Prieš premjerą. Audrius Stonys: „Jautresnių prašau pamiršti viską, ką dabar pasakysiu“

Buvau paprašytas pristatyti savo naują filmą „Tas, kurio nėra“.
Pasistengsiu tai padaryti kiek galėdamas padrikiau. Pirmiausia dėl to, kad padrika, chaotiška forma labiausiai atspindi patį kino kūrimo procesą. Ir dėl to, kad tai turėtų padėti išlaikyti saugią distanciją tarp skaitytojo/žiūrovo ir būsimo, kol kas dar nepamatyto filmo.
Turiu skaudžią savo filmų pristatymo patirtį, todėl jautresnių skaitytojų prieš premjerą prašau pamiršti viską, ką dabar pasakysiu.

Kelmė. Pati pradžia. Apleistos kapinės pakeliui į bažnyčią.
Visada maniau, kad joms ne mažiau kaip 300 metų. Nugramdžiau samanas nuo vieno iš antkapių ir pasižiūrėjau į akmenyje iškaltas raides. Vardas ir pavardė – nieko nesakantys, o mirties metai privertė stabtelėti – išėjęs ar išėjusi prieš penkiasdešimt metų. Juokingai trumpas laikas net žmogaus gyvenimo mastu.

Amsterdamas. Forumas. Idėjų mugė. Būtent čia idėjos įgauna kūną arba miršta. Aplink stalą sėdi trisdešimt galingiausių Europos kino pirklių.
Projekto pristatymui skirtos septynios minutės ir trisdešimt sekundžių. Nė sekunde daugiau. Lygiai tiek pat klausimams.
Laikas įgauna ypatingą vertę. Vartojami trumpiniai ir kino žargonas.
Tarstelėjimas „I am in“ reiškia, kad filmas įvyks, „not for my slot“ – kad teks grįžti tuščiomis.
Režisieriai jaudinasi ir prakaituoja, tarsi turėtų ką prarasti.
Pristatau „Countdown“ idėją. Niekam nebandau įtikti. Iš patirties žinau, kad pažadus tektų vykdyti.

Kelmė. Nugramdau samanas nuo kitų antkapių. Penkiasdešimt, šešiasdešimt metų nuo mirties.
Šitų žmonių nebėra ir jų vardai nebereiškia nieko. Raidžių kombinacijos.
Bet filmas ne apie tai.

Utena. Pensionatas. Užmirštų žmonių namai. Žodis „užmiršti“ ir „mirti“ turi tą pačią šaknį.
Kaip klysta taip manantys.
Šitų žmonių gyvenimas iš esmės labai nesiskiria nuo mūsų, gal tik jų išėjimas nepalydimas graudžių verksmų ir dūdų orkestro.

Dar vienas pensionatas Vakarų Lietuvoje. Jonas S. Senukas, supykęs ant viso pasaulio ir iš anksto pasistatęs didžiausią visose kaimo kapinėse juodo marmuro paminklą. Apačioj liepęs iškalti „Liūdėti nėra kam“.

Vilnius. Grižus iš kelionės pas vienišus žmones, sąvokos „laikas“, „garbė“, „indėlis į kultūrą“ nebeatrodo tokios reikšmingos ir neginčytinos.   

Vilnius. Sėdim kažkelintoj kavinėj su operatoriumi Vladu Naudžium ir bandom atspėti būsimą kiną. Iš šono mūsų pokalbiai turėtų atrodyti būtent taip.

Filmavimo grupę suformuoti lengva, nes jau esam kartu kūrę filmus. Vladas Naudžius, Viktoras Juzonis, Gintas Smilga, Arunas Stoškus.
Vėliau, kai filmas bus baigtas, pasidalinsim pareigybėm, o kol kas irkluojam vieną valtį.

Amsterdamas. Šįkart jau premjera. Filmas prasideda 16.00, o 16.43 baigiasi.

Prisiminiau Wernerio Herzogo filmą „Ten, kur miega žaliosios skruzdės“. Į teismo salę įeina Australijos aborigenai. Vienas jų pristatomas nebyliu. Teismo metu „nebylys“ pašoka iš savo vietos, ima šaukti ir kažką aistringai aiškinti.
– Jūs sakėt, kad jis nebylys, bet jis juk kalba, – nustemba teisėjas.
– Taip, bet jis vienintelis likęs iš genties. Niekas nesupranta jo kalbos, o jis nemoka jokios kitos kalbos, todėl yra vadinamas nebyliu.

Ar mes vis dar esam, jei mūsų niekas nepasigenda dešimt metų?

Pravažiuojančio traukinio lange šmėkšteli nepažįstamas veidas. Turbūt aš niekada nebesutiksiu šito žmogaus, bet ar vien dėl to galiu manyti, kad jis neegzistuoja?

Vilniaus – Molėtų plento 28 kilometre stovi puiki užkandinė. Lyg ir nieko ypatingo, bet važiuojant pro šalį apima baisus alkis.

Ebeltoftas, Danija