Kino teatre. Kelionė per laiką ūkų lankomis

Nuo pat pradžios Giedrės Beinoriūtės filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ imi jausti alsuojant senąją klasikinę lietuvių dokumentiką. Tas jausmas Beinoriūtės filme tiesiog apgaubia žiūrintįjį. Juk pirmame kadre Pievėnai neskubriai išnyra tarsi iš rūko, kurį Elena Jasiūnaitė, recenzuodama filmą po premjeros „Kino pavasaryje“, pavadino lietuvių kino chrestomatiniu. Tegu rūkas (iš tiesų ten labiau pavasario pūga) nėra vien lietuviškos gamtos ar lietuvių kino reiškinys, galbūt yra pasaulio dokumentikoje filmų, prasidedančių nuo rūko, kuriame palengva ryškėja veiksmo vieta. Bet tas pirmas Beinoriūtės filmo kadras yra ir pirmas ženklas, kuris praeitį, dabartį, amžinybę surenka į vieną ir tą patį laiką. Pievėnų, Lietuvos, kino.

Taip bus ir toliau, nes Pievėnuose per Velyknaktį visada laikai persikloja, pievėniškiams metų metais ištikimai kartojant apeigas, kai jauni kaimo vyrai, tai nakčiai tapę kareiviais mėlynomis, žaliomis, baltomis ar raudonomis uniformomis iki Velykų ryto pasikeisdami budi bažnyčioje ir saugo kryžių, o persirengėliai mėgina jį pagrobti. Vienintelis Lietuvos kaimas, išlaikęs šitą tradiciją. Filme skirtingi laikai nuolat susirenka į vieną kadrą ne vien dėl Pievėnų ritualo. Pati Beinoriūtės natūra, jos filmo operatorių Mindaugo Survilos, Kristinos Sereikaitės, Nikolo Versecko matymas sutelkia, sujungia lietuvių dokumentikos laikus, kai vienu metu esi tada ir dabar, ten ir čia. Lyg drauge su Beinoriūte Pievėnų Velyknakčio herojus stebėtų, jų pasireiškimus filmui atsirinktų ir Henrikas Šablevičius, ir Robertas Verba, esantys pačiame kūrybos pajėgume, lyg kartu dirbtų ir Rimtautas Šilinis, ir Edmundas Zubavičius, o filmuojančiųjų grupėje su kameromis budėtų Zacharijus Putilovas, Kornelijus Matuzevičius, Aloyzas Jančoras. Prigimčių bendrystė, specifinis švelnumas ir pastabumas, požiūrių į žmogų artuma. Ir humoro jausmas, kas be ko.

Beinoriūtė pasirinko savo filmu ne įamžinti ceremoniją ar išklausyti pasakojimus apie tradiciją, o ramiai būti drauge su Pievėnų žmonėmis, besiruošiančiais šventajai nakčiai. Užtat ir žiūrovai palengva supažindinami su pačiu kaimu, su svarbiausiais ruošiamo įvykio dalyviais, kurie ateina į filmą lyg seni pažįstami. Tos garbiosios Pievėnų moterys, nuolat veikiančios darniu būreliu – ar giedotų bažnyčioje, ar mišrainei dalykus pjaustytų, ar šventą raštą aptarinėtų, tas vyriausiasis triūbininkas, kuriam repetuojant jo šunys dainuoja, tie žaidžiantys vaikai, įsitaisę ant šventoriaus tvoros, arba visą kaimą apsiuvanti nuostabi Burbulė, tos susikaupusios merginos ir jauni vyrai, susirenkantys budėti per naktį, - jie visi galėtų veikti išvardytų dokumentikos klasikų filmuose.

Tik štai ką jie ten, anuose filmuose veiktų? Esminis klausimas. Tikrai nebudėtų prie kryžiaus, o dirbtų įprastus kasdienius darbus, kurie tikrai nebūtų filmo esmė. Jų tylūs žvilgsniai į tolį sakytų daugiau nei žodžiai. Jie nesusitiktų Velykų nakčiai, nes tokio reiškinio kaip Velykos ir kiti su tikėjimu susiję reikalai negalėjo būti anų klasikų kūrybos metais. Todėl klasikų filmuose kalbėjo žvilgsniai, nukrypstantys į tai, ko nebėra už naujo gyvenimo lango. Kad ir į šulinio svirtį, likusią kaime, pasmerktame melioruoti, kaip kad Roberto Verbos „Paskutinėje vienkiemio vasaroje“. Ir pati toji svirtis su visu šuliniu nebūtų – ir nebuvo! - tiesiog šulinys su svirtimi, tas vaizdas anais laikais tapo simboliu, metafora dalykų, nutylimų ir žymimų tik užuominomis apie tai, ko negali būti tavo gyvenime, bet yra. Nepaisant. 

Vis dėlto į kiną anuomet beveik kontrabandiškai pateko ir išliko vienas Velykų rytas. 1973 metai, Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“. Tikiu, kad ne iš blogos valios, o tik norėdamas gelbėti ir filmą, ir jo autorių kažkuris Šoblės bičiulis pasišovė atkreipti kino studijos direktoriaus dėmesį į epizodą su margučiais ir saulėtame kieme susirinkusią šeimyną. Gal kad už Velykų intarpą nesiimtų bausti aukštesnės instancijos? Šoblės reakcija, papasakota Rasai Paukštytei po 27 metų: „Pasakiau, apskųsi – tai duosiu kumščiu į marmūzę“ („Kinas“, 2000 m. Nr. 5 https://www.zurnalaskinas.lt/interviu/2021-10-01/Tik-norejau-pasakyti-zmogiskus-zodzius). Turbūt neprisireikė kumščio, nes nei margučių, nei šeimynos ryto niekas neiškirpo. Ir filmo herojus finale nutolsta Aukštaitijos ūkų lankomis, kad lygiai po pusšimčio metų iš panašių ūkų Žemaitijoje pasirodytų Pievėnai su savo žmonija ir šimtmečiais gyva Velykų nakties ceremonija.

Filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ galim ramiai įsižiūrėti ne tik į kaimo žmones ir jų išsaugotą paprotį, bet ir į Velykų nakties dangų virš Pievėnų, kurių bažnytėlėje budi šventenybių sergėtojai. Ir į brėkštantį rytą, kai būgnų garsai pažadina kaimą. „Gedukau, pusę penkių!“ nakties tamsoje aidi reiklus ir kartu draugiškas ritualo organizatorės balsas. Ir pats Beinoriūtės filmas energingas, gyvasties pilnas, dalykiškas. Jame nėra ką nutylėti, viskas atvirom kortom nuo pasiruošimo rūpesčių ir mikliai sprendžiamų nesklandumų iki pačių apeigų, tokių neparadinių, kad net graudu. Net tikėjimas nesureikšminamas ir nepadarytas filmo centru. Ir jokios dramos nei pievėniškiams, nei filmo autoriams, kad kaimo jaunimas, besiruošiantis nakties ritualui bažnytėlėje, atvirai pasišneka, jog nevaikšto į bažnyčią, nesimeldžia ir iš viso netiki, nebent „bulvių maišu“, kaip kad pasijuokia pirmąkart prie kareivių prisijungiančios merginos.

Sakralumo čia niekas nevaidina, režisierė taipogi. Filmas natūraliai proziškas, jis kruopščiai fiksuoja buitį ir ūkiškus Velyknakčio rengimo reikalus tame iš poetinio rūko iškilusiame kaime. Tiesiog įdomu sekti šio konkretaus laiko daiktus-ženklus amžinuosiuose Pievėnuose: bažnyčios grindys plaunamos su šiuolaikine šluota, vandenį atsivežus dviračiu, per kaimą oriai slenka „Ecoservice“ šiukšliavežė, vaikai avintys kedais ir kroksais, žaidžia su dronu, šventinėje minioje – ir šunytis su šukuosena, o filmuojantys mobilūs telefonai – savaime suprantamas aksesuaras. Šaižus laiko fonas – radijo žinios apie karą Ukrainoje. Pievėniškių šnekose į žemaitišką žodyną įsiterpia karoče, davai, bliam, sori. Aptariant Velykų ryto šventinius pusryčius, minimi kabanosiai. O jausmas toks, kad žiūri kažką seniai pažįstamo, įprasto nuo Verbos „Senio ir žemės“ (1965) ar Šablevičiaus „Liuob šokt, liuob dainuot“ (1974). Kas sukuria minėtą laikų persiklojimo jausmą? Juk atrodo, kad visa vyksta anuose chrestomatiniuose lietuvių dokumentikos kaimuose, anie herojai įgavo energijos, prabilo ir, užuot ilgesingai žvelgę į tolius, ruošiasi Velykų nakties apeigoms, kiekvienas tiksliai žinodamas savo funkciją, dėl to tampantis svarbus ir išdidus.

Kai sutemus šurmulingieji apeigų žiūrovai išsiskirsto iki ryto, o bažnyčioje lieka tik smalsiausi ir išdykiausi vaikai, stebintys budinčius kareivėlių kvartetus ir persirengėlių pokštus, režisierė savo kūrinyje nutildo realiuosius garsus. Tada ateina laikas latvių kompozitoriaus Vestards Šimkus muzikai, o kino kamera iš labai arti įsižiūri į jau pažįstamus „mėlynųjų“, „raudonųjų“, „žaliųjų“ ir „baltųjų“ veidus. Surimtėjusius, susikaupusius, jau ir bepavargstančius. Be galo gražius.  Galbūt tie jauni žmonės sakėsi esą čia tik dėl papročio, pareigos ar kad „mama liepė“, galbūt neseniai jie patys dūko bažnyčioje kaip tie dabartiniai patrakėliai, gal ir pasvajodavo kada pastovėti su uniformom ir mediniais kardais – dabar jie kantriai budi, pasitraukę iš kasdienybės, ir čia tas atvejis, kai ne aktorius kuria gautą vaidmenį, o vaidmuo kuria žmogų. Per amžių amžius. Gal tai ir yra sacrum, išaugantis iš daugelio kadre matomų ir nematomų profanum.