Po premjeros. Atsiribojimo skonis

Ketvirtadienį, sausio 6 d. „Lietuvos“ kino teatre nuščiuvusi publika žiūrėjo naujausią Audriaus Stonio filmą „Tas, kurio nėra“. Nuščiuvimo priežasčių būta keleto. Juk į kino premjeras paprastai susirenka kinematografininkai. Ypač atidūs, ypač smalsūs, ypač jautrūs kolegos darbui.

Šįkart ir filmo herojus buvo iš dalies kinematografininkas. Buvęs kinematografininkas. Buvęs meno žmogus. Jeigu jo likimas būtų susiklostęs kitaip, jis būtų sėdėjęs ne kadre, filmuotame senelių namuose, o tarp premjerinės publikos ir žiūrėjęs filmą apie kurį nors kitą, „kurio nėra“.

Žadą atėmė ir tai, kad filmo autorius Audrius Stonys šįkart leido sau būti informatyviam. Mėgęs nuo realių žmonių kilti į apmąstymų abstrakcijas, dabar jis nuo idėjos leidžiasi, artėja konkretaus žmogaus link. Kyla po to.  Filme „Tas, kurio nėra“ jaudinančiai dera publicistinė ir poetinė dokumentika, siejanti informaciją ir emociją. Stonys dokumentalėja, nepamiršdamas savo abstrakčiųjų filmų patirties. Atrodo, jis pajuto poreikį pasikalbėti ir susikalbėti.

Konkretusis Stonio žmogus šįkart – režisierius Augustinas Baltrušaitis. Stonys prie jo artėja  neskubriai ir intriguodamas. Keletas žinomų meno žmonių prašomi prisiminti: kas jis – tas žmogus senose neryškiose nuotraukose? Koks jis? Prisiminimai kontrastingi, kartais ir vienas kitą paneigiantys, nurodantys neeilinę, tačiau pernelyg mažai kūryboje pasireiškusią asmenybę.

(Po seanso Audrius Stonys prisipažins, kad filmuoti ėjęs tik pas tuos, kuriuos prisiminė pats Baltrušaitis, jau gerą dešimtmetį užsidaręs nuo meno visuomenės. Po seanso pasigirs ir daugiau informacijos apie herojų: kadaise Rusijoje sukūręs penketą filmų, kurių vieną iki šiol kartais parodo rusų televizijos, Lietuvoje kurį laiką sėkmingai dirbęs Rusų dramos teatre. Filme autorių labiau domina likimas ir charakteris, ne kūrybinės biografijos restauravimas. Režisieriaus teisė -- atsirinkti.)

Net ir nuvykęs į Utenos senelių namus, Stonys neskuba pas herojų. Rodo jo aplinką – dabartinę anoniminę buvusio menininko visuomenę. Stambiais planais. Kantriai. Išlaukdamas, kol paliegę, neįgalūs ir intelekto naštos neslegiami žmonės išmikčios vos kelis nuolat kartojamus sakinius apie asmenį, kurio nepažįsta kaip ir bet kurio kito greta gyvenančio „invalido, kaip mes visi“.

Būtent tada pasidaro klaiku ir imi gailėtis žmogaus, kurio dar nematei. Ir gerbti režisierių, kuris šiuo filmu parodo ryškų kontrastą tarp kūrybos žmonių ir tų, kuriems likimas turbūt net nesuteikė progos patirti, kad yra tokia žmonijos veiklos sritis -- kultūra. Pensionato gyventojų veiduose matau visišką minčių nulį. Tai jų liga? Manyčiau – gyvenimo būdo pasekmė, palikimas, nuostolis, kurio jie nesuvokia.

Užtat epizodas su kino operatoriumi Jonu Griciumi – neiškart prisimenančiu, painiojančiu „Hamleto“ ir „Karaliaus Lyro“ filmavimus, „nesušukuotai“ pasakojančiu apie nevaldomą Baltrušaičio charakterį – yra vienas žavingiausių filme. Nes už to žmogaus – kalnai kultūros aukso, ir tai spindi jo bendravimo manieroje. Tikiu, kad būtent šmaikšti Jono Griciaus asmenybė uždegė ir padrąsino Audrių Stonį įmontuoti Grigorijaus Kozincevo filmų „Hamletas“ ir „Karalius Lyras“ fragmentus -- kol juos filmavęs Gricius atpainios per kurį iš jų bendradarbiauta su Baltrušaičiu.

(Tačiau kad žmonės šiame filme yra pristatomi vien titruose, o ne kadre – ginčytinas režisieriaus sprendimas. Tuo tarytum egzaminuojama, kiek visuomenė prisimena savo menininkus. Gal panašiai, kiek jie – Baltrušaitį? Yra ne vien menininkai, bet ir giminės. Visi kadre bevardžiai it gailios išraiškos pensionato įnamiai.)

O štai ir jis pats, Augustinas Baltrušaitis, buvęs teatro ir kino režisierius, laikytas nepaprastai talentingu  – valdiškoje vienutėje ant valdiškos lovos, nukrautos gausybe senų mechanizmų. Ir gailesčio šmėkla išnyksta. Tai menininkas. Įdomus ir stiprus žmogus, „laisvas net čia“, kaip jis pats netrunka pareikšti. Kas, kad pernelyg mažai sukūręs, sugriovęs savo likimą ir asmeninį gyvenimą. Betgi tai iš tiesų gaivalas, kurį pranašingai žadėjo Jonas Gricius.

Ir turbūt nuo šitos vietos naujajam filmui norisi prisipažinti meilėje. Nes prasideda bežodis vienišo ir ramaus žmogaus portretas. Pirštų poezija, kai jie laiko mažulytes televizoriaus detales – kiek daug tam žmogui reiškia darbas-žaidimas su visa jo kambaryje suversta elektronika. „Čia mano draugai“ mosteli jis taisomų televizorių kryptimi, ir Vlado Naudžiaus kamera ilgam įsižiūri į kažkokį turistinį pažintinį filmą – juk „draugas“ bendrauja ir tuo. O režisierius su laiku nutildo įsiplepėjusį TV komentatorių, herojaus vienutės ir savo kūrinio erdvę užpildydamas dieviška klasikine muzika. Kažkas žiauraus yra šitoje skambančioje palaimoje. Atsitraukimo nuo visuotinio šurmulio kaina. Laisvės būti savimi. Laisvės žaisti savo žaidimus. Tuštumos ir pilnatvės. O žiūrovų salėje – tokia tyla, kad net kraupu nuo to, ką kiekvienas sau galime suvokti per keturiasdešimt filmo minučių.

Ir dar vienas muzikinis Audriaus Stonio filmo epizodas – finalinis. Himnas rūkančiajam ties langu. Tam, kuris yra filme „Tas, kurio nėra“. Muzika baigiasi, jis gesina cigaretę ir išeina iš kadro. Ir visiškai nesvarbu nei jo pavardė, nei adresas, nei profesija. Svarbu, kad himnas jam – atsitraukusiam, bet oriam – sugrotas. Be patetikos.