Kristupas Sabolius: “Kino menas nėra šventa žemė”

Kovo 4 dieną kino teatre “Lietuva” vyks kino festivalis “Pravda viena minutė”. Festivalio organizatoriai - Vilniaus mėnraščio “Pravda” redakcija. Žadama parodyti apie 100 filmų, kurių trukmė ne didesnė nei viena minutė. Filmus festivalio rengėjai atrinko iš kelių šimtų kino entuziastų atsiųstų kūrinių.

 

Devynis geriausius festivalio filmus nustatys “mišri” šou žmonių, kino kritikų ir “Pravda” redakcijos žiuri, kurios pirmininkas – Andrius Mamontovas.

 

Vienos minutės trukmės filmai – pasaulyje gerai pažįstamas, daugiausia neprofesionalių kūrėjų tarpe paplitęs formatas, laikomas itin demokratiška saviraiškos forma. Vienos minutės filmai prieinami visiems, jiems sukurti nebūtina netgi video kamera, juos filmuoti galima, pavyzdžiui, mobiliuoju telefonu.

 

Kartais vienos minutės filmai ironiškai vadinami “McDonalds filmais”, nes tiek iš autoriaus, tiek iš žiūrovo reikalauja palyginti nedaug pastangų ir laiko. Kita vertus, minimalistinis formatas įnoringas: kūrėjas privalo efektingai ir koncentruotai išreikšti savo idėją, kitaip filmas nebus pastebėtas tarp kitų “greitų filmų”. Tuo tarpu iš žiūrovo reikalaujama aštraus žvilgsnio ir greito suvokimo.

 

“Pravda viena minutė” organizatoriai intriguoja, kad sulaukė net jiems patiems netikėtai geros kokybės filmukų. Apie naują lietuvišką kino festivalį kalbamės su Vilniaus mėnraščio “Pravda” redaktoriumi, vienu iš festivalio sumanytojų Kristupu Saboliumi:

 

 

 

"Pravda viena minutė" gimė spontaniškai. Ėmę leisti nuomonės žurnalą, pradėjome kurti kultūrinę alternatyvą. Tapome reakcija prieš pataikūnišką, "objektyvią", pilką žiniasklaidą. Orientavomės į gyvus žmones ir šiuolaikinį pasaulį. Norėjome, kad "Pravda" virstų subjektyvios, bet kokybiškos kritinės minties išraiška. O galbūt net laisvai mastančių žmonių judėjimu. Todėl supratome, kad vien rašyti tekstus nepakanka.

 

Taigi nusprendėme ne tik patys kurti, bet sudaryti salygas kurti kitiems. Kino menas nėra šventa žemė. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie turi idėjų ir gali papasakoti intriguojančią istoriją. Ir kartais jie tai daro kur kas geriau nei vietiniai kino autoritetai.

 

 

Pagrindinis kriterijus, kuriuos rėmėmės - filmas turi buti pagrįstas gera idėja. Be abejo, turėjo reikšmės ir meniškumas, idėtas darbas, originalumas bei visi kiti tradiciniai vertinimo kriterijai. Butent todėl nemažai darbų nepraėjo pirmojo etapo. Juk negalėjome parodyti daugiau nei 300 filmų. Stengėmes buti geranoriški, bet pateko tik geriausi.

 

 

Filmus siuntė žmonės iš Lietuvos ir užsienio, kartais pasivadindami slapyvardžiais ir nurodydami tik elektroninio pašto adresus ir telefono numerius. Manome, kad autoriai buvo patys ivairiausi. Pavyko atsekti, kad kai kurie reklamos profesionalai vis dėlto dalyvavo...

 

 

Per vieną minutę galima parodyti melodramą, trilerį, komediją, veiksmo filmą ir dar daugiau.

 

 

Manau, kad Lietuvos kino žmonės yra kūrybingi, bet dažnai susikaldę ir pernelyg arogantiški. Visi nori kurti nuostabios kokybės filmus, deja, išeina labai vidutiniški rezultatai. Todėl toks festivalis turėtų priminti kino profesionalams, kad viskas prasideda nuo geros idėjos. Kad ją turėtum, nereikia gauti milijono litų iš Kultūros ministerijos....