Vilniuje – eksperimentinis kinas, kurį žiūrėti malonu

Kasmetiniu tampantis nepriklausomas Vilniaus nekomercinių filmų ir video festivalis “Next festival” šiais metais vyks kino teatre “Lietuva” kovo 14-18 dienomis. Organizatoriai žada įdomią programą: bus ne tik pristatomi konkurse dalyvaujantys Lietuvoje ir užsienyje sukurti filmai, bet ir rodomos geriausios juostos iš Romos nepriklausomų filmų festivalio, Danijos video darbų kolekcijos bei pristatomas daug žadantis Latvijos Karostos kultūros centras C@2. Be to, festivalio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, kurias ves garsaus projekto “This is a Magazine” kūrėjai iš Italijos.

Apie tai ir kitas “Next festival” ypatybes kalbamės su festivalio kuratoriumi Paul Paper, atstovaujančiu jaunų menininkų organizaciją “Move with Movie”.

 

 

 

Mes galvojame, kad tai – filmai, kurie nebuvo kurti specialiu užsakymu, pavyzdžiui, televizijai; už juos nebuvo mokami pinigai. Filmas kaip meninė idėjų išraiška. Filmas kaip idėja.

 

 

Tai nėra oficiali organizacija. Mums per daug sudėtinga vesti buhalterines apskaitas. Tai tiesiog grupė žmonių, naujojo vaizdo kūrėjų organizacija. Ji lyg ir anonimiška. Šį festivalį organizuoja 5-6 žmonės. “Next festival” – pagrindinis mūsų projektas. Tačiau turime ir mažesnių projektų, filmų rodymų.

 

2001-2002 metų sankirtoje suorganizavome pirmąjį filmų rodymą. Tuomet Lietuvoje jaunam kino kūrėjui nebuvo galimybių parodyti savo filmų. Jis sukuria darbą ir neturi kur jo parodyti. Aišku, visada galima siųsti į užsienio festivalius. Tačiau mes manom, kad labai svarbu parodyti jį toj šaly, kur gyveni, ir ten būti pastebėtam. Pirmasis festivalis gimė kaip noras sukurti ekspozicijos erdvę jauniems kūrėjams. Nes manome, kad tai jiems labai didelis paskatinimas. Ir mums patiems tai labai svarbu.

 

Tuomet Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje buvo parodyta 11 filmukų, renginys truko apie valandą. Jis vadinosi Alternatyvaus vaizdo festivalis. Jį organizavome dviese, jam nebuvo ilgai ruoštasi. Tačiau netikėtai mums patiems šis festivalis sulaukė didelio dėmesio ir iš žiūrovų, ir iš žiniasklaidos.

 

 

Tai buvo pirmasis tarptautinis festivalis. Vasarą prieš tai lankiausi Londone, ten sukaupiau reikalingų kontaktų, kurie padėjo išplatinti festivalio kvietimą. Sulaukėm 129 filmukų. Labai džiaugėmės rezultatais, nes festivalis atsirado iš nieko. Neturėjom net pašto dėžutės – filmai buvo siunčiami mano namų adresu. Kas rytą mane žadindavo pašto darbuotoja su naujais siuntiniais. Turėjau atsidėkodamas pirkti jai šokolado. Gavom filmų iš viso pasaulio, net iš tokių egzotiškų šalių kaip Mauritanija arba Šiaurės Korėja.

 

Galvojome apie programos atskyrimo principus. Norėjome vieną vakarą rodyti lietuviškus filmus, kitą – užsienietiškus. Tačiau supratom, kad labai įdomu suplakti įvairių šalių programas. Skirtingų vizualinių kultūrų “miksas” leidžia suprasti, kuo įdomus būtent vietinis, lietuviškas kinas. Pernai parodėme apie 40 filmukų.

 

Šiais metais kartelė bus žymiai aukštesnė, nes bus parodytas panašus skaičius filmukų – apie 50, bet šįkart turėsime daugiau iš ko rinktis, gavome per tris šimtus darbų. Pavyzdžiui, mums atsiuntė filmuką, kuris buvo rodytas Clermont Ferano trumpametražinių filmų festivalyje, ir jis nepraėjo mūsų atrankos. Aišku, tai gali reikšti bet ką. Gali reikšti, kad organizatoriai nesugeba atskirti gerų filmų nuo blogų. Arba tai, kad skiriasi mūsų festivalio koncepcijos. Bet tai reiškia ir tai, kad mes gauname jau pakankamai daug filmų, kad galėtume formuoti savo festivalio viziją: nebūtinai rodyti visus gerus filmus, bet rodyti tuos gerus filmus, kurie atitinka mūsų viziją. Tai mus irgi labai džiugina.

 

 

Vietinė vizija – pristatyti naujausias kino madas, video tendencijas ir taip skatinti vietinius kūrėjus tobulėti. Toks mūsų festivalio rodymo Lietuvoje tikslas.

 

Tuo tarpu rodydami festivalį kitose vietose, pavyzdžiui, Londone arba Milane, norime pristatyti Baltijos šalių kiną kaip kažką įdomaus. Kad mūsų kinas išties būtų įdomus, norime, kad mūsų kūrėjai tobulėtų. Kartu matom festivalį kaip galimybę jauniems kūrėjams išreikšti save. Tai ir raginimas kurti filmus, ir patirtis. Mes manom, kad žiūrint įvairių šalių skirtingus filmukus galima tobulėti ir pasisemti įkvėpimo.

 

 

Praeitas festivalis liepos 22 dieną buvo pristatytas Londone ICA (Šiuolaikinio meno instituto) galerijoje, neoficialioje programoje. Tai buvo pusiau uždaras vakaras, į kurį pakvietėme galerijų direktorius, kuratorius, kino kritikus. Dalyvavo Edinburgo filmų festivalio, Anglijos menų tarybos atstovai. Jiems parodėme 10 geriausių festivalio filmukų.

 

 

Pirmoji diena – festivalio atidarymas ir Romos nepriklausomų festivalio programa. Tai – vienas stipriausių ir labiausiai pripažintų Europoje nepriklausomo kino festivalių.

 

Antrą dieną bus rodomi danų video darbai iš Danijos videomeno informacijos banko.

 

Trečią ir ketvirtą dienas vyks pagrindinė konkursinė programa. Rodysime apie 50-60 filmų, atrinktų iš mums atsiųstų darbų, kurie varžysis dėl festivalio prizų.

 

Penktoji diena – ilgiausias vakaras. Pirma dalis – speciali programa “Baltijos šalys ryškumo zonoje”, kurioje šiais metais pristatysime mažame Latvijos kaimelyje Karostoje, buvusioje Sovietų karinėje bazėje, įkurto meno centro fenomeną. Sovietmečiu kaimelyje gyveno 25 tūkstančiai kariškių, kurie beveik visi paliko Latviją. Likusius tuščius pastatus, susitarę su vietine savivaldybe, užėmė meninkai, ir šiuo metu ten veikia Karostos kultūros centras C@2. Jų idėjos labai labai progresyvios. Planuojama ten įkurti tarptautinę medijos ir kino mokyklą. Mes labai remiame jų idėją, nes manome, kad Baltijos šalims labai reikia tokios progresyvios kino mokyklos.

 

Antra dalis – kūrybos dirbtuvėse sukurtų darbų peržiūra ir festivalio apdovanojimai.

 

Kūrybinės video dirbtuvės vyks kovo 12-17 dienomis Vilniuje. Joms vadovaus gerai pasaulyje žinomo eksperimentinio projekto “This is a magazine” įkūrėjai ir redaktoriai iš Italijos. Dirbtuvės skirtos žmonėms, turintiems pradines filmavimo ir montavimo žinias, norintiems pasisemti patirties, įkvėpimo. Jos bus nemokamos. Tai – dovana visiems lietuvių kūrėjams.

 

 

Ilgą laiką atrodė, kad lietuviškų filmų sulauksime mažiau nei užsienietiškų, nors festivalis vyksta Vilniuje. Pavyzdžiui, pernai gavome 37 filmus iš Didžiosios Britanijos ir 39 – iš Lietuvos. Šiais metais gavome daug filmų iš Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos, Vokietijos, Norvegijos. Taip pat – iš Maltos, Čilės, Argentinos, Taivano, Japonijos, Moldovos.

 

 

Taip, ryžtasi. Šiais metais turime daug filmukų iš Telšių, Utenos, Ukmergės. Aišku, dominuoja Vilnius, Kaunas, Klaipėda.

 

 

Organizatoriai iš atsiųstų filmų atrenka tuos, kurie bus rodomi programoje. Festivalio žiuri nepriklausoma, organizatoriai ten nedalyvauja. Norime, kad žiuri atitiktų mūsų viziją: joje – nekomercinio kino atstovai, progresyvūs kūrėjai. Ir ne tik kino žmonės.

 

 

Taip, yra pakankamai nemažai žmonių, kuriems įdomus mūsų rodomas kinas. Gal Lietuvoje susiformavusi samprata, kad eksperimentinis kinas sudėtingas, nesuprantamas, trunka labai ilgai, ekrane nieko nevyksta, pasakomi du-trys žodžiai. Bet yra, pavyzdžiui, labai juokingų eksperimentinių filmų, arba tokių, kurie laužo kino stereotipus visiškai kitokiu būdu. Kuriuos malonu žiūrėti, malonu akiai.

 

Be to, labai smagu gauti filmukus iš autorių, kuriuos jau pažįstame, ir matyti, kaip jų kūryba tobulėja. Toks ir yra mūsų tikslas.

 

 

Mums patinka Jonas Mekas, Šarūnas Bartas, kai kurie Audriaus Stonio, kitų autorių filmai. Tačiau mums nelabai patinka Muzikos akademijos kino skyrius. Manome, kad Lietuvoj gabiam jaunuoliui, norinčiam studijuoti kiną, ne video, beveik nėra kur eiti. Muzikos akademija beveik nesuteikia galimybių tobulėti mąstančiam, progresyviam jaunuoliui. Manome, kad ten reikalinga skubi reforma. Tai, ko jie moko – jau pasenę ir nebėra labai įdomu. Kartojama tai, ko kadaise buvo išmokyti dabartiniai dėstytojai.

 

Vienas iš geresnių bandymų – vasaros stovykla Juodkrantėje. Kūrybinės dirbtuvės apskritai progresyvios. Sukviesti žmones iš skirtingų šalių, įdomius dėstytojus – vienas geriausių būdų inspiruoti, tobulėti ir praverti akiratį. Matyti, kaip kuria kiti, ir suprasti, kad nebūtinai įdomu yra taip, kaip tave mokė. Gali būti įdomu ir visai kitaip. Įdomiausia eksperimentuoti ir atrasti savo kryptį.