Tikros istorijos, ir nieko daugiau

Lapkričio 5 – 11 d. “Skalvijos” kino centras  kviečia į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Festivalį pradės kelerius metus kurtas Edmundo Zubavičiaus filmų triptikas  “Paribio postai”, kurį sudaro filmai “Paribio rekolekcijos”, “Šiapus ir anapus”, “Šaknų vainikas”. Pasak autoriaus, Dieveniškių, Balengrado, Visagino parapijos – Vilniaus arkivyskupijos, Lietuvos respublikos, Europos sąjungos ir katalikiškojo pasaulio Šiaurės Rytų paribys.Tame paribyje – trys ištvermės ir tikėjimo postai ir jų eiliniai: trys klebonai -  Dominykas Valančiauskas, a.a. Martynas Stonys ir Vytautas Rapalis.

Festivalio uždarys taip pat lietuviško filmo premjera – Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus juosta “Dviese ant tilto”, kurios “herojai” – Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros.

Lietuvių odisėją trečiojo dešimtmečio pabaigoje (1926-1928) į pažadėtąją žemę Braziliją pasakoja Juliaus Ziz filmas “Eldoradas.Lietuviai Brazilijoje”(“ Eldorado. Lithuanians in Brazil”, 2002). Į festivalį atvyksiantis autorius pristatys ir kitą savo filmą “Kol drugelis skrenda” (“Meanwhile a Butterfly Flies”, 2002). Šis filmas – bene garsiausio lietuvių filmininko Jono Meko portretas.

Pagrindinė programa pateiks ne vieną siurprizą. Prie tokių galima priskirti rusų režisieriaus Aleksandro Gutmano “Freskas”(“Freski”, 2003). Filmas kurtas Armėnijoje, buvusiame Leninakane, kurį 1988 m.visiškai sugriovė žemės drebėjimas. Tačiau filmo herojai – milžiniško mirusiųjų miesto duobkasiai, akmentašiai, paminklų meistrai .Iš tikrųjų tie žmonės yra tikri filosofai: režisierius leidžia įsiklausyti į jų žodžius, pasigrožėti jų draugyste ir mokėjimu suvokti svarbiausias gyvenimo vertybes.

“Freskos” buvo pripažintos” geriausiu pillno metražo dokumentiniu rusų filmu, suomio Mikos Ronkaineno “Rėkiantys vyrai” (“Huutajat) –geriausiu 2003 m. Skandinavijos dokumentiniu filmu. Suomių vyrų choras per paskutiniuosius penkiolika metų nuėjo ilgą kelią nuo bare gimusio sumanymo iki meninių akcijų prestižiškiausiuose Europos šiuolaikinio meno centruose.Jų pasirodymus visada lydi konkreti reakcija. Žiūrovai būna sujaudinti, nustebinti, o kartais tiesiog šokiruoti. “ Rėkiantys vyrai” – tai filmas apie valdžią, nacionalizmą, bekompromisiškumą ir tikėjimą kuriamo meno galia.

Į visai kitokią kelionę leidžiasi vokietės Monikos Treut filmo “Gendernautai”(“Gendernauts”, 1999). Filmas nukelia į XXa. pabaigos San - Franciską, kur lyties keitimas  ir lyties dviprasmiškumo demonstravimas tapo įprastu gyvenimo reiškiniu. Dalyvaujame “Slaptojo klubo”narių susitikime – tai didžiausias pasaulyje lyčių keliautojų renginys. Susipažįstame su Hide, kuri pasakoja apie savąją “kelionės” versiją – buvimą tarp lyčių.

Ne mažiau kontroversiškas ir Marko Achbaro bei Jennifer Abbott filmas “Korporacija” (“The Corporation”, 2003). Filme kritiškai analizuojama tarptautinių korporacijų istorija, vidinė struktūra, darbo metodai. Dabar tarptautinė firma gali  prilygti Bažnyčiai, monarchijai ar buvusių laikų komunistų partijai. Korporacija tapo dominuojančia viešojo gyvenimo institucija.. Filme panaudota daug senų reklamų, korporacijų kurtų propagandinių filmų. Visa tai kuria siaubą keliantį, bet tikslų šių dienų korporacijos portretą.

“Korporacija”, be abejo, antiglobalistinis filmas. Prie tokių galima priskirti ir Ricko Rowley “Ketvirtąjį pasaulinį karą” (“The Fourth World War”, 2004). Filmo tezė glūdi jo pavadinime. Pasibaigus trečiajam - “šaltajam” - pasauliniam  karui, mūsų akyse vyksta ketvirtasis. Filmas kviečia žiūrovus ten, kur nesilanko oficialioji žiniasklaida. Filmo pasakotojas susitapatina su antiglobalistinių judėjimų veikėjais, kurie vedžioja mus po “kovos frontus” Argentinoje, Meksikoje, Pietų Afrikoje, Palestinoje ir Korėjoje.

Plačiai atmerktos akys

„Plačiai atmerktos akys” („Miej oczy szeroko otwarte”) – tai Lenkų visuomeninės  televizijos (Telewizja Polska S.A.) ciklas, skirtas geriausiems pasaulio dokumentiniams filmams. Ciklo sėkmė įrodė, kad žmonėms patinka dokumentinis kinas. Ciklui vadovavusiam garsiam lenkų dokumentininkui Andrzejui Fidykui pavyko pasiekti, kad televizija pati kurtų dokumentinius filmus. Taip atsirado originalūs filmai, kurių menką dalį rodo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Ciklas atvėrė kelius į didįjį kiną ne vienam debiutantui.  Tie filmai atkreipė žiūrovų dėmesį į neįgalių žmonių problemas, pasakojo apie garsenybes, rodė labiausiai likimo nuskriaustus vargšus. Ciklo filmai sukėlė diskusijas ne tik tarp profesionalų, bet ir įvairiausiose vietose: tramvajuose, parduotuvėse, darbovietėse, kirpyklose... Jų reitingas prilygo informacinių laidų reitingui.

Marcinas Koszalka prieš kelerius metus debiutavo daug diskusijų sukėlusiu filmu “Pagimdžiau tokį gražų sūnų”. Naujame savo filme “Kaip bus, taip gerai” (“Jakos to będzie”, 2004) jis sugrįžta prie savo šeimos gyvenimo temos. Šįkart jis filmuoja ne tik savo tėvus, bet ir žmoną su dukra.

Ewos Piętos filmo “Kaip peteliškė” (“ Jak motyl”, 2004) herojus – 23 metų Przemekas Chrzanowskis, kuris  nuo gimimo negali kontroliuoti savo judesių, kalbėti, savarankiškai pavalgyti ar nusiprausti. Tačiau baisiausia yra tai, kad nepaisant neįgalaus kūno, Przemeko smegenys visiškai sveikos. Sunkiai susirgusi motina net atidavė vaiką į specialiosios priežiūros namus, kur jis buvo laikomas “daržove”. Būdamas šešiolikos jis pradėjo mokytis “blissa” kalbos. Tai vaizdų – simbolių kalba, leidžianti jam bendrauti su aplinka, mokytis, net rašyti eilėraščius.

Dar vienas netikėtas portretas - Barbaros Pawlowskos filmas “Daša” (“Dasza”, 2003). Filmas pasakoja apie septynerių metų mergaitę – populiaraus dokumentinio serialo “Darželio šalis” (“Prszedszkolandia”) heroję. Seriale vaikų pasaulis buvo rodomas kaip magiška šalis. Tačiau filmeviskas atrodo šiek tiek kitaip. Daša neįtikėtinai brandžiai pasakoja apie savo paskutiniųjų metų, kurie jai buvo ypatingi,  išgyvenimus. Būtent tais metais, kai  ji lankė darželį, ir išsiskyrė jos tėvai.

Ko gero, retas kuris žiūrovas yra akis į akį susidūręs su tikru vagimi. Monikos Gorskos filmo “Vagis Gapa” ( “Gapa zlodziej”, 2003)herojus  praleido kalėjime beveik pusę savo gyvenimo. Gapa sutiko filme žiūrovams parodyti ne tik savo veidą, bet ir atskleisti  amato paslaptis.

Jauna režisierė Magda Piekorz savo debiutiniame filme “Merginos iš Šimanovo”(“Dziewczyny z Szymanowa”,1997) įžengė į iki tol uždraustą kinui zoną – vienuolių vadovaujamą mokyklą. Filmas pasakoja apie sudėtingus jaunų merginų – vienuolyno mokyklos auklėtinių ir jų globėjų - santykius. Seserys vienuolės sako, kad stengiasi atskleisti tai, kas merginose yra geriausia. Tačiau vienuolių auklėtinėms  labiausiai stinga  paprastų paauglystės džiaugsmų. Vis dėlto, ne viena jų sugeba įvertinti Šimanove patirtą dvasios ramybę.

Maciejaus J. Drygaso filme “Vilties balsas”(“Glos nadziei”, 2002) kuriamas keliasdešimties Lenkijos istorijos metų portretas. Jį kuria originalūs “Laisvosios Europos” radijo lenkų redakcijos laidų įrašai bei paprastų žmonių prisiminimai. Tačiau vieni kasdien sėsdavo prie radijo imtuvų, kad išplėstų laisvės horizontą, o kiti - budėjo prie siųstuvų, kurie drumstė “Laisvosios Europos” laidas bjauriais spiegiančiais garsais.

 “europe.doc”

EUROPA.DOC – IDFA žvilgsnis į ES.

Tai Tarptautinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (angliška santrumpa IDFA) sudaryta dokumentinių filmų programa. Šešiolika filmų, kuriuos vienija bendras EUROPA.DOC pavadinimas, kiekvienas savaip nagrinėja Europos integracijos klausimus. EUROPA.DOC programa skirta įvairiems neseniai Europos Sąjungos narėmis tapusių šalių kino festivaliams. 

Filmas “Paskutinieji valstiečiai” (2003) kurtas Rumunijoje. Pašaliečiui gyvenimas šiaurės Rumunijos provincijoje gali atrodyti idiliškas: kvapą gniaužiantis gamtos grožis, lėtas gyvenimo tempas. Tačiau Budesti kaimo gyventojai mano kitaip. Jie mano, kad laimę galima rasti tik kitoje Europos šalyje. Trijų dalių filmas pasakoja kelių Budesti gyventojų istorijas. Britų  režisierius Angusas Macqueenas ir operatorius Rogeris Chapmanas filmą kūrė 16 mėnesių. Per šį laiką jiems pavyko prasiskverbė į Budesti gyventojų sielas.

Jaunų kūrėjų Víto Klusáko, Filipo Remundos filmas “Čekų svajonė” (“Česky sen”, 2004) yra tikra provokacija.„Nieko nepirk“, „Neateik“. Keisti reklaminiai plakatai. Bet jie patraukė tūkstančių čekų dėmesį, ir šie, nepaisydami patarimo, susirinko į pažadėtąjį didžiulės ir labai pigių prekių parduotuvės atidarymą.Tačiau atidarymo dieną paaiškėja, kad reklaminiai plakatai nemelavo. Už ryškiai nudažyto medžiaginio fasado tvyro tik tuščia pieva.

Europoje stebuklai vis dar atsitinka. Stanislawo Muchos filme “Europos centras” (“Die Mitte”, 2004) tuzinas kaimų ir miestelių teigia esą Europos centrai. Šis teiginys ir paskatino lenkų režisierių leistis į įdomią kelionę po Vokietiją, Austriją, Lenkiją, Slovakiją, Lietuvą ir Ukrainą.. Žmonių mintys apie jų gimtąjį miestą kaip apie pasaulio centrą dažnai prieštarauja jų mintims apie Europą.

Tačiau daugeliui žmonių Europa vis dar – pasaulio centras. Filme” Britanija” (2003) matome į Angliją pakliūti svajojančius irakiečius, tiksliau, jų atvaizdus veidrodyje. Dokumentinę juostą, apdovanotą Oberhauzeno kino festivalio ekumeninės žiuri prizu, fotografė ir kino režisierė Marjoleine Boonstra filmavo Kalė uoste.  Daugeliui jau sukorusių tūkstančius kilometrų, nelegalių emigrantų šis uostas tampa paskutine kliūtimi prieš patenkant į Angliją, jų  pažadėtąją žemę.

Milijonai žmonių gyvena Europoje nelegaliai. Aplinkybių verčiami, jie gyvena nematomi. Vokiečių dokumentininkas Andreasas Voigtas nusprendė vienerius metus stebėti penkių tokių žmonių gyvenimą. Filmas “Nematomieji. Nelegalai Europoje”(“Invisible –Illegal in Europe”, 2004) - penkios istorijos apie nelegalus, atvykusius iš įvairių pasaulio šalių, gyvenančius penkiose Europos valstybėse.

Gilles’io de Maistre’o filmo « Pasiklydę kelyje »(« La Citadelle Europe »’Lost in Transit », 2004) herojai afrikiečiai svajoja apie Europą, plytinčią už begalinės dykumos ir pavojų kupinų vandenų. Ten jie rasią rojų žemėje. Išaušta diena, kai vaikinai atsisveikina su savo šeimomis ir patraukia į šiaurę. Ši kelionė labai rizikinga, tačiau tai ir savotiškas inicijacijos ritualas: jei išgali nusigauti iki Europos, esi tikras vyras.

Dar liūdnesnę istoriją pasakoja Joakimo Demmerio filmas “Mirtis Gibraltaro sąsiauryje” (“Tarifa Traffic – Death in the Straits of Gibraltar”, 2003). Afrikos gyventojai labiausiai į pietryčius nutolusiame Ispanijos taške esantį Tarifos kurortą laiko Europos vartais. Tik dvidešimt jūros kilometrų skiria Maroką nuo Ispanijos, tačiau jie kupini mirtinų pavojų. Daug nelegalių emigrantų, kasmet bandančių patekti į Europą šiuo keliu, žūva klastinguose vandenyse. Filmas atskleidžia, kaip sunku įveikti  „Europos tvirtovę“ ir netiesiogiai klausia, ar dėl to nekalta ir pati Europa?

Sarah Vos filmas “Sveiki atvykę į Olandiją” – Vught stovykla” (“Welcome to Holland” – Campus Vught”, 2003) rodo, kaip Nyderlandai stengiasi spręsti prieglobsčio siekiančių žmonių problemą. Nepaisant vis griežtėjančių leidimo įvažiuoti į šalį taisyklių, deklaruojamas palankus požiūris į imigrantus, tačiau tikrovė  rodo visai ką kita. Puikus pavyzdys – Vught stovykla.Stovykla skirta nepilnamečiams pabėgėliams, be suaugusiųjų priežiūros bandantiems patekti į šalį. Sulaukę pilnametystės, jie išsiunčiami į savo gimtinę.Globotiniai, žinoma, maištauja.. Stovykla jiems primena kalėjimą, todėl kiekvienas  nori ištrūkti į laisvę.

Tačiau vienas šilčiausių šios programos filmų apie nelegalus – jauno lenkų režisieriaus Leszeko davido filmas “Baras prie Viktorijos stoties” (“Bar na Victorii”, 2003). Piotras ir jo draugas Marekas nusprendžia važiuoti į Angliją. Du jaunuoliai išvyksta į kelionę, turėdami tik telefonu išgirstą pažadą juos įdarbinti. Atvykus į Londoną, jie karčiai nusivilia: tarpininko pažadai, pasirodė melas. Situacija beviltiška, bet vis dar puoselėja svajonę – atidaryti barą Londone prie Viktorijos.

Šis filmas įrodo, kad lenkijoje vis dar gyva ta dokumentinio kino mokykla, tarp kurio kūrėjų yra ir lietuvių žiūrovams geriau žinomas Marcelis Lozinskis. Amsterdamo festivalis į savo programą įtraukė jau klasikiniu laikomą šio kūrėjo filmą “89 mm nuo Europos” (“89 mm od Europy”, 1993), kuriame sukuriama lakoniška Rytų ir Vakarų ribos metafora. Breste keičiami traukinių ratai, tačiau tai netrukdo žmonėms pajusti bendrumą.

Tas bendrumo pojūtis būdingas ir ne vienam Amsterdamo programos filmui.Vienas tokių – Joso de Putterio “Šiandien buvo puiki diena “ (“Het is een schone dag het is een schone dag geweest”, 1993). Pirmasis 1992-ųjų rytas. Šešta valanda ryto. Režisierius Josas de Putteris pusryčiauja su savo tėvu. Netrukus prasidės įprasti darbai. Šie metai – paskutinieji Willemo de Putterio ūkininkavimo metai. Filme pasakojama apie sparčiai Nyderlanduose ir kitose Vakarų šalyse nykstantį gyvenimo būdą.

Kurdamas  filmą “Medinis automobilis” (“Hout Auto”, 2002), olandų režisieirus Josas Conijnas savo darbo medine mašina keliavo į Rumuniją. Mašina pagaminta pagal seną “Citroën DS” modelį, ji varoma ne benzinu, bet mediena. Pakeliui sutikti žmonės padeda menininkui rinkti kurą.

Vienas žaviausių Amsterdamo programos filmų – austro Ulricho Seidelio “Atsižvelgiant į nuostolius” (“Mit Verlust ist zu rechnen”, 1992). Jo herojus - austras Sepas Pauras - našlys. Maisto atsargos, kurių žmona jam priruošė ir prišaldė, beveik baigėsi. Sudėtinga situacija. Sepas ieško naujos sutuoktinės, bet paieškos vyksta sunkiai, nes jis atstumia visas moteris, kurios juo domisi, nes Sepas mano, kad joms reikia tik jo pinigų. Sepo svajonių moteris gyvena tik už kelių kilometrų, anapus Čekijos pasienio. Paula – blaiviai mąstanti našlė, mano, kad Sepui  reikia tik virėjos ir namų tvarkytojos.

Išnykstančius žmones ir papročius jautriai fiksuoja garsus prancūzų fotografas ir kino kūrėjas Raymond’as Depardonas filme “Valstiečių portretai. Požiūris” (“Profils paysans: L”approche”, 2000).Tai pirmasis planuojamos trilogijos apie Prancūzijos kaimą, kur smulkūs ūkininkai tebesitvarko senoviškai, prieštaraudami naujųjų laikų dvasiai, filmas. Šie ūkininkai jau pagyvenę žmonės, bet jie dar nepasirengę atsisveikinti su savo darbu.

Amsterdamo programoje taip pat ryški antiglobalizmo tema. Chriso Smitho, Dano Ollmano, Sarah Price filme “The Yes Men” (2003) amerikiečiai Maikas ir Endis yra pokštininkai. Bet jų pokštai turi rimtą atspalvį. Jie prisistato Pasaulio prekybos organizacijos atstovais  ir savo provokuojamomis kalbomis ir keistais kostiumais trikdo rimtų renginių dalyvius. Paulo Devlino filmas “…ir visos šalies elektrifikacija” (“Power Trip”, 2003) pasakoja apie šių dienų Gruziją, kurią amerikiečiai paliko be elektros, mat gyventojai negali užsimokėti už dabar amerikiečiams priklausančios įmonės teikiamą elektrą.

Festivalis pristato visa šiu dienų dokumentinio kino įvairovę : temas, žanrus, stilius, darbo metodus. Pamatysite propagandinių, poetinių filmų, psichologinių portretų ir atvirų provokacijų. Iki susitikimo “Skalvijoje”.