Lapkričio susitikimai

Lapkričio mėnuo atnešė gerą naujieną – patvirtinimą, kad nacionalinis lietuvių kinas gyvas, gyvybingas ir įvairus. Per dvi pirmąsias mėnesio savaites įvyko net šešių lietuviškų filmų premjeros. Septintoji premjera – Arūno Matelio filmas „Kultūra, kertanti sienas“ – kol kas dar parodyta tik žiniasklaidos atstovams, ir „viešos“ jo premjeros teks  palaukti. Toks filmų „užderėjimas“, gan įspūdingas jų skaičius (be abejo, atsižvelgiant į mūsų kino padėtį) neleidžia savaime tvirtinti, kaip puikiai dirba mūsų kino industrija, kokie nuostabūs filmai ir kokių originalių, aktualių idėjų pilni jų kūrėjai. Tačiau kiekvienas iš naujų filmų skiriasi tematika, įkvėpimo šaltiniais ar savo atsiradimo intencijomis, gamybos sąlygomis, ir ,aišku, autoriaus požiūriu. Tai ir leidžia pajusti mūsų kino gyvybingumą ir taip išsiilgtą įvairovę. Gal ne tokio plataus spektro, dar sunkiai apibrėžiamą, be aiškių takoskyros ženklų, bet leidžiančią pajusti autentišką asmenybės žvilgsnį į pasaulį, į jį jaudinančias temas.

Lapkričio pradžioje vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis beveik tas visas premjeras sutraukė aplink save. Atsitiktinai ar ne?

Išskyrus Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalį“, visos parodytos juostos yra dokumentinės.

Tad natūralu, kad bene visos jos atsidūrė festivalio programoje. Žinoma, dokumentinis kinas dažniausiai reikalauja mažesnių gamybos lėšų, todėl ir filmų kiekis gausesnis. Bet nemanyčiau, kad kino pasaulį dabar apėmęs dokumentikos įkarštis aplenkė mūsų kino kūrėjus.

„Meno kūrėjai ypač aštriai jaučia, kaip mes pasimetę šiame pasaulyje.Mes prarandame realybę, nebejaučiame ryšio su ja. Susidomėjimas dokumentiniu kinu – tai bandymas vėl atrasti sąlytį su realybe, su kažkuo tikru,“ – taikliai pastebėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje apsilankęs jaunas belgų režisierius, prodiuseris, scenaristas bei kino produkcinės kompanijos „Inti Films“ įkūrėjas Peteris Krügeris.

Tą pasimetimą šiandienos realybėje sunkiai sekasi įprasminti lietuviškame vaidybiniame kine. Dokumentinės mūsų juostos išsaugo individualybės pulsavimą, pastangas įvardinti ir atskleisti rūpimus dalykus. Gal būtent todėl net dviejų naujų filmų autoriai renkasi pasakojimo pirmu asmeniu manierą. Filmas tampa jų asmeninių patyrimų, kelionių audiovizualia išraiška. 

Vytautas V.Landsbergis „Dabar ir mūsų mirties valandą“

Naujo Vytauto V.Landsbergio filmo tema – žmogaus sielos kelionė į aną pasaulį – iš anksto nuteikia gan įtariam ir priekabiam vertinimui.  Aiškinimaisi apie aną pasaulį, pokalbiai su „ten“ pabuvojusiais ir grįžusiais atgal žmonėmis, leidžia lengvai nuklysti į nepakeliamą ir racionaliam protui visiškai atmestiną mistikos ir stebuklų pasaulį.

Filmas prasideda paties režisieriaus pasakojimu už kadro apie savo pirmą susidūrimą su mirtimi, apie jam dar paauglystėje išpranašautą neilgą gyvenimą, apie tai, kaip tai paveikė jo tolesnę būtį. Ekrane -- kaip priešpastatymas nebūčiai -- režisieriaus sūnus, vasara, spindintis ežero vanduo. Ir tas jau nuteikia ne didaktikai ar niūriai makabrijai, o oriems, šviesiems apmąstymams apie mirtį. Kokia riba skiria šį ir aną pasaulį, kas mūsų laukia po mirties, kaip pasitikti paskutinę savo valandą. Apie tai režisierius kalbasi su įvairiais „keistuoliais“. Su akušere Svetlana, grįžusia iš komos po 8 valandų ir mačiusią angelus, su Aneliuke, matančia žmonių sielas, su Nomeda, po komos prakalbusia užsienio kalbomis, su garsiu alpinistu Vladu Vitkausku, ne kartą kalnuose žvelgusiam mirčiai į akis, su žinomu kino avangardistu Jonu Meku, kuris mano, „kad nesveika apie viską šnekėti labai rimtai“, ir kitais. Viena istorija eina paskui kitą. Jos „susegtos“ paprastai, be jokios ypatingos kinematografinės meistrystės. Tačiau ta neisteriška, giedra, kartais net ironiška intonacija tampa didžiausia naujo V.V.Landsbegio filmo vertybė, verčianti ir tave pasvarstyti, kokia riba skiria „dabar“ ir „mūsų mirties valandą“.

Juliaus Zizo „Eldoradas. Lietuviai Brazilijoje“

1926-1928 metais dešimtys tūkstančių lietuvių išvyko į Braziliją, patikėję pažadais apie ten laukiantį rojų. Tačiau Brazilijoje jie pateko į tikrą „baltųjų vergiją“: užėmė paleistų iš vergijos juodųjų darbo vietas kavos plantacijose. Kelionė laivu nežmoniškomis sąlygomis per vandenyną, kurią ne visiems užteko sveikatos atlaikyti, kalėjimas (dabar ten imigracijos muziejus), iš kurio atvykusius lietuvius išsirinkdavo plantacijų šeimininkai, sunkiausias darbas baisiomis sąlygomis, iš kurio žmonės net pavalgyti neužsidirbdavo. Toks buvo lietuviams Brazilijos „rojus“, į kurį juos pasiuntė apsukrūs tautiečiai aferistai.

Juliui Zizui filmą apie lietuvius Brazilijoje užsakė Brazilijos vyriausybė, remdama projektus skirtus valstybės 500 metų jubiliejui. Kokią išeitį pasirinko režisierius, gavęs „oficialų užsakymą“? Jis nesukūrė istorinės dokumentikos, paremtos išsamiais tyrinėjimais. Nesiėmė ir „filmo-paminklo“ pražuvusiems Brazilijos pragare statybos, ir lietuvybės gaivinimo tarp emigrantų palikuonių misijos. Jis pats sėdo į laivą ir leidosi kelionėn link „aukso žemės“ krantų -- savo kailiu patirti tą kelią, kurį praėjo tūkstančiai jo tautiečių.

 „Ieškau lietuvių“ – nuo tokio skelbimo režisieriaus, stovinčio centrinėje San Paulo aikštėje,  rankose prasidėjo jo „tyrimas“. Atsirado, ko ieškojo... Kortasariškos išvaizdos režisierių greit įsuko įvairių nuotykių karuselė, iš ko ir susidėliojo „keistai smagus“ asmeniškais patyrimais pagrįstas filmas. Archyviniai kadrai kažkaip nerūpestingai suderinti su pokalbiais su ten surastais lietuviais, tragiški jų prisiminimai su linksmais pasisėdėjimais bare. Galų gale, beieškant „žmogaus pardavusio savo tautiečius į vergiją veido“, atrandamas tikrasis Brazilijos veidas – kerinti jaunos gražuolės Keimos šypsena ir Rio de Žaneiro naktinis gyvenimas, nufilmuotas „naujosios bangos“ maniera.

Juliaus Zizo „Kol drugelis skrenda“

Toks pat beprotiškas „kokteilis“ suplaktas režisieriaus ir šiame filme, pasakojančiame apie avangardinio kino klasiką Joną Meką. Pasakojama paties Meko filmų stiliumi. Juokingai, lengvai, jaudinančiai, poetiškai, nerūpestingai. Kadrai iš paties J.Meko filmų, jo poezijos, dienoraščių momentai, pasisėdėjimai Paryžiaus kavinėse, šėliojimai Niujorke. Tačiau per tuos „kvailiojimas“ prasiskverbia vieno garsiausių pasaulyje mūsų tautiečių J.Meko asmenybės šviesa. O kad neužmirštume tos asmenybės pasaulinio masto – prašom: įdėti kadrai, kuri jis su Salvadoru Dali, Jeanu Lucu Godardu...   

Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus „Dviese ant tilto“

Valdo Navasaičio dokumentinės juostos, kuriose meistriškai užčiuopiamas gamtos, žmogaus ir laiko santykis,  "Rudens sniegas" (1992), "Pavasaris" (1997) apkeliavo per 40 tarptautinių festivalių ir pelnė prestižinius apdovanojimus, o debiutinis pilno metražo vaidybinis filmas "Kiemas" (1999) buvo įtrauktas į Kanų festivalio programą "Dvi režisierių savaitės",  apdovanotas Rygos "Arsenalo" bei  Anapos "Kino šoko" festivalių prizais.

Naujas režisieriaus bei jo bendraautoriaus filmas „Dviese ant tilto“ sukurtas ARTE kanalo užsakymu. Šis garsus televizijos kanalas sugalvojo visų naujų Europos sąjungos šalių filmų ciklą, kuris per monumentus, stovinčius šimtmečius ir pergyvenančius ištisas epochas, „diagnozuotų“ šiuolaikinę mūsų visuomenę. Lietuviško filmo kūrėjai šiam tikslui pasirinko vieną iš Žaliojo tilto skulptūrinių grupių, simbolizuojančią Pramonę ir Statybą. Šiandien ši skulptūra tapo gėjų judėjimo už savo teises simboliu.

Ką apie šią problemą mano tų skulptūrų autorius, miesto meras, Grūto parko direktorius, gėjų klubo savininkas Aleksejus bei jo gyvenimo draugas -- iš to tarsi susidėlioja šiandieninės mūsų visuomenės požiūrių į aktualią problemą panorama. Gražus, tvarkingas, korektiškas, kartais ironiškas vaizdas. Pagal visus TV keliamus reikalavimus. Paisoma europinės TV formato, interesų. Filmo optimistinis tonas nuramins žiūrovus ir patenkins pirkėjų pageidavimus.

Tačiau žiūrint filmą neapleidžia nuojauta, kad daug kas liko filmo paraštėse. Liko subtiliausi ir įdomiausi dalykai, tokia medžiaga, kuri iš tiesų verta režisieriaus meistriškumo ir talento pajusti žmogaus ir laiko ryšį.

Edmundo Zubavičiaus triptikas „Paribio postai“: „Šaknų vainikas“, „Šiapus ir anapus“, „Paribio rekolekcijos“

Šiaurės Rytų Lietuva. Šalies pakraštys, Europos sąjungos pakraštys, katalikiško pasaulio Šiaurės Rytų pakraštys. Dieveniškių, Balengrado, Visagino parapijų klebonai, atsidūrę tuose „paribio postuose“, yra pagrindiniai šių filmų herojai. Jų kasdienis bendravimas su savo parapijiečiais (visomis kalbomis, kokioms čia kalbama: rusų, lenkų, lietuvių, gudų), prisiminimai, mintys balsu apie tikėjimą, ištvermę, gyvenant „paribio postuose“, sukuria šviesią filmo intonaciją. Reikia prisipažinti -- netikėtai, numanant tų kraštų vargus ir problemas.

Jaunas, energingo verslininko išvaizdos Visagino klebonas dovanotu autobusiuku su parapijiečiais keliaujantis po Lietuvą, sakosi jaučiasi lyg katalikų bažnyčios priešaušryje, kai tikėjimas turėjo apjungti įvairių tautybių, likimų ir pažiūrų žmones.

Parapiją dalijanti į dvi dalis upė, per kurią valtimi keliasi a.a. kunigas Martynas Stonys, simboliškai sujungia „šiapus“ ir „anapus“. Kunigo prisiminimai apie tragiškas istorijos peripetijas susišaukia su mūsų nūdienos nelaimėmis: netolerancija, neapykanta kitataučiams. 

Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalis“

Vienintelis šiemet lietuviškas pilno metražo vaidybinis filmas pagaliau pasirodė ir, regis, gan sėkmingai sukasi „Lietuvos“ kino salėje, sulaukdamas žiūrovų dėmesio. Susidomėjimas nacionaliniu kinu yra akivaizdžiai pakilęs, ir nuvilti publikos lūkesčių dabar griežtai nevalia.

Pagal rašytojos Vandos Juknaitės apysaką sukurto filmo centre – jaunos moters paveikslas, sukurtas iš nutylėjimų, nuotaikų perteikimo. Baimė, neviltis, vienatvė, nuovargis kamuoja moterį po antrojo vaiko gimimo. It stiklo šalyje jos pasaulyje viskas trapu, dužu, negalima į nieką atsiremti, niekur prisiglausti.

Grakšti, stilinga kino išmonė prieš realybės fiksavimą. Šimtaprocentinis realybės išnaikinimas ekrane „Stiklo šalyje“ ir kuklūs, bet kryptingi ir sąžiningi bandymai susigaudyti vis sunkiau užčiuopiamoje realybėje minėtose dokumentinėse juostose. Tokia lapkričio susitikimų lietuviškame kine išdava.