Saulius Macaitis: Visu greičiu pirmyn į kino dykumą?
Senas tradicijas turintis Vilniaus kino teatras „Lietuva“ jau greitai bus nugriautas ir jo vietoje išdygs gyvenamasis daugiabutis. Kultūriniame Vilniaus veide, prie kurio buvome pripratę, atsiras dar vienas randas. Jis aiškinamas paprastai: kapitalizmas - tai santvarka, kurioje arba sugebi konkuruoti, arba išnyksti. Tačiau ar nenutiks kaip paaugliams, kurie skuba darytis tatuiruotę, o, praėjus kiek laiko, sriūbauja dėl sužaloto kūno? „Lietuvos“ kino teatro „mirtį“ ir jos reikšmę Lietuvos kultūriniam gyvenimui paprašėme pakomentuoti žymų kino kritiką Saulių Macaitį.
Kaip vertinate „Vilniaus prekybos” planus, „Lietuvos“ kino teatro vietoje statyti daugiabutį? Ar tai ne simboliškas veiksmas galvojant apie visos šalies kino situacija?
Kaip aš galiu vertinti verslininkų, iš savo idiotizmo bei godulio aukštumų spjaunančių į kultūrą, planus? Jiems kultūra – naujos mašinos, meilužių apranga, o kinas – tik pramoga. Visas kinas. Tie „planai“ (tragiškiausia, kad nebe planai, ir triukšmą reikėjo kelti ne šiandien, o privatizuojant „Lietuvą“) atrodo liūdnai ir sostinės, ir visos šalies kino lavinimo mastu, o man asmeniškai jie tiesiog atima profesiją, sugebėtą kažkaip išsaugoti net sovietmečiu.
Be to, net aukšti Lietuvos pareigūnai visiškai nesuvokia (ar piktybiškai nenori suvokti?), jog kinas, savaip net ir būdamas preke, - labai nevienalytis reiškinys. Antai ir šiame konkrečiame konflikte vienas įtakingas ponas, bene vicemeras, atsainiai pasakė: taigi Vilniuje apstu kino salių, kokia gi čia problema? Nenorima pripažinti iš principo skirtingų „multiplekso“, skirto išskirtinai pramogai, bei savarankiško, turinčio savą kultūrinę politiką, kino teatro funkcijų.
„Lietuvoje" dar gali išvysti kitoniškos kalbos kiną, nei siūlo Holivudo ar kita komercinė kino pramonė. Ar nenutiks taip, kad Lietuvos, Vilniaus žiūrovas praras visas galimybes žiūrėti tikrai geros ir aukštos kokybės pasaulio filmus?
Nesu aiškiaregis, kad galėčiau tiesiai šviesiai atsakyti: bus taip ir taip. Tačiau viskas rodo, kad žengiame keliu, kai žiūrėsime vien „Pupytes“, „Pupytes-2“, „Pupytes-3“, „Pupytes-17“ etc. Žinoma, „Forum Cinemas“ atstovai veidmainiškai tikina: bus tų nestandartinių filmų, štai „Coca Cola Plazoje“ (jau pavadinimas ko vertas...) parodėme J.Jarmuscho „Kavą ir cigaretes“, dabar toje pačioje salikėje rodysime ir kitus panašius. Bet nepamirškime, kad būtent Jarmuscho juosta – už tai, kad spaudoje pagarsinau kai kurių „gudruolių“ idėją jos nerodyti - kainavo man žurnalisto akreditacijos kortelę: reikės parašyti elektroninį laišką ponui Jimui. Be to, siekiant, kad menui tektų skirti kuo mažiau lėšų, tie filmai rodomi DVD formatu dideliame ekrane. Nespalvotos „Kava ir cigaretės“ dar nežeidė regėjimo, bet pamatysit, kaip pasipiktins publika, toje pačioje supermodernioje „Coca Cola...“ išvydusi netinkamai demonstruojamą lokalių spalvų, labai savito vaizdinio sprendimo korėjiečių „Senį“. Tuomet jau tikrai verčiau grįžtiį 1990-uosius metus, prie namų vaizdo grotuvo.
Ar tai nėra dar vienas, labai skaudus smūgis ir Lietuvos kino kūrėjams - „Lietuva" dar įsileisdavo nepriklausomą lietuvišką kiną, o kino teatrai gigantai tą vargu ar darys, mat jų pozicija labai aiški - viskas turi duoti milžinišką pelną, o jei jo nėra, vadinasi, tai turi būti nušluota nuo žemės paviršiaus.
Manau, kad „multipleksai“ įsileistų lietuvių filmų premjeras – maždaug už tiek, kiek jų statymas ir kainavo. Dabar „Lietuvoje“ ar „Skalvijoje“ parodai tas premjeras be cento honoraro, tiesiog iš džiaugsmo, kad sukurta nauja nacionalinė juosta. O naujoje situacijoje filmų ekonomistams teks „iš kalno“ įtraukti į sąmatą kokį milijoną filmo premjerai – tikrai, ir kodėl gi tokia pasiturinti Lietuvos valstybė negali sau leisti turtinti privačių veikėjų (liaudiškai šnekant, „švogerių“)? Neironizuojant, tai jau net valstybinio lygio klausimas, bet mūsų valdžia, kaip žinome, užsiėmusi kitais dalykais.
Ar tokiu būdu nekomercinis, o drauge ir lietuviškas kinas nenustumiamas į tokia gūdžią ir tolimą periferija, į tokį užkampį, kaip ligi šiol, matyt, dar niekada nebuvo nustumtas? Kokia tuomet šiame kontekste “Skalvijos" situacija. Ar netrukus neištiks ir jos panašus likimas? Alternatyviajam kinui Vilniuje, rodos, užveriamos visos durys. Kas toliau?“
„Skalvija“, kurią mėgstu ir gerbiu, - ne išeitis. Salėje nėra šimto vietų, taigi nebūtų tilpę nė tie keli šimtai žiūrovų, kurie apsilankė „Lietuvoje“ per japonų klasiko Yasujiro Ozu retrospektyvos atidarymą (vėliau publikos skaičius tik augo) ir nepaprastai geranoriškai pažiūrėjo seną, net negarsinį filmą. Be to, „Skalvija“, visą laiką turėdama tiesti vargetos ranką į savivaldybės pusę, pati kybo ant siūlelio, nepaisant visų herojiškų jos direktorės, kritikės Živilės Pipinytės, čia beprarandančios sveikatą, pastangų. Štai „Skalvija“ ir „Lietuva“, jų sugebėjimas dalytis sferomis, - tai jau buvo tam tikra jėga, prieš kurią ir surengtas sąmokslas. Žinoma, kai savivarčiai nušluos „Lietuvą“ (simboliškai skamba, ar ne?), bus daug lengviau įvairiais užkulisiniais manevrais susidoroti ir su „Skalvija“. Viskas – monopolijoms!
Panašu, kad kiną norima įgrūsti į vartotojo įpročių tenkinimo sferą. Ateinu apsipirkti, o pavargęs nuo maišų su pirkiniais nešiojimo, pasižiūrėsiu dar ir kokį filmą. Ar dar galėsime žiūrėti kino filmą be jokių pašalinių minčių, tiesiog žiūrėti gerą filmą ir mėgautis jo kalba?
Pavojingos magnatų mintys, kad filmas (kiekvienas) tolygus žaislui, saldainiukui ar dešrigaliui, skambėjo jau atidarant „Akropolio“ kiną. Dabar jos realizuojamos visu gražumu. Šioje senokai besirutuliojančioje situacijoje, apie kurią vis parašydavau (deja, šuns balsas...), mane ypač stebino kino platintojų firmų netoliaregiškumas. Jos ignoravo „Lietuvą“, neduodavo kino teatrui naujųjų, kad ir jos profilio filmų, verčiau žlugdydami juos buvusiame „Vingyje“, tupėdamos it šunyčiai ant užpakalinių kojų prieš kapitalo ryklius. Bet juk kai „Coca Cola...“ bei „Akropolis“ taps monopolistai, tos firmos, kurios dar bandys kažką veikti pačios, savarankiškai nupirkti retesnį, savitesnės kino kalbos filmą, bus prarytos tyliai ir nepastebimai kaip mailius. Kitokio kino Lietuvoje greičiausiai tiesiog nebeliks – bus pora holivudinių hitų, na, ir pigiai atsieinantis B, C klasės Holivudas. Koks jau ten Jarmuschas, kuris, beje, irgi amerikietis, kad ir nepriklausomas.
Visi aršiai kalba apie žmonių teisių pažeidinėjimus, bet to, kad prieš mus gali likti vien kinematografinė dykuma, o dėl to ne tik Pipinytė su Macaičiu, bet ir tūkstančiai lietuvių (nes nupirktas geras filmas po išbandymo „Lietuvoje“ palankesniais laikais vis tiek pasiekdavo ir kitus šalies miestus) bus šiurkščiausiai apvogti, bus pažeistos šios gyventojų vis didėjančios dalies teisė į kontaktus su kino menu, kažkaip niekas nepagalvoja. Paprastai magnatai teigia, kad nestandartinių filmų Lietuvoje niekam nereikia – lyg jie jau būtų spėję galutinai unifikuoti Lietuvą, -- bet realūs faktai, kurie čia užimtų pernelyg daug vietos, sako kita.
Labai gaila pirmiausia jaunimo. Po kokių 10-15 metų (aš optimistas, palauksiu) padėtis vis tiek kažkaip pasikeis, tačiau gali būti taip, kad išaugs visa žiūrovų karta, nė neįsivaizduojanti, kad gali egzistuoti kitoks, ne vien „spragėsių“ kinas.
