Kita nuomonė. Neišryškinti negatyvai
Po Audriaus Stonio dokumentinio filmo „Tas, kurio nėra“ atsidūstu: Lietuvoje niekas įleidęs gilią šaknį. Į subtiliai prislopintą peizažą, į uždarą tautinį charakterį. Į kiną. O kinas – jei tik laikysime jį šešėlių karalyste – nebuvimo eksploatavimui labai tinka. Pamenu, kokį stiprų įspūdį padarė R. Vabalo pirmųjų filmų gyvybė, perkelta į mirties sritį ir knibždanti žeminėse, rūsiuose, slaptose kamerose, tuščio miesto šalutinėse gatvėse. Ilgainiui „niekur“, „ne“, „nėra“ įgavo konkretesnį pavidalą. Poezijoje (S. Gedos, V. Bložės) niekas net tapo subjektu. Kine (o ir literatūroje) savo buvimą niekur surado J. Mekas – labai subjektyvus, kai filmuose žiūri pro savo kameros langelį į pasaulio mirguliavimą, ką ir sakyti apie videolaiškus, kuriuose jis pats žvelgia į savo kameros objektyvą. Pastarojo meto lietuviškuose filmuose yra kiek kitaip, nes tą nieką ar nebuvimą visaip bandoma parodyti iš šalies. Nelengvas užmojis. Štai A. Mickevičiaus išvirkščia kelionė, pavadinimu „Ne“. Netikra dokumentika su personažu, kurįsuprasti nėra jokios vilties nei jo bendrakeleiviams, nei juo labiau mums. Nuostata, kad ką nors pažinti – neįmanoma arba labai sunku, padvelkia ir iš filmo „Tas, kurio nėra“ pavadinimo. Atsisakymas kalbėti tiesiai, nepažinumo teigimas – senas, paslaptingas ir turbūt amžinas dalykas. Iš dalies jam pritariu. Tačiau kine atsižadėti galimybės pažvelgti pagrindinio personažo akimis man atrodo kur kas rizikingiau nei priversti nieką prabilti.
„Tas, kurio nėra“ tema nėra nauja, nes ji – viena iš amžinųjų. Filmai apie tai, kaip menininkui pavyksta – o dar dažniau nepavyksta – realizuoti save, buvo ir bus kuriami. A. Stonio personažas – kino ir teatro režisierius Augustinas Baltrušaitis. Savo darbe visai nemažai pasiekęs, bet galėjęs pasiekti daugiau. Kai taip sakai apie fiktyvų personažą – tai viena. Tačiau kaip ryžtis vertinti realų žmogų, ką vadinti laimėjimais ir pralaimėjimais? Tuo labiau kad apie Baltrušaitį daugiau sužinau iš išankstinių filmo pristatymų, iš filmo autoriaus pasakojimo po premjeros ir žiūrovų reakcijų. O pats filmas yra sukurtas lyg ir pagal adekvatumo principą - nerealizavusį savęs, kitų užmirštą žmogų siekiant ir parodyti panašiai. Tad vaizdų virtinė čia – rūškana, elegiška. Apsamanojęs antkapis, surūdijusios senų laivų konstrukcijos, duobkasiai, vėl kapinės. Ir privalomas epifanijos momentas – tykus kadras su sniego patalais užklotu kalneliu. Prasideda šitas filmas vos ne kaip tie publicistiniai televiziniai tyrimai: keliems žmonėms rodomos nuotraukos, o tie mėgina atspėti, prisiminti, kas gi čia toks jose įamžintas. Vėliau seka kelionė į senelių namus, kur dešimt metų gyvena filmo personažas. Kelionei pasiekus tikslą, tyrimas pavirsta tyrimo imitacija. Ieškotas asmuo surastas, pasakojimas apie jį gali prasidėti, tačiau būtent dabar jis ir pasibaigia. Daugeliui iš mūsų buvęs nežinomuoju, Baltrušaitis tokiu ir pasilieka.
Ką gi – sumanymas tikrai įdomus. Išvirkščioji dokumentika, paneigianti žanro prigimtį. Atvaizdų negatyvai ir dokumentai, neliudijantys nieko. Čia niekas nieko nežino arba labai miglotai prisimena ir prieštarauja vieni kitiems. Nesidomi buvusiais kolegomis. Nepažįsta dabartinių kaimynų, gyvenančių tuose pačiuose globos namuose. Aišku, gyvenime paprastai taip ir būna. Aš irgi neidentifikuoju kai kurių filme kalbančiųjų, nes per mažai domiuosi gimtąja kultūra. Tačiau šito filmo personažai man patinka. Visi jie – spalvingi, ryškūs, vieni – kunkuliuojantys, kiti – mįslingai santūrūs. Tik nežinia, už ką jie apgyvendinti šioje niekieno žemėje. Suprantu, jei reikėtų sugriauti seną kultūrinį monolitą. Tada prieštaringi vertinimai padėtų pakeisti sustingusią nuomonę apie kokį griozdišką mitą. O dabar gauname du minusus ir jokio pliuso, tik keistą sąžinės graužatį. Nes tas kadras, kai režisierius Baltrušaitis sėdi varganame kambarėlyje, prigrūstame senų imtuvų, televizorių ir kitų mechanizmų, – labai jaudinantis. Režisierius tyli užkluptas kameros, tik laikrodžiai nepaliaujamai tiksi. Kažkodėl apima noras, kad šis žmogus nebūtų niekad surastas, o jo vienatvė nesudrumsta. Ir man neapsakomai palengvėja, kai po filmo sužinau – iš tikrųjų Baltrušaičiui gyvenimas visai gerai ir spalvingai klostosi toliau. Iš visos širdies apsidžiaugiu dėl to. Čia galima būtų pradėti svarstyti, kad galbūt šitame filme visai nesiekiama pateikti užmirštų, į paraštes nustumtų kino istorijos faktų. Galbūt daug svarbiau išvysti tiesiog vienišą senstantį žmogų ir sudrebėti pajutus, kad kiekvieno iš mūsų laukia panaši vienatvės dykuma. Bet ir tokiu atveju gaila, kad šitą, regis, neramią asmenybę apibūdina vien tarinys „nėra“.
Žinoma, filmo poetiškumas įteisina ir pateisina daug ką, o juk „Tas, kurio nėra“ – tai dar vienas įnašas į mūsų poetinės dokumentikos fondą. Tačiau kinematografinė poezija šiame filme yra tokie atskiri intarpai, o ne per visus kadrus sklindantys fluidai. A. Stonys moka užfiksuoti epifanijas, kurias nutvieskia įspūdžio spindulys. Tas susijaudinimas paprastai nutinka filmo pabaigoje ar artėjant į galą, bet atrodo – kažko dar trūksta. M. Proustas, aišku, pamokytų: jei jau ištiko smūgis ir įvyko susitikimas su realybe, sustoti kaip tik nevalia. Todėl labai norėtųsi, kad režisierius šitą patirtį išvyniotų prieš save ir prieš mus, nepaliktų jos būti vien puikia puošmena.
Vis dėlto sunku vertinti dokumentinį filmą. Labai jau norisi paaiškinti, kaip čia viskas iš tikrųjų turėtų būti, ir nebepastebi, kad imi vertinti nebe kino, o gyvenimo reiškinius. Šiaip ar taip, ir kine, ir gyvenime norisi neįstrigti neiginių akligatvyje, o besimainančioje prieštaravimų tėkmėje – surasti pastovumą.
