Naujas „Kino“ numeris

Šventės šiemet trumpos, bet televizija leidžia nuo savęs pailsėti, o ką tik kioskuose pasirodęs ketvirtasis „Kino“ numeris pateiks naujų kino skaitymo malonumų ir neleis nutolti nuo kino. Net jį kuriantys žmonės dažnai nesuvokia, kad kino spauda nėra vien tik  filmų reklama ar jų kritika. Kino spauda yra viena būtinų sąlygų rastis kino kultūrai, kuri Lietuvoje, deja, vis dar merdi. Bepiga prancūzams, kurie dar 1921 m. turėjo kino spaudą, girtis lankomumu ir unikalia valstybine kino rėmimo sistema. Būtent spauda ir padėjo išugdyti pačius reikliausius ir aistringiausius kino žiūrovus, o vėliau – ir kino kūrėjus (turiu galvoje žurnalo „Cahier du cinema“ mokyklą, kuri subrandino būsimus Naujosios bangos kūrėjus). Šituos savo argumentus jau ne pirmą dešimtį metų beriu kaip žirnius į sieną, bet siena, žinia, visada stipresnė. Juk neatsitiktinai Jerzy Stanislawas Lecas klausė: „Tarkime, kad tu pramušei galva sieną, bet ką t veiksi svetimoje kameroje?“.

Suprantu, kad mano įžanga užsitęsė ir Jūs, mieli skaitytojai, nekantraujate sužinoti, kas slypi už nepaprastai gražaus ir šventiško „Kino“ viršelio. Tačiau rašydamas šitas eilutes žinau, kad ateinančių metų žurnalo likimas sprendžiamas dabar, ir, girdėjau, kad jo leidybai Kultūros ministerijos ekspertai pristigo pinigų. Jie sako, kad būtų galima leisti daugiau ir geriau, bet pigiau. Pabandykite.

Kita vertus, džiugu, kad „Kinas“ fiksuoja pozityvias permainas – lietuvių kino platintojų projektą leisti naujų lietuviškų filmų video ir DVD kasetes bei Europos „Media“ programų Lietuvoje biuro pastangas įtraukti lietuvių kino kūrėjus ir platintojus į įvairias europines programas. Tos pastangos tikrai nebuvo bevaisės, tai liudija ir „Kine“ pateikti skaičiai.

Besišypsantis Audrey Tautou veidas žada daug. Pirmiausia – naują Jeano-Pierre’o Jeunet filmą „Ilgos sužadėtuvės“, kuriame Tautou ir vėl kuria pagrindinį vaidmenį. Užmaršiems priminsiu, kad būtent ankstesnis to dueto filmas „Amelija iš Monmartro“ abiems kūrėjams pelnė žiūrovų susižavėjimą. Tačiau aktorės karjerą pristatanti  Živilė Pipinytė gana skeptiškai žvelgia į Tautou sugebėjimus ir laimėjimus, bet ji greičiausiai dar nematė „Ilgų sužadėtuvių“.Gal, sakau, po filmo pakeis nuomonę?

Žurnale rasite ir kitų portretų. Rasos Paukštytės pokalbis su aktoriumi Kostu Smoriginu ne tik konstatuoja sunkią lietuvių aktorių dalią laikotarpiu, kai kino Lietuvoje kuriama vis mažiau, o reklamos vis daugiau. Todėl taip mielai prisimenamas „aukso amžius“, kuris aktoriui neatsiejamas nuo Vytauto Žalakevičiaus. Tačiau pokalbyje nuskambėjo ir daug įdomių pastebėjimų iš visai netolimos praeities, kai Smoriginui teko persikūnyti į Batuotą katiną iš „Šreko2“. Skaitydamas Vlados Kalpokaitės ir Algio Ramanausko – Greitai pokalbį, pasijutau gana keistai: aš taip pat aistringai myliu „Monty Python“, nekenčiu Melo Gibsono ir galėčiau pasirašyti po dauguma televizijos žvaigždės pastebėjimų, bet kažkodėl nesu peliukas. Gal dar būsiu? Užtat gerai žinau, kad niekad nebūsiu toks stilingas kaip Sofia Coppola, kurią žurnalo puslapiuose pristato Karina Leontjeva. Gaila.  „Kino“ redaktorė Rasa Paukštytė pasirinko tikrai įdomias ir svarbias šių dienų personas. Prie jų priskirčiau ir operatorių Ramūną Greičių, kuris pasakoja apie savo kino teritoriją – Prahą. Pasakoja apie jos nepakartojamą atmosferą, kuri, matyt, yra taip prisodrinta kino, kad ją gali pajusti net iš šventiškai spaustuvės dažais kvepiančių žurnalo puslapių. Prisipažinsiu, kad perskaitęs Greičiaus tekstą, žiauriai jam užpavydėjau, nes jam teko kalbėtis su pačiu Bohumilu Hrabalu. Ir ne tik kalbėtis, bet ir gauti leidimą ekranizuoti novelę.

Didelė šio numerio dalis atiteko dokumentiniam kinui. Manau, ne tik todėl, kad lapkritį vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis ne vieną privertė pajusti kino realybės badą. Festivalis parodė kelias lietuvių dokumentinių filmų premjeras. Tai – festivalį atidariusi  kelerius metus Edmundo Zubavičiaus kurta trilogija „Paribio postai“, kurią žurnale analizuoja Skirmantas Valiulis, ir festivalį uždaręs Valdo Navasaičio bei Mariaus Ivaškevičiaus filmas  „Dviese ant tilto“. Pastarąjį filmą, pirmąkart lietuvių kine palietusį gėjų temą, nagrinėja Linas Vildžiūnas. Tiesa, jam, regis, didelį įspūdį padarė ir dar  vienas filmo herojus – Vilniaus meras Artūras Zuokas, teigiantis, kad Vilnius – optimistiškiausias miestas ir siūlantis nupirkti Vilniaus gėjams bilietus į Berlyno meilės paradą. Matyt, kad negadintų optimistiško vaizdo.Gėjų vietoje aš būtinai priminčiau tą pažadą. Festivalis, gal ir pats to nesuvokdamas,  „atrado“ ir dar vieną lietuvių režisierių  - Julių Žižliauską (Ziz).Vaidas Jauniškis recenzuoja jo filmus „Eldoradas. Lietuviai Brazilijoje“ ir „Kol drugelis skrenda“(apie Joną Meką) ir teigia: „Mes galime savosios, geografinės, tėvynės pripažinimo dokumentų jam neduoti. Bet tai bus mūsų problema. Kino (kaip ir bet kurio kito meno) tėvynė kur kas platesnė, ką jau kalbėti apie atvirumą ir toleranciją. Gal todėl Mekas ir Ziz ją pasirinko – kaip įmanomai artimiausią rojui. Kur plazdenantiems drugeliams negresia jokie zyziantys entomologai“. Visą festivalį aptaria Rūta Oginskaitė, kuri mano, kad „mūsų  šalyje dar yra menų, kurie tautai nepažįstami. Lyg jų ir nebūtų. Vienas iš jų – pilnametražis dokumentinis kinas“. Kad tai menas, interviu Neringai Kažukauskaitei patvirtina ir vienas festivalio svečių – belgų režisierius Peteris Krugeris, kuris festivalyje pristatė studijos „Inti Films“ retrospektyvą bei surengė kūrybines dirbtuves..

Naujasis „Kinas“ Rūtos Oginskaitės lūpomis taip pat recenzuoja Vytauto V. Landsbergio filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“,  Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalis“ pristatoma tarpusavyje diskutuojančiomis Vlados Kalpokaitės ir Sauliaus Macaičio recenzijomis, o būsimą savo dokumentinio filmo „Tas, kurio nėra, arba Countdown“ premjerą gana mįslingai pristato režisierius Audrius Stonys.

Kartą per ketvirtį pasirodančiame žurnale sunku aptarti visą reperturą. Tačiau ir šįkart nepristigo vietos nei anonsams, nei išsamesnėms recenzijoms: Saulius Macaitis recenzuoja Jimo Jarmusho „Kavą ir cigaretes“ ir Kim Ki –duko „Samarietę“, Nijolė Andrijauskienė – Steveno Soderbergho „Oušeno 12“, Laima Kreivytė – „Bridžitą Džouns: ties proto riba“, Živilė Pipinytė – Irwino Winklerio „De-Lovely“. Vienus laukiamiausių filmų – Francois Ozono „5x2“ ir šiųmečių Kanų Didžiojo prizo laimėtoją – Park Chan –wooko „Senį“ trumpais interviu pristato patys režisieriai.

Neliko nuskriausta ir kino istorija. Ieškodamas dar ateisiančio kalėdinio įkvėpimo, Saulius Macaitis pristato kalėdinių filmų istoriją, žurnalą užbaigiantis Živilės Pipinytės feljetonas „Nepažįstamasis iš traukinio“ nukelia į 1944-ųjų Kalėdų išvakares, kurios, deja, neprimena kalėdinių filmų. Stasys Kovas  prisimena garsiausius filmus apie operos vaiduoklius, mat netrukus ekranuose  pasirodys naujausia šios istorijos kino versija. Michailas Trofimenkovas taip par siūlo savotišką kino istorijos ekskursiją, į anksčiau kinui uždraustas teritorijas ir kalba apie  kiną, kuris nagrinėja homoerotinės meilės problemas. Kai kurios jo išvados labai kontroversiškos.Gal jos sudomins ir Vilniaus merą?

Jūsų –

          Jonas Ūbis

 „7 meno dienos“