Dvi nuomonės apie filmą "Stiklo šalis"

Kino filmas „Stiklo šalis“ prabilo apie kaustančią gyvenimo baimę

("Lietuvos rytas", 2004 lapkričio 9 d.)
Saulius Macaitis  

Ateina „moterų kinas“?

Į naująjį lietuvių kiną atėjo moterų režisierių: Inesa Kurklietytė, Giedrė Beinoriūtė, keistąja pusiau dokumentika išgarsėjusi Janina Lapinskaitė. Ar tai reiškia „moterų meto“ vingį kine?
Naujas vaidybinis J.Lapinskaitės filmas „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės prozą formaliai tarsi pritartų tokiam spėjimui. Jis tolimas, pavyzdžiui, prancūzų damų kinui, absoliutinančiam moterį, o kraštutiniais atvejais (skandalingasis „Fuck Me“) reiškiančiam kone „klasinę“ neapykantą visai vyrijai.
Sakau „formaliai“, nes pagrindinė „Stiklo šalies“ Moteris (Jurga Kalvaitytė) išgyvena depresiją po antrojo gimdymo.
Bet man atrodo, kad režisierė šiek tiek gudrauja.
Vos atsispyrusi nuo fiziologijos, ji stengiasi prasibrauti į kur kas platesnius žmogaus egzistavimo vandenis. Tai daroma demonstratyviai neįprasta menine kalba.

Antibuitiška erdvė

Jeigu visai tai, kas vyksta kuklioje periferijos miestelio šeimoje, turėtų vien klinikinę potekstę, žiūrėti „Stiklo šalį“ būtų paprasčiausiai neįdomu.
Bet filmas – su intriguojančiomis mįslėmis. Jis turi stilių.
Šeima neįvardyta: tiesiog Moteris, Vyras (Povilas Budrys), Dukrelė (Urtė Sėjūnaitė) ir naujagimis. Ne iš karto ekrane atsiras dar kalaitė, protingu žvilgsniu stebinti tuos, nuo kurių priklausys jos likimas. Ir – viskas?
Kamerinė terpė J.Lapinskaitei – ne pirmiena, nors šį kartą ir ji gerokai kitokia.
Kai vyko filmavimas, spaudoje ne kartą rašyta, kad dominuojanti, atitinkanti „Stiklo šalies“ pavadinimą ekrane bus melsva spalva.
Ji tikrai yra, jos monotonija slegia. Ar ne todėl, operatoriui Algimantui Mikutėnui trumpam suteikus filmui šiltų pustonių, imi sieti kūrinį su savu gyvenimu bei jo trumpomis šventėmis?
Seniai teko matyti tokią antibuitišką juostą.
Ekrane triumfuojant sąlygiškumui, neerzina net literatūriški aktorių tekstai.
J.Kalvaitytės herojė dažniausiai bendrauja nuotrupomis, jos veidas – tragiška kaukė, gal suvirpa lūpų kamputis, veido raumuo.
Turbūt lengviau buvo P.Budriui. Kine sąlygiškumas sutinkamas retai, o P.Budrys su juo jau yra susidūręs, kai filmavosi Jono Vaitkaus juostoje „Strazdas – žalias paukštis“.

Kam tai reikalinga

Manau, „Stiklo šalis“ – visai ne apie konkrečią ligą, kurią galima pabandyti gydyti piliulėmis.
Galbūt keistokas, meditacinio ritmo, ne vieną jau suerzinęs kūrinys diagnozuoja kokį nors bendrą visų negalavimą?
Realybėje mus iš visų pusių atakuoja dažniausiai primityvios naujo spalvingo gyvenimo vizijos.
Tačiau V.Juknaitė ir J.Lapinskaitė, tarsi išmintingos senosios moiros, neprimygtinai purto galvą: argi?
Ar gali būti laimingas toks gyvenimas, kuriame artimiausi, norintys vienas kitam gero žmonės nepažįsta vieni kitų? Arba nutraukia frazę, pasako visai ne tai, kas sieloje.
Trapi stiklo šalies vizija apeliuoja į visišką nežinomybę.
Kas gi čia bus – ne, net ne kitą dieną, o kitą sekundę?
Ar stingdantis mėlynės šaltis neįtrauks kaip tos filme konkrečiai neparodytos, tačiau visą laiką numanomos prarajos?
Narsi moteris, visuomet žengianti prieš srovę J.Lapinskaitė kaip tiktai tuo laiku, kai visi, užsiėmę politikos, žiniasklaidos, elitiniais žaidimais, tariasi gyvenantys įvairiai bei prasmingai, netiesiogiai įspėja apie šitokio šurmulio absurdą bei galimą jo kainą.
Iš tikrųjų visi bijo gyventi, tik „Stiklo šalyje“ apie tai atvirai prisipažįstama, o šurmulys negrabiai tą baimę pridengia.

Moterų dialogas

Laimė, „Stiklo šalyje“ itin ryškiai eksponuojama motinos ir dukrelės – iš esmės dviejų lygiaverčių moterų – kontaktų linija. Kitaip filmas būtų jau nebe mėlynas, o juodas.
Metafizinės baimės persekioja ir jas, bet dviese kažkaip jaukiau bijoti.
Būdingas vienas pirmųjų ekrano dialogų, siejančių herojes. „Kodėl kartais viskas virpa?“ – „Ar ir tu jauti?“
Septynmetės didžiulių akių dukters ir motinos santykiai rutuliojasi anaiptol ne vien idiliškai. Netoli finalo tyliai sprogs mažytis mergaitės maištas dėl paskandintų šuniukų – ne, labiau dėl melo.
Ir vis dėlto baigiamuosiuose, kaip ir pradiniuose, kūrinio kadruose mes vėl regėsime motiną, dukterį ir atšiauriai gražią gamtą, supančią jas. Ratas užsisklęs, bet tai, mano manymu, visai nereikš, kad „Stiklo šalis“ – feministinė juosta.
Sunku būtų pranašauti nuoseklios minties bei stilistikos naujajam kūriniui lengvą likimą. Tačiau J.Lapinskaitė to niekada ir nesivaikė. 

"Stiklo šalies" duženos

Saulius Šermukšnis

Pagaliau lietuviško kino gerbėjai sulaukė pirmo šiais metais pilnametražio vaidybinio filmo „Stiklo šalis“, sukurto režisierės Janinos Lapinskaitės rašytojos Vandos Juknaitės to paties pavadinimo apysakos motyvais. Ateinantys metai šiuo atžvilgiu turėtų būti derlingesni – baigiami kurti dar trys lietuviški vaidybiniai pilnametražiai filmai: Audriaus Juzėno „Getas“, Šarūno Barto „Septyni nematomi žmonės“, Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“.

Kiek atslūgus premjerinei „Stiklo šalies“ euforijai galima kiek ramiau žvilgterėti į patyrusios ir tituluotos lietuvių kino dokumentininkės pilnametražį vaidybinį debiutą. Perskaičius 1995 metais išleistą V.Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“ net sunku įsivaizduoti, jog jos motyvais įmanoma sukurti vaidybinį filmą. Krištolinio tyrumo tekstas, teigiantis sunkiai nusakomą moters būseną susirgus vaikeliui ir tuo pat metu trykštantis tramdomu gyvenimo geismu išaukština gyvybę kaip aukščiausią ir nepajudinamą vertybę. Apysakoje tik keletas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų dialogų trupinių, skeveldrų, visa kita, reto skaidrumo ir lakoniškumo aprašomosios, jungiamosios teksto lytys, pamažėle sukuriančios giluminę „Stiklo šalies“ potekstę – tekstą už teksto, kurio nepalyginamai daugiau nei spaudos lankų.

 J.Lapinskaitė neslėpė, jog pagalvodavo apie tai, kad neįmanoma to, kas parašyta perkelti į ekraną.Tačiau po to, pasak režisierės, jai kilo jau kitos mintys – apie tai, kad nieko nėra neįmanomo. Galų gale J.Lapinskaitė nusprendė, kad reiktų parašyti „Stiklo šalies“ scenarijų. Labai teisingai nusprendė. Tačiau pirmoji mintis, po filmo peržiūros kužda, jog „Stiklo šalies“ scenarijus, deja, nebuvo parašytas. Na, o jeigu ir buvo - tai devyniasdešimt devynis jo procentus užėmė remarkos: kankinamai ilgi Jurgos Kalvaitytės Moters stovėjimai, rymojimai (su kūdikiu ir be), susimąstymai prie lango, nesibaigiantys pasivaikščiojimai su dukrele (Urtė Sėjūnaitė) rudeninėmis ražienomis, pasižvalgymai į išskrendančius paukščius, ne ką trumpesni vojažai žiemos alėjomis ir gražiai apsnigtomis plynėmis, pasivažinėjimai naktį automobiliu su kūdikiu ant užpakalinės sėdynės ir t.t.

Susidaro įspūdis, jog režisierė V.Juknaitės apysaką skaitė paraidžiui visiškai nesistengdama jos adaptuoti kinui ir nenuostabu, jog mechaniškai transplantuotas „Stiklo šalies“ tekstas režisierei skaudžiai atkeršijo. Teisybės dėlei, būtina pridurti, jog filmo titruose įvardijamos dvi scenarijaus autorės - J.Lapinskaitė ir V.Juknaitė, tačiau koks pastarosios vaidmuo kuriant vadinamąjį „scenarijų“ galima tik spėlioti. Galbūt rašytoja pernelyg pasitikėjo patyrusių kinematografininkų patikinimais, jog „viskas bus gerai“, o prasidėjus filmo gamybai priešintis buvo jau per vėlu ?..

Grynai tekstiniu požiūriu J.Lapinskaitės „Stiklo šalyje“ vyrauja du diametraliai priešingi lygmenys: absoliučiai buitiniai ir tarsi bereikšmiai „mediniai“ J.Kalvaitytės dialogai su Povilo Budrio Vyru ir Antano Venckaus Daktaru bei pseudofilosofiniai „meterlinkiški“ Moters pašnekesiai su dukrele apie mirtį ir gyvenimą po jos, apie kažką už lango, kažką nerandantį namų, kažką galbūt ateisiantį…

Šiedu tekstiniai klodai filme nesukimba, disonuoja tarpusavyje, glumina, jie (kaip V.Juknaitės apysakoje) neapauginami emocine muskulatūra, būtinais komentarais… Kas gi lieka ?.. Tik melsva klinikinė šviesa, tik būsena, tik, kaip jau minėta, nesibaigiantis žiūrėjimas pro gražiai apšerkšnijusį arba švarų lango stiklą, už kurio nieko nėra…

Užtat yra kompozitoriaus Kipro Mašanausko muzika ir operatoriaus Algimanto Mikutėno kamera – du banginiai, ant kurių sunkiai sverdėdama ir laikosi J.Lapinskaitės „Stiklo šalis“. A.Mikutėnas per filmo premjerą prisipažino, jog dirbo „su meile“. Iš tiesų, vizualinė „Stiklo šalies“ kultūra – nepriekaištinga. Išradingi rakursai, netikėtos kadrų kompozicijos, subtilus apšvietimas, atida kiekvienai detalei negali nežavėti, tačiau tuo pat metu vis dėlto negali suteikti filmui taip trūkstamo stuburkaulio, nors retsykiais susidaro įspūdis, jog kaligrafiniais kameros judesiais, gerai apgalvotomis kadrų sandūromis „Stiklo šalį“ režisuoja būtent A. Mikutėnas, akompanuojant kelioms K.Mašanausko vykusiai surastoms „stiklinėms“ leittemoms.

Atskiro aptarimo nusipelnytų J.Lapinskaitės interpretuojama P.Budrio Vyro ir J.Kalvaitytės Moters santykių tema „Stiklo šalyje“. Jei J.Kalvaitytės moteris filme plakatiškai eksponuoja totalinę, somnambulinę nežinia kada prasidėjusią ir nežinia kada pasibaigsiančią depresiją, tai P.Budrio Vyras, šiaip jau nieko blogo nedarantis ir nieko pikto moteriai nei žodžiais anei darbais nelinkintis, režisierės valia paverčiamas bejausmiu buku robotu… Net keista, kad tokia jautri ir numanomo turtingo vidinio pasaulio atstovė (t.y. J.Kalvaitytės Moteris) sugyveno du vaikus su tokiu galviju… Režisierės pasirinktai Moters ir Vyro santykių raiškai stinga motyvacijos, trūksta spalvų. Na, gal tai tiesiog moteriškajame lietuvių kinematografe taip ir nesusiformavusio feminizmo recidyvai.

Režisierė „Stiklo šalyje“, visų pirma, sukurė sugniuždytos ir tebegniuždomos, apatiškos, liguistos Moters būseną. Bet ar vien to pakanka pilnametražiam vaidybiniam opusui ?.. Kas išprovokavo šitokią pagrindinės filmo herojės būklę – gyvenimas, likimas, laikmetis, vyras, vaiko liga ?.. Atsakymų pasižiūrėję „Stiklo šalį“ nesurasite.

J.Kalvaitytei, vaidinančiai pagrindinę heroję, išties nelengva. Tik pasikartojantys stambūs planai, pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai automobiliu, šmirinėjimas po namus, keletas vizitų į ligoninę… Tačiau aktorė garbingai kaunasi su jai iškeltomis užduotimis, į ją žiūrėti nenuobodu, tačiau kartais jau beveik ir skausminga, suprantant, kad režisierės pasirinktose žaidimo taisyklėse ji nieko daugiau ir negali nuveikti. Tik visa savo esatimi didvyriškai liudyti lėtinės ir reaktyvinės depresijų kaitą. O kad filmui verkiant trūksta vidinės dinamikos, paskiras scenas surakinančios ir suveržiančios emocinės spyruoklės – jau kita kalba.

Vaizdžiai tariant galima būtų teigti, jog J.Lapinskaitė V.Juknaitės „Stiklo šalį“  savo vaizduotės vonelėje nuskandino tarytum tą šuniuką, kuris turėjo visa, ko reikia gyvenimui: atkaklumą, kantrybę ir jėgą. Režisierė privalėjo „Stiklo šaliai“ suteikti bent jau galimybę, tačiau, matyt, pernelyg pasitikėdama savąja autorine apysakos vizija sustingusiu ir bereikšmiu pagrindinės filmo herojės žvilgsniu tiesiog spoksojo pro iki maksimumo suskystinto filmo scenarijaus langą, laukdama ir tikėdamasi, jog iš to kažkas užgims… Tačiau už stiklo plytėjo tik pilnametražis lietuviškas ruduo. Iš V.Juknaitės „Stiklo šalies“ liko tik duženos ir aitrus nuovalų kvapas. Beje, filme tiesmukai ir neįtikinamai nuskamba režisierės itin akcentuojama nuskandintų šuniukų ir sergančio vaiko paralelė, kuri V.Juknaitės apysakoje nužymima vos juntamu subtiliai nutylimu punktyru.

Kas dargi toje J.Lapinskaitės „Stiklo šalyje“ vaidenas ?.. Tabletės, švirkštas, dažnokai pravirkstantis, klykiantis, sniaukrojantis kūdikis, keletas smilgų vėjyje, lekuojanti kalė su šunyčiais, paupio kemsynai, pasidabruotas nykulys, nerišlios pagrindinės herojės skaičiuotės klaidžiojant rudens ir žiemos peizažais, mirksintis raudonas šviesoforo signalas, pervaža,  retsykiais pradundantis traukinys (o Viešpatie, kokia sekli ir nuvalkiota laikinumo, ilgesio, nerimo metafora), mergaitės veidas po ledu ir į žanduką jai baksnojantis nuskandintas šuniukas, elegantiškai palinkęs vienišas medis laukymėje, ramiai kontempliuojantis savo buvimą… Kiekvienas epizodas atskirai paėmus gražus, estetizuotas ir tarsi jau savaime turintis provokuoti platesnius apibendrinimus. Deja… Į smulkias šukeles pabirusi „Stiklo šalies“ mozaika į organišką visumą nesulimpa.

„Ar matai ką ?..“, -  filmo finale klausia J.Kalvaitytės Moteris savo dukrelės, palinkusios ties ledu. Vaikas atsako: „Matau šalį… Stiklinę…“. Deja, žiūrovams šios šalies paslaptys taip ir lieka neįmintos. Lieka tik šipuliai, spindintys šarmoti stiklo karoliukai – dar vienas depresyvaus-meditatyvinio-lyrinio lietuviško poetinio kino pavyzdys. Taip sakant, „daiktas savyje“, artimiausius keletą metų reprezentuosiantis tėvyninį kinematografą tarptautiniuose festivaliuose.