradicija. Šią tradiciją vis dar išlaiko vyresnio amžiaus žmonės, ir neatsitiktinai ta šventoji dalis, kai giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai, yra atliekama būtent jų – giedotojų ir trimitininkų. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie filme tapo svarbūs. Be to, jie patys labai įdomūs žmonės, su savitu požiūriu ir energija. Paauglių kareivių mielai būtume įtraukę daugiau, bet nėra oficialaus sąrašo žmonių, kurie tikrai dalyvaus kaip kareiviai. Kaip matyti filme, žmonės spontaniškai jungiasi – kažkas sėda, skambina, klausia, kas eis, kas negali, kas išvykęs į užsienį ar dirba naktinėje pamainoje. Dėl to buvo labai sunku iš anksto numatyti, kas galiausiai dalyvaus. Pavyzdžiui, merginų komanda atsirado likus vos savaitei iki apeigų. Bandėme užfiksuoti kuo daugiau jaunų žmonių, bet realybė tokia, kad tie, kuriuos pradėjome filmuoti, vėliau jau nebedalyvavo. Tai – nesugaunamas, kintantis procesas, todėl jų portretai filme neišsiskleidė taip plačiai. Tačiau nakties apeigose jie vis tiek sulaukia pakankamai dėmesio, net jei nėra tokios aiškios jų linijos per visą filmą.

Jūsų filmo “Balkonas” siužetas nelabai įmanomas šių dienų pasaulyje. Pasikeitęs laikmetis lemia ir kitokius bendravimo standartus. Ko labiausiai pasiilgstate iš ano laikmečio, o kas, jei kalbame apie bendravimą, vis dėlto lengviau šiandien?

„Balkonas“ – tai mano vaikystės laikas. Ilgiuosi ne tiek konkretaus laikotarpio, kiek pačios vaikystės ir to nerūpestingumo. Laiko, praleisto lauke, vasarų kaime pas močiutę, kai visą dieną važinėdavau dviračiu, maudydavausi, padėdavau darže ar tiesiog skaitydavau knygas. Tai buvo laikas be ekranų, be virtualios realybės, ir galbūt būtent to aš ir pasiilgstu. Kita vertus, tai buvo sovietmetis, ir šiandien nesmagu sakyti, kad ilgiesi kažko, kas vyko tuo metu.

Kalbant apie kiną, tai aplinka per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė neatpažįstamai. Kai pradėjau kurti, visas kino laukas priminė savotišką dykynę – filmų buvo labai mažai, ir jei kas nors per metus filmuodavo vieną vaidybinį filmą, tai jau būdavo įvykis. Dabar situacija priešinga – rasti žmonių, kurie galėtų dirbti tavo filme, tampa iššūkiu, nes tuo pat metu filmuojami dar penki filmai, ir visi užsiėmę. Man patinka šis pokytis. Dabar yra didelis pasirinkimas, atsiranda daugiau kokybiškų filmų, ir tai natūraliai kelia kartelę. Kai filmų kuriama mažai, bet koks padarytas filmas tampa švente – visi džiaugiasi, kad kažkas apskritai įvyko, ir niekas net nelabai drįsta kritikuoti. O dabar atsirado galimybė ne tik džiaugtis, bet ir žiūrėti kritiškai, lyginti, mokytis iš kolegų. Kai matai, kad kažkas padarė gerai, tai ir pats nori padaryti dar geriau.

Kitas didelis pokytis – bendruomenė. Kinas tapo ne tik industrija, bet ir žmonių, kurie jį kuria, bendruomenė. Tai stipriai jaučiasi tarp jaunų kūrėjų, bet ir tarp mano kartos – turime kolegų, su kuriais palaikome vieni kitus, dalinamės nebaigtais montažais, diskutuojame, esame bičiuliais. Tas buvimas kartu, palaikymas, galimybė pasitikrinti savo idėjas – tai didžiulis skirtumas nuo to, kaip buvo prieš dvidešimt metų, kai kine galėjau pasijusti vieniša. Dabar taip nėra, ir tai labai džiugina.

Kas Jūsų autoritetai? Kaip dažnai žiūrite jų filmus?

Turiu daug mėgstamų filmų ir režisierių, labai skirtingų, bet neturiu įpročio sąmoningai sėsti ir žiūrėti kažkokio režisieriaus-autoriteto kūrybos. Dažnai tai, ką žiūriu, priklauso nuo atsitiktinumo – ką tuo metu rodo kine. Man ypač patinka seni filmai, bet juos mėgstu žiūrėti kino teatre, o ne namuose.

Kalbant apie autoritetus, negaliu nepaminėti Wimo Wenderso. Viena vertus, man tikrai patinka jo filmai. Kad ir „Tokyo-Ga“, kuris savu laiku paliko didžiulį įspūdį. Manau, kad be jo nebūtų nei mano filmo „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“, nei „...Pievėnų...“. Wendersas šiame filme tarsi kuria pasakojimą apie vieną temą, bet galiausiai atsiveria visai kita plotmė – ne tik apie Yasujirō Ozu, ne tik apie Tokiją, bet ir apie kultūrą, žmones, pasaulį. Tai leido man suvokti, kaip kinas gali veikti, kaip sluoksniuojasi pasakojimai ir kaip galiausiai filmas tampa ne tik apie konkretų objektą, bet ir apie platesnį kontekstą. Jo dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, tokie kaip „Žemės druska“, „Dangus virš Berlyno“, sukrečia iki širdies gelmių. Bet dar labiau nei patys filmai mane įkvepia jo laikysena. Jis ilgus metus vadovavo Europos kino akademijai, sakydavo kalbas per apdovanojimus, ir kiekvieną kartą jos mane stipriai paliesdavo. Pavyzdžiui, pernai atsiimdamas apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus Wendersas pasakė (cituoju iš atminties): „Galvojau, už ką mane čia apdovanojo? Bandžiau suprasti, ką tokio padariau.“ Ir tada prisiminė istoriją iš „Dangaus virš Berlyno“ filmavimo, kai aktorius Bruno Ganzas nežinojo, kaip vaidinti angelą, nes angelai neturi biografijos. Wendersas tiesiog jam pasakė: „Mylėk žmones ir būk pasiruošęs jiems tarnauti.“ Toks paprastas, nors nebūtinai labai praktiškas patarimas. Bet aktorius suprato. Wendersas vėliau tęsė šią mintį apie tarnystę – ne tik žmonėms, bet ir kinui. Kad kine nėra svarbus režisierius ar operatorius, svarbiausias yra pats kūrinys ir žmonės, kuriems jis skirtas. Tokie dalykai mane įkvepia – kai iš žmogaus, kuris daug pasiekė, išgirsti kalbant apie esmę. Ir šis įkvėpimas kur kas stipresnis nei bet kokie formalūs pripažinimai ar apdovanojimai.

Esate sukūrusi tiek dokumentinių, tiek vaidybinių filmų. Kada nusprendžiate, ar tai bus dokumentika ar vaidybinis filmas?

Taip jau išeina, kad niekada sąmoningai nesirenku kurti vaidybinį ar dokumentinį filmą. Dažniausiai viskas susiklosto natūraliai. Pavyzdžiui, „Pokalbiai rimtomis temomis“. Iš pradžių norėjau kurti vaidybinį filmą pagal Juknaitės knygą apie stovyklas gatvės vaikams. Taip pat man labai patiko jos „Tariamas iš tamsos“, pokalbių su vaikais knyga. Planavau pokalbius perkelti į vaidybinį filmą, atkurti juos su aktoriais, bet greitai supratau, kad jų tiesiog neįmanoma suvaidinti. Tada pagalvojau, kad gal reikia nufilmuoti tikrus pokalbius ir juos panaudoti. Galiausiai viskas išsivystė į dokumentinį filmą. Panašiai buvo ir su filmu „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Iš pradžių rašiau scenarijų vaidybiniam filmui, kurioje Pievėnų tradicija buvo epizodinis elementas. Apie šį fenomeną žinojau jau seniai. Tačiau galiausiai viskas baigėsidokumentiniu filmu, o vaidybinis scenarijus taip ir liko nebaigtas. Dažniausiai temos pačios ateina, ir kažkurią akimirką tiesiog žinai, kokį filmą turi sukurti. Jei sutinki įdomų personažą, natūraliai galvoji apie dokumentiką. Jei perskaitai knygą, kuri nepaleidžia ir persekioja, jei susiduri su stipria dramaturgija ar išgirsti istoriją, kurią norisi papasakoti, gimsta vaidybinis filmas. „Balkono“ atveju viskas prasidėjo nuo draugės papasakotos vaikystės istorijos. Ji man pasirodė tokia įdomi, graži, romantiška, kad tiesiog nusprendžiau parašyti scenarijų. Viskas įvyko spontaniškai. Ir nors neplanuoju sąmoningai kaitalioti dokumentikos su vaidybiniais filmais, viskas klostosi beveik pagal nerašytą tvarką – vienas toks, kitas kitoks.

Jūsų naujausias filmas pasakoja apie ypatingai seną bendruomenės tradiciją – Velykų nakties budėjimą. Kaip manote, kuo svarbios tradicijos lietuviams bendruomeniniu ir nacionaliniu lygmeniais?

Kad bendruomenė ir tradicija kažkam gali atrodyti pasenę, nuobodūs ar kaimietiški žodžiai supratau, kai pradėjome užsiimti šio filmo komunikaciją. Bet kai apie tai pagalvoji, supranti, kad iš tikrųjų tai yra esminiai dalykai, ant kurių viskas laikosi. Kai pradėjau dėstyti akademijoje, labai greitai pajutau, kad bendruomenė yra svarbiausia. Tai, ką geriausiai prisimenu iš savo studijų laikų, yra ne tik pati mokykla ar dėstytojai, bet būtent žmonės, kurie buvo aplink, ir visos sukurtos tradicijos. Iš čia vėliau atsirado ir Šoblės kino klubas, ir Šoblės kino festivalis – visa tai, kas vienija ir sutraukia žmones. Tada suvokiau, kad tradicijos kaip tik yra labai šiuolaikiškas dalykas. Nemanau, kad kino mokykla apskritai galėtų egzistuoti be stiprios bendruomenės. Tai vieta, kur formuojasi draugystės, idėjos ir tradicijos, kurios gyvuoja ilgai po studijų. Net tokie dalykai kaip kasmetinis plaukimas baidarėmis ar stalo teniso turnyrai tampa tradicijomis, kurios suburia žmones ir suteikia priklausymo jausmą. Man pačiai yra būtina jaustis bendruomenės dalimi. Priklausau daugybei įvairių grupių, turime savų ritualų su draugais – susitinkame tam tikrais laikotarpiais, laikomės tradicijų. Net iš buvusių darbų, pavyzdžiui, Vaikų linijoje, išsinešiau bendraminčių ratą, su kuriuo iki šiol palaikome ryšį.

Kaip gimė naujausio Jūsų filmo pavadinimas?

Pavadinimas gimė dar rašant projektą, nes pirmiausia atsirado objektas – Pievėnų tradicija. Reikėjo apsispręsti, kaip į ją žiūrėti, nes kurti edukacinio filmo apie tradiciją nenorėjau. Norėjosi sukurti dokumentinį filmą, kuris per tradiciją atskleistų kažką daugiau, atvertų platesnį kontekstą. Tuomet prisiminiau Mircea’os Eliade’s knygą, kurią buvau skaičiusi dar studijų metais. Lietuviškai ji vadinasi „Šventybė ir pasaulietiškumas“. Joje kalbama apie tai, kaip šventybė ar Dievasreiškiasi netikinčio žmogaus gyvenime. Dabar gyvename sekuliariame pasaulyje, kuriame religija nebevaidina pagrindinio vaidmens kaip prieš šimtą ar daugiau metų, tačiau tai nereiškia, kad šventumas iš mūsų kasdienybės dingo. Mes vis tiek patiriame pakitusio laiko akimirkas – laukdami mylimo žmogaus, skaitydami knygą, žiūrėdami filmą, švęsdami gimtadienį. Šie du žodžiai – šventybė ir pasaulietiškumas – man labai prilipo. Supratau, kad būtent per šią prizmę žiūrėsiu į kaimą, į tradiciją, ieškosiu šventumo kasdienybėje ir kasdieniškumo šventume. Prieš užrakinant filmą buvo svarstoma daugybė kitų pavadinimų, nes daug kas sakė, kad filmą tokiu pavadinimu bus sunku platinti. Bet neradau nieko geresnio – jis man tiesiog tiko. Be to, man patiko ir tam tikras kontrastas tarp lotyniškų žodžių ir lietuviško kaimo realybės. Jis suteikia žaismės.

Ko Pievėnuose ieškojote ir ar suradote tai, ko ieškojote?

Kai prasidėjo karas, atrodė, kad viskas, ką žinojai, staiga neteko prasmės, tarsi pasaulio instrukcija paseno ir nebegalioja. Metaforiškai kalbant, reikėjo vykti į Pievėnus – į vietą, kur žmonės šimtmečius kartoja tą patį ritualą – ir ten ieškoti ištakų, atsakymo, kaip gyventi toliau. Atrodytų, paprastas dalykas – kareivių vadas skambina ir klausia: "Ar žinai savo pareigą, kas būna per Velykas?" O kaimyninio kaimo vaikinas ramiai atsako: "Žinau, žinau." Man tai buvo atsakymas. Kai nebesupranti, kas vyksta pasaulyje, kai viskas atrodo beprasmiška, svarbiausia – žinoti savo pareigą ir ją atlikti. Net jei žmonės, tęsiantys šią tradiciją, iki galo nesupranta jos prasmės ar kilmės, jie vis tiek ją vykdo. Ir tame slypi prasmė. Tai turbūt buvo mano pagrindinis atradimas. Dar vienas dalykas – mylimų močiučių kompanija. Man atrodo, kad jos yra tam tikras modelis, siekiamybė. Jei sulauksiu panašaus amžiaus, norėčiau gyventi taip, kaip jos: mokytis naujų dalykų, dalyvauti ekskursijose, būti aktyviose bendruomenėse, atrasti vis ką nors naujo ir tiesiog džiaugtis. Jos buvo pačios atviriausios mūsų filmavimo komandai. Tai matosi ir filme – mes sėdim svetainėje, lyg niekur nieko, koją ant kojossusikėlę, klausomės jų pokalbių, o jos net nepastebi mūsų buvimo. Tai buvo tikras šviesos ir šilumos atradimas. Kitos draugystės irgi tapo svarbios. Kai žmonės iš pradžių kalbėjo tik vienskiemeniais žodžiais, o paskui vieną dieną pasako pilną sakinį – tai ženklas, kad jau esi savas. Iš Pievėnų visi išsivežėm daug šilumos.

Kaip manote, kodėl būtent Pievėnuose išliko Velykų nakties budėjimo tradicija?

Aš neturiu vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. Per premjerą jis taip pat buvo iškeltas, ir bendromis jėgomis bandėme rasti paaiškinimą. Vienas iš variantų – pusiau rimtas, pusiau nerimtas – buvo toks: todėl, kad žemaičiai. Todėl, kad tai pakraštys, kur pokyčiai ateina lėčiau, vėliau. Bet turbūt svarbiausia – bendruomenė. Tradicija gali išlikti tik ten, kur yra stipri bendruomenė, ją palaikanti. Kitas svarbus aspektas – žmonės, kurie sąmoningai šią tradiciją saugojo. Kartais viskas laikosi ant vieno žmogaus pečių. Jei atsiranda vienas pasišventęs žmogus, tradicija gali tęstis dešimtmečiais. Pavyzdžiui, kai buvome premjeroje Žemaitijoje, kažkas atnešė nuotraukas iš 1971 metų – sovietmečio. Oficialiai sakoma, kad po Antrojo pasaulinio karo ši tradicija Žemaitijoje jau buvo išnykusi. Tačiau žiūrėdami tas nuotraukas, vietiniai atpažino kleboną, kuris atkūrė tradiciją. Tai reiškia, kad nuo tarpukario buvo likę ne tik prisiminimai, bet ir realūs dalykai – uniformos, šalmai, kardai, visi ritualui reikalingi daiktai. Žmonės atsiminė, kaip viskas vyksta. Reikėjo tik vieno, kuris pasakytų “darykim toliau”. Ir taip ji buvo pratęsta. Po to atsirado ir kitų, kurie ją palaikė. Štai močiutė Zoselė, filme skalbianti pirštines, daugelį metų buvo atsakinga už tradicijos tęstinumą. Man atrodo, kad tokie dalykai priklauso ir nuo konkrečių asmenybių, ir nuo visumos, ir net nuo geografijos.

Kokie kadrai iš naujausio filmo Jums labiausiai patinka?

Man labai patinka pirmas kadras su pūga. Jis tikrai yra kinematografiškas, ir esu labai dėkinga Mindaugui Survila, kad jis vienas ėjo į pūgą ir stengėsi jį užfiksuoti. Tai buvo jo idėja. Mes turėjome šoninį tašką – kaimą, kuris matosi kaip juostelė namų tolumoje, tačiau viskas buvo labai plokščia, be jokių kalvų ar akcentų, ant kurių būtų galima užlipti, kad išgautume įdomesnį rakursą. Ir tada – vidury pavasario, iš niekur nieko, užsnigo. Kai nuvažiavome, pamatėme, kaip sniegas tiesiog uždengia kaimą – jis dingsta, tampa nematomas. Stiprus vėjas, permainingas oras, pūga nupučia debesis, ir kaimas vėl pasimato. Mindaugui ne iš pirmo karto pavyko užfiksuoti norimą vaizdą, bet jis buvo labai užsispyręs ir važiuodavo filmuoti, kai tik pustydavo. Man taip pat patinka kadras su šeimininko pasitikti bėgančiu šuniu. O jei kalbant ne apie pavienius kadrus, bet apie epizodus, labai mėgstu pusryčių sceną, kai visi jau mieguisti, pavargę. Tas jausmas, kai paryčiais po bemiegės nakties laikas atrodo sustojęs, garsai – pusiau girdimi. Man labai svarbu buvo perteikti jį ne tik vizualiai, bet ir garsais. Ir iš to, kaip žmonės reaguoja, kaip kalba po peržiūros, suprantu, kad pavyko. Dauguma šią būseną atpažįsta…

Tautvydo Stuko nuotraukoje - režisierė G. Beinoriūtė. Filmų "Sacrum ir profanum Pievėnuose" (2, 5, 6), "Balkonas" (3), "Pokalbiai rimtomis temomis" (4) kadrai.