Po premjeros. Gražių iliuzijų kompanijoje

Dar kiek suspėta

Vakar „Skalvijoje“ buvo mažytė šventė, iš kurios visi, salėję vos sutilpę, išėjo beveik laimingi.

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pademonstravo naujausią savo filmą „Beveik laimingas“ (studija „A Propos“), skirtą rašytojui, poetui, publicistui, išmoningam įvairių kompanijų režisieriui, aštrialiežuviui, galinčiam improvizuoti nors ir apie „būties planktoną“, plačios širdies žmogui, bohemininkui ir garsenybei – Jurgiui Kunčinui. Visos lietuvių literatų kartos – Alg.Verbos, Antano Ramono, Ričardo Gavelio, kitų – jau nebėra, ir filmo autorė nuoširdžiai džiūgavo, kad dar spėjusi  -- prieš pačią nebūtį – pafilmuoti Kunčiną.

Tie „gyvieji“ kadrai, tarp kurių pasitaiko ir sūnaus Pauliaus mėgėjiškų, – fantastiški.

Kunčinas, sušukdamas: „Viešpatie, padėk man!”, ne itin įkvėptai šoka į upę.

Kunčinas muzikuoja drauge su Liudviku Jakimavičium, vis tęsdami ir tęsdami nemariąją Celentano dainušką „Jupi-du“.

Pagal griežtą Marlene Dietrich balsą Kunčinas slidinėja plikledžiu, nešdamas vandens kibirą į savo medinį namuką Žvėryne.

Tarsi netiesiogiai protestuodamas prieš Alytaus TV panelės norą jį būtinai „suromantinti“, Kunčinas skaito eiles apie ištrūkusią klyno sagą.

Kunčinas plaukia Merkiu, čia pat improvizuodamas („Atmerkiu akis – plaukia Merkys“) ir dar pripūtinėdamas sintetinę valtelę, kuri, žiūrėk, tuoj tuoj išleis paskutinį kvapą.

Kunčinas ironiškai ir griežtokai „auklėja“ iš už kadro bandantį imti interviu sūnų Paulių („Knygos rašomos, vaikai gimsta“).

Kone gido vaidmenį prisiiėmęs Kunčinas kalba neregimiems tamsuoliams apie tiltukus per Vilnelę, apie Bernardinus.

Gana nenoriai, keliais žodžiais, Kunčinas šį tą pasako apie labai asmenišką romaną „Tūla“.

Jeigu netrumpame filme ir nebebūtų nieko daugiau, vis tiek ir iš to, kas atpasakota, jaustum gyvo, nepaprastai įvairaus ir talentingo žmogaus tebemušantį pulsą. Žinoma, ne be režisierės pastangų: vandens nešimas liktų buitinis štrichas, jeigu jo ironiškai, portretuojamojo dvasia, nelydėtų situaciją lyg komentuojanti „Lili Marlen“. Ir Alytaus diktorę autorė sąmoningai suveda su kitoje erdvėje, kitu laiku Kunčino deklamuotomis
Įžūlokomis eilutėmis. Labai tiksliai įsivaizduodama savąjį žmogiškąjį objektą, A.Marcinkevičiūtė nevengia ir „grynojo kino“: kažkas gatvėje šoka, ne toks jau aukštaūgis Vladas Braziūnas karstosi į krepšinio stulpą, per Vilnelės tiltuką žengia išklypusios kojos, kiūtina proletariškos katės bei balandžiai, kurie kito režisieriaus filme gal būtų tik iš bėdos įklijuoti, kai epizodas nesimontuoja, o šiuo atveju beveik įtikina, jog tai galėjo būti Kunčino žvilgsnis, kreipiamas į marginalijas, bet tik jau ne į kokią naują „Auksinę dovanėlę“.

Ar naudinga kritika

Kiekvienas toks filmas – pirmiausiai atranka. Prisiminimų apie Jurgį Kunčiną filme daug, bet jie dažniausiai irgi prasmingai atrinkti bei įlieti į juostos struktūrą, jie gilina „valkataujančio rašytojo“ (L.Jakimavičius), „vagabundo“ (Antanas A.Jonynas), pradėjusio rimtai dirbti tada, kai kiti pradėjo verkti (nebepamenu, kieno ta tiksli formuluotė), paveikslą.

Žaviuosi rašytojo žmonos Rasos Kunčinienės narsa atsiskleisti, paprastai, širdingai kalbant apie gana intymius dalykus, apie kitų moterų dėmesio būtinybę menininkui. Jai, beje, priklauso ir skaudokas, iš vyro kalbų sąžiningai pacituotas (nors galėjo ir nutylėti) filmo pavadinimas. Juk „Beveik laimingas“ tolygu „Beveik nelaimingam“...

Pastaruoju metu Lietuvoje pasirodė visas pluoštas dokumentinių juostų apie meno žmones. Beprotiškai skirtingi kūrėjų principai. Keturis naujuosius savo filmus (apie dailininką Mindaugą Skudutį, rašytoją Petrą Dirgėlą, kino operatorių Joną Tomaševičių, kompozitorių Anatolijų Šenderovą) parodę Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius kukliai neatsisako tradicinio metraštininkų amplua.

Prieš savaitę įvyko Audriaus Stonio filmo „Tas, kurio nėra“ premjera. Nors čia pasirinktas teatro ir kino režisieriaus Augusto Baltrušaičio nelinksmas likimas, filmas – ne tiek informatyvus, kaip anksčiau minėto tandemo darbai, o minoriškai bei subjektyviai vedantis, kaip jau Stoniui būdinga, į lemties, mokėjimo (arba ne) vairuoti savąsias idėjas, žmogiškosios užmaršties filosofinę problematiką.

Agnės Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus (prieš tai buvo Romualdui Granauskui skirta juosta „Raudonu ant balto“) – vėl visai kitokie. Pribloškia jų nuotaikų turtingumas, mokėjimas įsiskverbti į asmenį, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

Vis dėlto, režisierė, mano manymu, daro ir vieną klaidą. Atsispyrusi idėjos, kad žmogus ir kūrėjas – neatsiejama vienovė (o kiek buvo tokių atvejų, kai kūryba būdavo ne išpažintinė, o kaip tik maskuodavo tikrąjį menininko veidą?), ji abiem atvejais bando dar ir vertinti – kritikų ar mokytojų lūpomis – konkrečius rašinius. Filme „Raudonu ant balto“ tai daroma oficialiau (net kūrinio pradžia – negyvi prezidentūros ritualai), naujojoje juostoje – natūraliau. Ir vis dėlto, pasikvietusi protingų kritikos eruditų, įsileisdama analizę, kuri visiškai natūrali, tarkim, J.Matonio ir V.Damaševičiaus filmuose, A.Marcinkevičiūtė nelengvai sieja abi – gyvybinę, jau ir šiaip viską pasakančią apie talentą bei jo pobūdį, bei švietėjiškąją plotmę.

Nereikia pamiršti, kad XXI amžius – ne praradusios svorį, niekam nebereikalingos kritikos, o geresnės ir (dažniau) pigiosios žurnalistikos metas. Man jau praėjo nuoskauda, suvokus, kad pagal naujus Kinematografininkų sąjungos nuostatus žmogus su profesiniu diplomu, visą amžių rašęs kinui, gali pralįsti į sąjungą kaip tas kupranugaris pro adatos skylutę. Tiek to, tų oficialiųjų sąjungų. Rašytojai bent turi sandraugą, ką lyg parodė ir paties filmo, ir premjerinės atmosferos faktai.

Beveik nelaimingi

Po premjeros išėjus iš „Skalvijos“, pirma, ką tu pamatai, – didžiulis reklaminis stendas su nenuoširdžia svarbiausiojo šalies šoumeno šypsena. Tuoj darosi šalta ir bjauru. Lyg padarei žingsnį, ir iš savosios erdvės patekai į kažką netikro, dirbtinio, kai tas Alytaus televizinės Marceliukės vainikėlis.

Mes vis dar manomės egzistuoją kažkur kitur, kur į menininką įsiklauso, kur jis dalyvauja gyvenime. O juk iliuzija. Ir „Skalvijoje“ matyti šilti veidai – turbūt nebe tikra sandrauga, o nereikšmingų 100 vietų salikės sektantai. Išmirs jie, kaip Jurgis Kunčinas, ateis nebe literatūros ir kino, o kompiuterinių žaidimų ir komiksų karta. Dings ir tos miniatiūrinės „Skalvijos“, „Lietuvos“ nišos, gyvuosime (jeigu gyvuosime) kaip Kunčinas jaunystėje – urve su, anot Teodoro Četrausko, durimis, primenančiomis čia pasidarbavus granatą. „Mums nebereikia“ – kaip kažkada Baltušio ūkininkas piemenukui sako menininkui šių dienų klestinti visuomenė.

Ir nesiguoskite avangardo perspektyvomis: Vakarų išminčiai jau paskelbė rugsėjo 11-os teroristinį aktą didžiausiu epochos avangardistiniu kūriniu. Kur toliau? Ar būsime beveik laimingi, ar beveik nelaimingi, tai jaudins tik mus pačius.