Yasujiro Ozu: “Savo stilių sukūriau savo galvoje”

Gruodžio mėn. 1-7 d. Vilniaus „Lietuvos“ kino teatro Didžiojoje salėje rengiama japonų kino meistro Yasujiro Ozu (Jasudžiro Odzu, 1903-1963) kino retrospektyva. Tai pirmoji proga Lietuvos žiūrovamas plačiau susipažinti su japonų klasiko kūryba. Tarp šešių filmų žiūrovai pamatys pirmąją Ozu išgarsinusią juostą „Aš gimiau, bet...“, paskutinįjį režisieriaus filmą „Rudens popietė“ ir didžiausiu režisieriaus šedevru pripažintą „Tokijo apysaką“. (Plačiau apie retrospektyvos filmus skaitykite šio pranešimo pabaigoje).

Retrospektyvą organizuoja Japonijos ambasada  ir kino teatras „Lietuva“ (tel.262 34 22), remia Japonijos fondas (Japan Foundation).

„Japoniškiausiu japonų režisieriumi“ vadinamo Y. Ozu kūryba Lietuvoje mažai žinoma net ir kino mylėtojams, o ir Vakarai subtilų bei poetišką Ozu atrado gerokai vėliau, nei jo tėvynainius Kenji Mizoguchi ar Akira Kurosawa. Galbūt neįspūdingos Ozu istorijos ir specifinė stilistika atrodė „per daug japoniškos“ Vakarų auditorijai, o gal distributorius trikdė perdėm vienoda filmų tematika ir pavadinimai. Vienok, kai 8-ojo dešimtmečio pradžioje Ozu tapo pažįstamas Vakarų žiūrovams,

R. Bresson’o, I. Bergman’o ir M. Antonioni’o formalistinio stiliaus mylėtojai džiaugėsi atradę japonų kino meistrą, kurio filmai pasakojo apie eilinių japonų gyvenimą taip pat išraiškingai, kaip ir pamėgtųjų Europos režisierių filmai apie savo šalių žmones. 

Visa Ozu kūryba sudaro vieną iš išsamiausių šeimos gyvenimo paveikslų kino istorijoje.  Ozu filmai –  jo gyvenimo studija apie didžiąsias kolizijas, kurias išgyvena  kiekvienas žmogus: gimimo ir mirties ciklas, perėjimas nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, įtampa tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. Filmų pavadinimuose dažnai pabrėžiama metų laikų kaita kaip simbolinis fonas žmogiškosios patirties moduliacijoms.

Būsimasis režisierius gimė 1903 m. gruodžio 12 d. Tokijyje. Auklėjamas motinos su broliais augo provincijoje, Matsuzaka miestelyje, o tėvas tuo tarpu gyveno Tokijyje ir vertėsi prekyba trąšomis. 1916 m. pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą pagarsėjo kaip neklusnus, linkęs krėsti šunybes berniukas, ant mokyklinio suolo laikantis aktorės Pearl White nuotrauką - meilę kinui Ozu pajuto dar būdamas moksleiviu. Jaunystėje jis daug laiko praleido kino teatruose, žavėjosi Lillian Gish, Pearl White, William S. Hart. Jis net iškeitė stojamuosius egzaminus į prestižinę Kobės aukštesniąją komercijos mokyklą į kino filmo „Zendos kalinys“ peržiūrą. Tačiau vėliau, matyt gailėdamasis praleistos progos mokytis, Ozu mokėjo už jaunesniojo brolio studijas koledže. Baigęs mokyklą Ozu dirbo mokytojo padėjėju nedidelėje kaimo mokykloje, o po kurio laiko grįžo į Tokijų ir apsigyveno su tėvais. 1923 m. dėdės paskatintas pradėjo dirbti vienos iš stambiausių japonų kino kompanijų Shochiku operatoriaus asistentu, jo pareigos apsiribojo kameros kilnojimu ir kitais fiziniais darbais. Operatorius Hiroshi Sakai, kuriam dirbo Ozu, prisimena, kad Ozu sėdėdavo prie režisieriaus  Kiyohiko Ushihara  kojų ir užduodavo nesibaigiančius klausimus apie kino kūrimą, ir ypač apie tai, koks turėtų būti ateinačios kartos kinas. Shochiku studijoje Ozu jautėsi laisvas ir patenkintas gyvenimu, tačiau draugai ragino jį siekti daugiau, ir nors nelabai norėdamas, Ozu, jo žodžiais tariant, „pabandė eiti toliau“. Po trejų metų jis tapo režisieriaus asistentu, o dar po metų ėmėsi savarankiško režisieriaus darbo. Iš viso jis sukūrė 54 filmus, tačiau išliko tik 34.

Ozu kūrybos tyrinėtoja Audie Bock pažymi, kad sunku įžvelgti paraleles tarp Ozu gyvenimo ir filmų: „Studijos, darbas įstaigoje, vedybinis gyvenimas – tai, ko pats Ozu niekada nepatyrė – yra jo daugelio filmų tema. Tuo tarp karinės tarnybos jis niekada nevaizdavo, o provincijos gyvenimas, toks, kokį leido kartu su mama Matsuzaka miestelyje,  filmuose pasirodydavo tik retsykiais.“ Pasak A. Bock, Ozu suvokė kiną kaip vaizduotės kūrinį, iš kurio yra „distiliuotas“ realizmas.

Ankstyvuosiuose „lengvo“ žanro filmuose atpažįstama Holivudo filmų įtaka. (Ozu yra ne kartą išreiškęs savo susižavėjimą amerikietišku kinu, tačiau vėliau viešai išsigynė įtakų, sakydamas: „Aš sukūriau savo režisūros stilių savo paties galvoje...aš neturėjau to, kas vadinama mokytoju. Aš visiškai pasiklioviau savo paties jėgomis.“ )

Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios perėjęs prie rimtesnių temų, ilgainiui Ozu susitelkė ties japonų šeimos gyvenimo tyrinėjimu. Ozu stebėjo, kaip tradicinės japonų šeimos vertybės keičiasi, veikiamos šiuolaikinio gyvenimo iššūkių. Jo 5-6 dešimtmečio filmai turėjo iš esmės vieną temą – tėvams atsidavusios dukters ištekinimas, taip siekiant suteikti jai asmeninę laisvę. (Šia tema ir trys retrospektyvos filmai „Vėlyvas pavasaris“, „Ankstyva vasara“ ir „Rudens popietė“ su Ozu pamėgtaisiais aktoriais Chishu Ryu, Sestuko Hara). Jauni Naujosios bangos  kūrėjai, tokie kaip Sh. Imamura laikė Ozu pernelyg „tradiciniu“, „socialiai konservatyviu“, maištavo prieš, jų supratimu, „senamadišką“ Ozu gyvenimo suvokimą. Tačiau japonų kritiko Shigehiko Hasumi manymu, tai rodė tik nepakankamą  Ozu supratimą.  

Režisierius sulaukdavo kritikos ir už tai, kad ilgą laiką nepripažino naujų kino technologijų -  iki 1936 m. pasirodžiusio filmo „Vienintelis sūnus“ kūrė tik begarsį kiną,  o pirmąjį spalvotą filmą pastatė tik 1958 m. („Lygiadienio gėlė“), ir tai verčiamas Shochiku kino kompanijos išbandyti naują spalvotos juostos apdirbimo technologiją.

Ozu siekė kuo labiau apriboti savo kino raiškos priemones. Vėlyviesiems šedevrams būdingas savitas kontempliatyvus stilius, taip negailestingai supaprastintas, kad, regis, atmetantis beveik visas kino gramatikas. Žema kameros padėtis, statiškos kompozicijos, kurios keičiasi iš lėto, gerai sutvarkyti perėjimai ir lakoniški dialogai, neišeinantys už kasdieninio gyvenimo pokalbio ribų – ši Ozu sukurta ir ištobulinta kino kalba dabar įvardijama kaip japonų kino estetikos pagrindas.

Paskutiniai Ozu filmai nuspalvinti švelnia rezignacija. Jo herojai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir anktesniųjų filmų personažai, tačiau priima jiems skirtus išbandymus išmintingai ir su humoru. Jo paskutiniai šeši filmai (tarp jų ir „Rudens popietė“ ) yra patys šviesiausi režisieriaus kūryboje.

...Ozu mirė skausmingai nuo plaučių vėžio savo gimimo dieną 1963 m. Ant jo antkapio yra iškaltas karinės tarnybos Kinijoje metu  vienuolio jam užrašytas ir režisieriaus visą gyvenimą  išsaugotas  hieroglifas „mu“, reiškiantis „niekas“, „tuštuma“.

 

Retrospektyvos filmai

1 d. 18.00 val.,  4 d. 20.30 val.

„Aš gimiau, bet...“

“I Was Born, But...“ 91 min., 1932, begarsis

 Komedija/drama Vaidina:  Hideo Sugawara, Tomio Aoki, Tatsuo Saito, Mitsuko Yoshikawa

Pirmasis Ozu filmas, sulaukęs  visuotinio pripažinimo ir Kinema Jumpo apklausos duomenimis išrinktas geriausiu japonų gamybos metų  filmu, be to įvardijamas kaip pirmasis japonų kinematografe socialinės kritikos filmas. Tai pasakojimas apie sunkų vaikų augimą, prasidedantis kaip triukšminga Keaton’o stiliaus komedija, bet greitai įgaunantis tamsesnių spalvų, kadangi vaizduojama klasikinė konfrontacija tarp vaikystės naivumo ir suaugusiųjų veidmainystės. Pagrindiniai filmo herojai vaikai per savo patirtį suvokia, jog jiems lemta būti tik liokajais, kai tuo tarpu jų tėvo bjauraus boso sūnus turės viską.

Ozu taip mėgo šį filmą, kad 1959 m. sukūrė jo perdirbinį, pavadinęs „Ohayo“ („Labas rytas“).

1 d. 21.00 val., 5 d. 18.00 val.

„Džentelmeno  iš daugiabučio užrašai“ 72 min., 1947

“Record of a Tenement Gentleman “

Lyrinė komedija

Vaidina: Choko Iida, Hohi Aoki, Mitsuko Yoshikawa, Eitaro Ozawa

Tuo metu, kai daugelis japonų režisierių troško kaltinti karinį režimą ir „auklėti“ pokarinę vyriausybę, Ozu, grįžęs iš nelaisvės Singapūre 1943-46 m., savo pirmojo pokarinio filmo žanru pasirinko komediją, o tema - paprastų miesto centro gyventojų kasdienybę.  Nuo šeimos pasimetusio berniuko globos besikratantys daugiabučio namo gyventojai galiausiai supranta esą nejautrūs savanaudžiai, ir atsiranda vilties, kad nuo šiol jie bus kitokie.  Nors personažai vaizduojami su neslepiama ironija, šiuo filmu režisierius išreiškia savo meilę nugalėtosios Japonijos žmonėms.

2 d. 18.00 val., 5 d. 20.30 val.

„Vėlyvas pavasaris“ 108 min., 1949

“Late Spring“

 Drama

Vaidina: Sestuko Hara, Chishu Ryu, Yumeji Tsukioka, Haruko Sugimura

Tai pirmą kartą ir labai puikiai papasakota istorija, kurią Ozu vėliau daugybę kartų perdirbs. Jauna moteris (Setsuko Hara) laimingai gyvena su našliu tėvu (Chishu Ryu) ir nė negalvoja apie vedybas. Jai daug labiau patinka būti priklausomai nuo tėvo, nei užsikrauti vaikų gimdymo ir namų priežiūros naštą. Nuogąstaudamas, jog dukros gyvenimas taps vienišas ir tuščias ir norėdamas suteikti jai laisvę, tėvas priverčia ją patikėti  planuojamomis savo vedybomis...

Lyg iš šalies stebėdamas veikėjų aplinką ir jausmus, Ozu sukuria paprastumo ir santūrumo šedevrą.

2 d. 20.30 val., 6 d. 18.00 val.

"Ankstyva vasara“ 124 min., 1951

“Early  Summer“

Drama

Vaidina: Setsuko Hara, Chishu Ryu, Chikage Awashima

Šio nepaprasto filmo apie paprastų žmonių gyvenimą centre -  jauna moteris, sukilusi prieš savo šeimos norą parinkti jai vyrą. Per nedidelių istorijų ir dar mažesnių epizodų prizmę Ozu bešališkai ir atidžiai stebi 19 veikėjų gyvenimą, peržengdamas paprasto siužeto ribas ir sukurdamas eliptinį pasakojimą. Filmo varomoji jėga yra ne siužetas, o veikiau unikalus režisieriaus erdvės ir laiko naudojimas bei pastoviai keičiamas veiksmo ritmas.

 3 d. 18.00 val., 6 d. 20.30 val.

„Rudens popietė“ 118 min., 1962

“An Autumn Afternoon“ 

Drama

Vaidina: Chishu Ryu, Shima Iwashita, Keiji Sada, Mariko Okada

Filmui neabejotinai daug įtakos turėjo režisieriaus motinos, su kuria jis pragyveno visą savo gyvenimą, mirtis filmo kūrimo metu. Šį paskutinį Ozu filmą galima pavadinti giedra meditacija apie žmogaus senatvę ir vienišumą, nors jame yra ir juokingų vietų. Pasirūpinęs vienintelės dukros vedybomis, našlys skausmingai suvokia savo senatvę ir vienišumą. Paguodos ieškoma alkoholyje ir taurelę mėgstančių draugų kompanijoje, čia gimsta ir vienos juokingiausių filmo scenų. Ozu mirė praėjus metams po filmo sukūrimo, taigi filmas išreiškė jo paskutines mintis pamėgta tema. 

4 d. 18.00 val.,  7 d. 18.00 val.

„Tokijo apysaka“ 135 min., 1953

“Tokyo Story“

Drama

Vaidina: Chishu Ryu, Chieko Higashiyama, Setsuko Hara, Haruko Sugimura

Ši liūdna, neįmantriai papasakota istorija apie kartų konfliktą dažnai yra laikoma didžiausiu režisieriaus šedevru. Pagyvenusių sutuoktinių pora aplanko savo amžiais užsiėmusius, apie save tegalvojančius vaikus Tokijuje, ir susiduria su jų abejingumu bei  nedėkingumu. Ozu tyrinėja lėtą japonų šeimos skilimą su tylia rezignacija ir supratimu, kad tradicijos neišvengiamai keistis. Paskutinė scena – budėjimas prie velionės ir jo pasekmės –  viena iš poetiškiausių kino istorijoje.

Melancholiška, neperkrauta įvykiais ir santūri “Tokijo apysaka”  - tai meditacija apie gyvenimą, meilę bei mirtingumą.

 

Praėjusiais metais plačiai vykęs „japoniškiausio japono“ Yasujiro Ozu (1903-1963) gimimo šimtmečio minėjimas patvirtino, kad su bėgančiu laiku režisieriaus kūrybinis palikimas įgyja vis didesnę vertę.

Ozu filmai – jo viso gyvenimo studija apie esminius susidūrimus, kuriuos išgyvena  kiekvienas žmogus: gimimo ir mirties ciklas, perėjimas nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, įtampa tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. Filmų pavadinimuose dažnai pabrėžiama metų laikų kaita kaip simbolinis fonas žmogiškosios patirties moduliacijoms. Visa Ozu kūryba sudaro vieną iš išsamiausių šeimos gyvenimo paveikslų kino istorijoje.

Y. Ozu karjerą su išlygomis galima būtų padalinti į du etapus, kuriuos skiria I-asis Pasaulinis karas. Savo ankstyvuosiuose „lengvuose“ darbuose Ozu neslepia Holivudo melodramų įtakos ar flirtuoja su farsu. Tačiau šie filmai ryškiai kontrastuoja su jo vėlyvaisiais šedevrais, kuriems būdingas savitas kontempliatyvus stilius, taip negailestingai supaprastintas, kad, regis, atmetantis beveik visas kino gramatikas. Žema kameros padėtis, statiškos kompozicijos, kurios keičiasi iš lėto, gerai sutvarkyti perėjimai, pabrėžiami tik paprastų kadrų ir lakoniški dialogai, neišeinantys už kasdieninio gyvenimo pokalbio ribų – ši Ozu sukurta ir ištobulinta kino kalba dabar įvardijama kaip japonų kino estetikos pagrindas.

Poetišką ir subtilų Ozu Vakarai atrado gerokai vėliau, nei jo tėvynainius Kenji Mizoguchi ar Akira Kurosawa. Tačiau netrukus sinefilai patyrė, kad Ozu kalba apie viduriniosios klasės japonų gyvenimą ne mažiau išraiškingai, nei jų pamėgtieji Europos režisieriai Bresson, Bergman ar Antonioni apie žmonių gyvenimą savo šalyse.

Tikimės, kad ir Lietuvos žiūrovams šis susitikimas su didžiuoju japonų režisieriumi paliks neišdildomų įspūdžių.

Filmai bus rodomi originalo kalba su lietuviškais ir angliškais subtitrais.

Informacija parengta pagal užsienio spaudą