Janina Lapinskaitė: “Naujasis mano filmas šnabžda”

Nuo lapkričio 5 d. “Lietuvos” kino teatre pradedamas rodyti naujas režisierės Janinos Lapinskaitės vaidybinis filmas “Stiklo šalis”, sukurtas pagal Vandos Juknaitės apysaką. Filmo herojė – jauna ir vieniša moteris, kamuojama pogimdyvinės depresijos ir gyvenanti jos vienatvės negirdinčiame pasaulyje. “Kino” žurnale Janina Lapinskaitė pristatytė naujausią savo filmą  skaitytojams ir žiūrovams.

-Prieš keletą metų perskaičiau Vandos Juknaitės apysaką “Stiklo šalis”, kaip sakoma, vienu atsikvėpimu. Tačiau nė mintis nekilo, kad kažkada paversiu ją filmu. Apysaka, joje atskleistas moters paveikslas, charakteris manęs nepaleido. Vaikščiojau ir galvojau apie ją. Bet visgi mano profesija yra režisierė, ir pagalvodavau daugiausia apie tai, kad neįmanoma to, kas parašyta perkelti į ekraną. Argi galima kine pajusti gėlės kvapą? Paskui kilo jau kitos mintys – apie tai, kad nieko nėra neįmanomo. Pradėjau pamažėle galvoti, kad reiktų parašyti scenarijų.

O vieną dieną kaime pamačiau per tiltekį ateinančią nepažįstamą moterį. Tai buvo Vanda Juknaitė, viešėjusi netoliese pas draugę. Ir keistas dalykas – ji prakalbo apie mano dokumentinius filmus, pasakė, kad jie paskatino ją užeiti ir susipažinti su manimi. Kalbėjome apie dokumentiką, ir nė viena iš mūsų neužsiminė apie bendrą darbą. Tik atsisveikinant prabilome apie “Stiklo šalį”, prisipažinome, kad norėtume viena su kita dirbti. Tuomet tie mūsų žodžiai išsiskalidė tarsi rūkas …

Bet tas laikas atėjo. Pabandėme dirbti kartu. Naujojo filmo herojai gal šiek tiek skiriasi, bet “Stiklo šalis” tikrai, kaip man atrodo, nėra svetimkūniu tam pasauliui, kuris sukurtas apysakoje.

Kūriau dokumentinius filmus ir man nebebuvo sunku bendrauti su vienu ar kitu žmogumi. Bet jei beldiesi į kito sielą, tai turi atverti savo. Kitaip nieko negausi. O tikrasis sielų bendravimas iš tiesų yra tylus. Daugelį dalykų pasakai šnabždėdamas, o ne rėkdamas. Šitai supratau, kurdama savo dokumentinisu filmus. Šnabžda ir naujasis mano filmas. Jei žiūrovas ateis į kino salę, norėdamas išgirsti kažką trankaus, rėksmingo, jis, ko gero, filmo neišgirs. Bet juk mes kartais tyliai įsijungiame muziką, įtempiame klausą, ir girdime tai, ką mums sako autorius. Miške girdime žolės šnaresį ar paukščio cyptelėjimą tiesiog todėl, kad įjungiame kitus registrus. Ir tikiuosi, kad į salę, kurioje bus rodoma “Stiklo šalis”, ateis žiūrovas įjungęs būtent tyliuosius savo sielos registrus…

“Kino” žurnalas