Karina Firkavičiūtė: „Susidomėjimas lietuvišku kinu sparčiai auga“
Jau trečius metus veikiantis Lietuvos institutas pristato mūsų meną už Lietuvos ribų. „Tai nepaprastai įdomi ir reikalaujanti daug pastangų veikla. Nėra optimalios sudėties „meno paketo“, kurį gali supakuoti ir visiems vienodai įteikti. Kiekvieną kartą ką nors kuri iš naujo. Tas atima daugiau jėgų ir laiko, bet ir rezultatas tada būna geresnis ir įdomesnis“, - mano Lietuvos institutui vadovaujanti Karina Firkavičiūtė.
Šį penktadienį Lietuvos instituto iniciatyva lietuvių menininkams bus įteikti prizai „LT tapatybė“ už geriausią Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje. Į šį apdovanojimą pretenduoja visų sričių: muzikos, kino, teatro, dailės, fotografijos, literatūros kūrėjai.
Su Lietuvos instituto direktore K. Firkavičiūte šio apdovanojimo išvakarėse trumpai šnektelėjome, kaip sekasi užsienyje pristatinėti lietuvišką kiną, kurio renginių instituto iniciatyva nemažai įvyko pernai, ir toliau numatyta svarbių įvykių.
- Vienas didžiausių šių metų projektų, rengiamas kartu su Lietuvos generaliniu konsulatu Čikagoje ir LR Kultūros ministerija – lietuviškų filmų festivalis Čikagoje. Šiais metais EXPO parodai vykstant Japonijoje, Tokijuje ketiname pristatyti ir lietuviškų filmų programas. Lietuva šiais metais bus pagrindinė Geteborgo knygų mugės viešnia. Naudodamasis tokia puikia proga, Lietuvos institutas Geteborgo publiką supažindins su žinomiausiais lietuviško kino kūrėjų darbais. Taip pat institutas prisideda ir prie šių metų kovo mėnesį vyksiančios prestižiškiausiame Berlyno kino teatre „Arsenalas“ Šarūno Barto ir Algimanto Puipos filmų programos organizavimo.
Kinas yra tokia unikali, savita sritis, kurią pristatyti reikia nemažai pastangų ir investicijų, tačiau čia mes turime pačių geriausių planų. Susidomėjimas mūsų kinu sarčiai auga. Iš praėjusių metų darbo patirties, galiu pasakyti, kad apie lietuvišką kiną, ypač jaunesnius jo kūrėjus, yra žinoma ir be mūsų pagalbos. Gauname labai nemažai užklausimų ir prašymų ne šiaip atsiųsti ir parodyti kokį nors lietuvišką filmą, bet būtent to autoriaus tą juostą.
Visi besikreipiantys į mus žinojo Šarūno Barto, Algimanto Puipos, Giedrės Beinoriūtės darbus, lietuvišką dokumentiką. Pavyzdžiui, italai patys sudarė visą mūsų kino programą, mes jiems tik padėjome susisiekti su režisieriais, studijomis.
- Tačiau Lietuvoje vis dar nėra vieningos visą kino veiklą koordinuojančios institucijos. Kaip sekasi rinkti informaciją apie kino kūrėjus, gauti jų filmų kopijas, ypač archyvines?
- Lietuviško kino paklausa iš tiesų didėja ir labai reikia visas sritis apimančios koordinuotos veiklos. Dabar tokios koordinacijos nėra. Labai sudėtinga žinoti, kaip rasti kopiją, kur gauti informaciją, kuri labai išplitusi, kaip susisiekti su kino žmonėmis. Nėra vieno centro, kur galėtum kreiptis visais kino klausimais.
Mes stengiamės manevruoti tarp įvairių kino institucijų, esame pateikę keletą projektų fondams, kaip sudaryti savas lietuviško kino programas ir pervesti filmus į modernias laikmenas. Tuomet prireikus bet kada turėtume galimybę pristatyti vieną ar kitą programą ar atskirą filmą. Tai būtų labai gera pradžia didelio, ilgo ir labai svarbaus Lietuvos kino kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo darbo. Labai tikiuosi, kad pavyks.
