Tarptautinis Berlyno kino festivalis 2005

Kaip Berlyno kino festivalio vadovas Dieteris Kosslickas ir žadėjo, festivalio konkursinė programa žiūrovams pasiūlė sporto, politikos ir sekso temas. Žvelgiant bendrai, politikavimas kino ekranuose ir už jų, t.y. spaudos konferencijų metu, regis, nustelbė sporto bei sekso temas, nors pagrindiniai apdovanojimai buvo įteikti ne tik politinių, bet ir istorinių, romantinių bei egzistencinių siužetų kūrėjams.

 

Pagrindinį prizą – Auksinį lokį – šiemet laimėjo Marco Dornford-May’aus sukurta Georges’o Bizet operos „Karmen“ ekranizacija „Karmen iš Chajeličos“ („U-Carmen e-Khaeyelitsha“), pasižymėjusi originaliais režisieriaus sprendimais. Svarbiausias akcentas, nulėmęs daugelį meninių filmo sprendimų,– netradiciškas veiksmo erdvės pasirinkimas. Dramos veiksmo vieta – šių dienų miestelis Pietų Afrikoje. Filmo įspūdį sustiprina puikus muzikinis apipavidalinimas. Pagrindinį vaidmenį juostoje atlieka pasaulinė operos žvaigždė Pauline Malefane, pati kilusi iš Khayelitsha gyvenvietės.

 

Žiūrovui gali pasirodyti kiek neįprastos Pietų Afrikos bendrine kalba „Xhosa“ atliekamos arijos: pavyzdžiui, pastebėjusi, kad Karmen krito į akį nepažįstamasis (apsaugos mikroautobusą vairuojantis jaunas vyriškis), kolegė iš rankų darbo cigarečių fabrikėlio įžūlia arija pasiūlo porelei kitą kartą susitikus nepamiršti pasinaudoti prezervatyvu. Nūdienos libretistai nesibodi veikėjus prakalbinti kad ir vulgariais, gatvės žargono žodžiais.

 

Filme juntamas lengvas Afrikos ir Vakarų Europos kultūrų parodijavimas, kartais – tiesiog įžvalgus sugretinimas. Iškeliama mintis, jog, nepaisant įvairių paviršinių kultūrų skirtumų, meilė ir su ja susijusios intrigos yra universalus dalykas, būdingas tiek europiečiams, tiek afrikiečiams.

 

Sidabro lokį (Jury Grand Pirx) pelnė gražus kinų operatoriaus Gu Changwei filmas „Povas“ („Kong que“), pasakojantis apie vieną Kinijos provincijos miestelio šeimos gyvenimo tarpsnį. Nors filmas trunka 2,4 valandos, jis nė kiek neprailgsta: ypatingai gražiai nufilmuoti kasdienybės vaizdai ir nuo pat pradžių akibrokštų nežadanti filmo siužeto tėkmė kuria savitą harmoniją. Tiesa, filme yra ir dramos, ir įtampos, ir netikėtumų, tačiau pagrindinės filmo veikėjos svajos, papasakotos labai gražia kino kalba, tarsi sušvelnina atskleidžiamų likimų tragiškumą.

 

Povas, daugelyje kultūrų simbolizuojantis sielos tyrumą, nemirtingumą, kinams yra grožio, orumo ir geradarystės ženklas. Povo bruožus kinai ir japonai suteikia iš pelenų pakylančiam feniksui. Baigiamojoje filmo scenoje pagrindiniai veikėjai – trys jaunos šeimos zoologijos sode mėgina įkalbėti povą išskleisti savo uodegą, tačiau margaspalvę uodegą „laimės paukštė“ parodo tik visiems zoologijos sodo lankytojams pasitraukus. Šiuo stebuklingu momentu gali grožėtis vien žiūrovas, operatoriaus „patupdytas“ arčiausiai stebuklingojo paukščio – zoologijos sodo narve.

 

Po Sidabro lokį taip pat gavo ir vokiečių filmo „Sophie Scholl – paskutinės dienos“ („Sophie Scholl – The Final Days“) režisierius Marcas Rothemundas (už geriausią režisieriaus darbą) bei aktorė Julia Jentsch (už geriausią aktorės darbą).

 

Šio filmo siužetas pasakoja apie istorinę asmenybę – Antrojo pasaulinio karo metu Miunchene farmaciją studijavusią merginą, išdrįsusią taikiais būdais pasipriešinti nacistinės Vokietijos režimui. Sophie Scholl 1943 metais nacių buvo nukirsdinta už tai, kad universitete platino informacinius lapelius apie žydų žudymus, raginimus neremti karo. Po karo Sophie Scholl Vokietijoje tapo pasipriešinimo fašistiniam režimui simboliu.

 

Šis filmas labai reikalingas gyvenant pasaulyje, kuriame vis dar bruzda neonaciai, kuriame besivaikant naujovių istorijos atmintis nesunkiai blėsta. Svarbu, kad kuriant šią meninę juostą, buvo naudotasi liudininkų pasakojimais. Filmas taip pat pelnė ekumeninės žiuri prizą už dvasinių ir visuomenių žmogiškųjų savybių puoselėjimą.

 

Už geriausią vyro vaidmenį Sidabro lokiu apdovanotas amerikiečių filmo „Čiulpiantis nykštį“ (rež. Mike Mills „Thumbsucker“), aktorius Lou Taylor Pucci, suvaidinęs nykštį čiulpiantį paauglį.

 

Sidabro lokiu už geriausią filmo muziką apdovanotas prancūzų filmo „Širdis, kartą nesuplakusi“ (rež. Jacques’as Audiard’as, „De Battre mon Coeur s‘est arrete“) kompozitorius Alexandre’as Desplat. Filmas pasakoja apie trisdešimtmetį vyrą, Paryžiuje užsiimantį nekilnojamo turto verslu, savo darbe neretai naudojantį už įstatymo ribų esančius metodus. Po tėvo mirties verslininkas vėl atranda muziką (jo motina, buvusi profesionali pianistė, nuo vaikystės mokė sūnų groti fortepijonu, deja, ankstyva jos mirtis nutraukusi ir jaunuolio muzikos studijas).

 

Sidabro lokys už meninį indėlį skirtas Taivano režisieriui Tsai Ming Liang‘ui už filmo „Paklydęs debesis“ („Tian Bian Yi Duo Yun“) scenarijų. Negana to, šis įtaigus filmas apdovanotas Alfredo Bauerio prizu už filmo naujoviškumą meno srityje. Alfredo Bauerio prizas yra skiriamas pirmojo Tarptautinio Berlyno kino festivalio vadovo garbei atminti. „Paklydusį debesį“ įvertino ir Tarptautinė kino kritikų asociacijos žiuri (Fédération Internationale de la Presse Cinématographique – FIPRESCI).

 

„Paklydęs debesis“ – tai grakšti, nenuspėjama ir itin subtili meilės istorija. Tiesa, žvilgterėjus į kai kurias filmo brošiūroje spausdinamas nuotraukas, darosi kiek nejauku: atvaizdai tarytum paimti iš pornografinio filmo. O juostoje juk nuostabus pasakojimas apie meilę! Matyt, būtent tos atviro sekso scenos papiktino ne vieną žiūrovą, kurie neretai, nė nebaigę žiūrėti filmo, palikdavo kino salę. Šia prasme Tsai Ming Liang’o filmas ir aštrus, ir kiek skandalingas – ne veltui vieną antraeilį vaidmenį jame suvaidino tikra pornografijos filmų aktorė.

 

Nepaisant diskutuotino pornografinio atvirumo, režisierius meistriškai balansuoja tarp tikrovės (realistinio siužeto) ir iliuzijos (fantastinio siužeto, išreiškiančio vidines pagrindinių veikėjų būsenas panaudojant „kičinius“, dainų videoklipų pavyzdžiu sukonstruotus triukus). Tsai Ming Liang’as prisipažino, kad blizgūs it saldainio popieriukai filmo epizodai radosi iš vaikystėje girdėtų populiarių amerikietiškų dainų, kurios buvo verčiamos iš anglų kalbos į kinų ir atliekamos populiariųjų atlikėjų: dažniausiai tai buvusios saldžios dainos apie meilę.

 

Dar vienas labai svarbus Berlinalės konkursinės programos filmas, kurio negalima nepaminėti,– tai „Rojus dabar“ („Paradise Now“, rež. Hany Abu-Assad, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos bendras darbas). Ši juosta gavo AGICOA („Association de Gestion Internationale Collective des Oeuvres Audiovisuelles“) apdovanojimą – Žydrąjį angelą. Žydrojo angelo prizu, skirtu vokiečių aktorės Marlene Dietrich atminimui, kasmet apdovanojamas geriausias Europos filmas. Tai vienintelis pagrindinės žiuri apdovanojimas, kurį lydi 25000 eurų piniginė premija. Minėtas filmas apdovanotas ir Vokietijos Amnesty International organizacijos prizu, kuriuo siekiama atkreipti tiek žiūrovų, tiek kino menininkų dėmesį į žmogaus teisių problemas. Geriausiu jį išsirinko ir dienraščio „Berliner Morgenpost“ skaitytojai.

 

Filmo „Rojus dabar“ tema šiuo metu yra labai aktuali – tai byloja ir Izraelio spaudoje prasidėjęs šurmulys. Pasakojama apie du vaikystės draugus palestiniečius, kurie nutarė tapti savižudžiais teroristais. Kruopščiai planuojama savižudžių siuntimo į Tel Avivą operacija yra netikėtai atšaukiama po to, kai abu draugai jau yra aptaisyti sprogmenimis. Pakeliui į Tel Avivą abu draugai pasimeta vienas nuo kito ir tuomet kiekvienam jų atskirai reikia dar kartą apsispręsti, ar jie tikrai nori su savimi nusinešti aplinkinių izraeliečių gyvybes.

 

Kol kas neaišku, ar šis filmas bus rodomas Izraelyje, nes, pasak filmo režisieriaus, izraeliečiai paprastai nemėgsta žiūrėti filmų apie palestiniečius. Kol kas neatsirado ir kompanijos, norinčios platinti šį filmą. O Nubluse, kur nufilmuota daugiausiai filmo scenų, nėra nė vieno kino teatro. Beje, apie padėties beprasmiškumą filme režisierius prabyla pagrindinių veikėjų lūpomis: vienas iš būsimų savižudžių, merginos paklaustas, ar yra kada buvęs kine, atsako, kad yra buvęs kartą, kuomet įsiveržė į vieną iš Izraelio miestų ir kartu su bendražygiais padegė kino teatro pastatą. Pagrindinio veikėjo Saido pašnekovė apstulbus klausia: „Kodėl gi kino teatrą?! Ką jums kinas padarė?“

 

Režisierius Hany Abu-Assad prasitarė, kad šiuo filmu siekęs savaip perrašytį biblinį mitą. Išties kai kurios filmo scenos taiko į Šventą Raštą, tiksliau,  į paskutinės vakarienės neatsiejamu vaizdiniu tapusį Leonardo da Vinci’o paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Kita vertus, nors filme režisierius kartais paliečia religinę tematiką, vis dėlto bendrai filme kone sąmoningai vengiama abu pagrindinius veikėjus savižudžius vaizduoti kaip religinius fanatikus. Savo sprendimais ir elgesiu jie greičiau panėši į individualistiškai nusiteikusius vakariečius (vokiečių bei olandų scenaristų eurocentrizmo pasekmė?!). Šiaip ar taip, filmo „Rojus dabar“ žiūrovai raginami susimąstyti, kaip ir kodėl savižudžiai teroristai žengia į viešą mirtį.

 

 Gyvename pasaulyje, kuriame kultūriniai, dvasiniai, moksliniai bei technologiniai mainai yra įgavę globalius mastus: mokslininkai renkasi į tarptautinius forumus, politikai – deklaruoja kuo sklandesnio tarptautinio bendravimo siekius, menininkai, taip pat ir kino kūrėjai,  susitikę tarptautiniuose sambūriuose nevengia tiek įkvėpimo semtis, tiek tema paversti įvairių tarpkultūrinių patirčių.

 

Tokį siekį susipažinti, bendrauti, keistis patirtimis byloja daugelis Berlyno kino festivalyje rodytų filmų. Vienas tokių – konkursinės programos vokiečių ir ispanų filmukas „Viena diena Europoje“ (rež. Hannes Stëhr, „One day in Europe“), kurio veiksmas vyksta keturiose pasaulio vietose: Maskvoje, Istambule, Santiago de Comostela (Ispanijoje) ir Berlyne. Kiekviename iš šių miestų kaskart kitas užsienietis susiduria su vietiniais policijos pareigūnais bei šiaip praeiviais. Filmas – tarytum anekdotas apie įvairių tautų požiūrio bei gyvensenos skirtumus, vaizduojant stereotipiškas situacijas Tiesą sakant, nerimą kelia ne vien tai, kad stereotipais paremtas kūrinys greičiausiai bus paviršutiniškas, bet ir vietomis išnyrantis akivaizdus režisieriaus etnocentrizmas: pavyzdžiui, vienoje scenoje, viena kitos kalbos nemokėdamos, susiduria „tipiška“ britė su „tipiška“ ruse, ir toje situacijoje juokinga, jei ne apgailėtina lieka rusė, nors ne ji, o britė svečiuojasi svetimoje šalyje (Rusijoje), nemokėdama tos šalies kalbos. Vokietis režisierius Hannes Stëhr spaudos konferencijos metu atvirai piešė savo Europos ateities viziją: „Mums reikia vienos kalbos, kad visi galėtume bendrauti! Aš tikiu, kad Europos ateities kalba bus europinė anglų kalba (European-English).“ Tikėkimės, jis viso labo norėjo paraginti įvairių tautų žmones kruopščiau mokytis anglų kalbos, tuo pačiu nepamirštant savosios...

 

Berlyno kino festivalis yra tarptautinė erdvė tikrąja šio žodžio prasme. Tokie dokumentiniai filmai kaip Mika Kaurismäki‘io „Brasileirinho“ (filmas pasakojantis apie savitą Brazilijos miesto muzikos stilių – choro), Idrissou Mora-Kpai „Arlis, antrasis Paryžius“ („Arlit, deuxième Paris“ – filmas apie Afrikos valstybės Nigerio miesto Arlit gana liūdną lemtį), Randy Barbato ir Fenton Bailey „Giliai gerklėje“ („Inside Deep Troat“ – pasakojimas apie 1972 metais JAV sukrėtusį ir prie seksualinės revoliucijos stipriai prisidėjusį pornografinį filmą „Deep Throat“), taip pat tokie meniniai filmai kaip Terry George „Ruandos viešbutis“ („Hotel Rwanda“ – 1994-iais Ruandoje vykusio genocido tikroviška iliustracija), Marc Rothemund „Sophie Scholl – paskutinės dienos“, Haneda Sumiko „Paveikslų ritinys – Yamanaka Tokiwa istorija“ („Into the Picture Scroll – The Tale of Yamanaka Tokiwa“) ir daugelis kitų filmų – visi jie pirmiausiai aktualūs pažintine prasme.

 

Puiku, jei be pažintinės filmai turi ir išliekamąją meninę vertę. Iš gausybės filmų baigiant išskirti norėtųsi Berlinalės Forumo programoje rodytą Ning Hao filmą „Mongoliškasis stalo tenisas“ („Mongolian Ping Pong“), pasakojantį apie Mongolijos stepėse gyvenančius berniukus, kurių vienas randa upelio atplukdytą teniso kamuoliuką, – deja, berniukai nežino, kokiu tikslu ir kieno tas kamuoliukas buvo pagamintas. Pavadintas švytinčiu perlu, mažutis baltas teniso kamuoliukas tampa viso filmo veiksmo centru. Tiek operatoriaus, tiek režisieriaus darbai atlikti nepriekaištingai: išradingi rakursai, sklandžios kompozicijos, siužetas nesudėtingas, tačiau intriguojantis... Naivūs, bet išradingi berniukai pavaizduoti nepašaipiai, su atida. Be to, juostoje iki soties galima grožėtis beribių stepių vaizdais, pažinti jų gyventojų buitį ir gyvenimo ritmą.