Susikurk savo ateitį!

„Susikurk savo ateitį!“ (“Design your future!”) – tai vasario mėnesį Berlyno kino festivalio metu vykusios Berlinalės Talentų stovyklos šūkis. Nors Berlyno kino festivalis praūžė jau prieš mėnesį, kviečiu dar kartą prisiminti šį renginį, tačiau šįkart kiek kitu aspektu nei įprasta kalbėti apie festivalius. Berlyno kino festivalis yra didžiulė organizacija, kurią trumpai galima būtų suskirstyti į tris dalis: (1) pats festivalis su net keletu savo programų, konkursų ir daugybe apdovanojimų, (2) Berlinalės kino mugė (Berlinale Film Market) ir (3) Berlinalės Talentų stovykla (Berlinale Talent Campus).

 

Šiuo rašiniu būtent Berlinalės Talentų stovyklai ir skirsiu daugiau dėmesio, mat šiemet tarp 543 jaunųjų įvairių šalių kino atstovų buvo atrinkti net 6 talentingi asmenys iš Lietuvos, tuo tarpu latvių ir estų dalyvavo po 2, danų, ukrainiečių, rumunų, švedų – po 5, daugelį šalių atstovavo tik po vieną asmenį, daugiausiai – net 70 buvo jaunųjų Vokietijos talentų.

 

Jaunaisiais Lietuvos talentais šiemet Berlyne buvo pripažinti ir pakviesti dalyvauti Talentų stovykloje: Ramunė Čekuolytė, Liuda Drižytė, Dalia Survilaitė, Ieva Biliūnaitė, Lukas Trimonis ir Tomas Tamošaitis. Man pavyko pakalbinti keturis iš išvardintųjų: Ramunę Čekuolytę, Dalią Survilaitę, Ievą Biliūnaitę ir Luką Trimonį. Visi mano kalbintieji yra sukaupę skirtingas studijų ir darbų patirtis: Ramunė yra baigusi kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu studijuoja scenarijaus rašymo specialybę Maskvoje, VGIK‘e, Dalia yra studijavusi lietuvių filologiją, taip pat kino ir televizijos režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje, dabar panirusi į reklaminių projektų prodiusavimą ir režisavimą, Ieva – Lietuvos muzikos akademijos kino ir televizijos prodiusavimo specialybės studentė, nemažai patirties sukaupusi televizijos reklamos prodiusavimo srityje, Lukas šiuo metu Concordia universitete, Estijoje, studijuoja audiovizualinę elektroninę mediją. Tad ką matė ir ką patyrė talentingasis Lietuvos jaunimas Berlyne bei kuo gi jis gyvena Lietuvoje?

 

Ramunė: Man didžiausią įspūdį padarė susitikimas su Australijos operatoriumi Cristopheriu Doyle‘u , kuris daug dirba Azijoje, yra filmavęs su Chen Kaige, Zhang Yimou, Wong Kar-wai. Pamenu, tarpusavyje su lietuvaičiais mes svarstėm, kad jei Algimantas Mikutėnas būtų gimęs ne Tarybų sąjungoj, o kur nors kitur pasaulyje, tai jis, greičiausiai, būtų antrasis Doyle‘as. Doyle‘as vos atėjęs į paskaitą pašlakstė (pakrikštijo) studentus alumi ir tik po to pradėjo pačią paskaitą, kuri buvo labai gera! Labai daug dėmesio buvo skirta idėjiniam motyvavimui, kad tu, kaip kūrėjas turi nebijoti savęs, tikėti savimi, nebijoti savo kūrybos, kad svarbiausia turėti savo stilių, o ne keliauti kitų pramintais takais, taip pat daug išgirdome praktinių kūrybinių patarimų. Po paskaitos studentai Doyle‘o nenorėjo paleisti, tad jam teko dar penkias valandas su studentais gerti vyną, bendrauti su jais jiems įdomiomis temomis... Doyle‘as vaikščiojo tarp studentų, priėjęs klausinėjo jų to, kas jam buvo įdomu ir įsigilinęs atsakinėjo į jiems rūpimus klausimus. Manęs jis paklausė: „Iš kur Tu esi? Kodėl Tu tokia švytinti? Kaip čia yra, kad iš Pabaltijo visi žmonės tokie nuostabūs? Parašyk man apie Lietuvą, nes nieko apie ją nežinau!”. Buvo be galo malonu, kad jis išties žino Lietuvą, Pabaltijį... Betarpiškumas tiek paskaitų metu, tiek po jų labai įkvėpė.

 

Dalia: Man taip pat labai patiko tai, kad visur jautėsi bendravimo kaip lygus su lygiu nuostata. Jei aš ateinu su kokiu savo klausimu, iškarto gaunu vienokį ar kitokį praktišką atsakymą. Atmosfera buvo tokia, kad pasijunti  talentingas,  atrodo, gali nuveikti bet ką! Pirmas dalykas, kurį padariau grįžus – susiradau savo senus pradėtus rašyti scenarijus ir išsiverčiau juos į anglų kalbą, pradėjau žiūrėti, ką galima būtų judinti. Mes čia Lietuvoj užsimalam su tais kasdieniniais darbais, su tais visais bandymais pragyventi... o patį kiną kažkaip palaipsniui užmetam.

 

Ramunė: Kitas dalykas kuris man paliko didelį įspūdį yra tai, kad, pvz., tu sėdi priešais Ridley Scottą („Bėgantis ašmenimis“, „Svetimas“), nors paskaita gal visai neįdomi, bet pats faktas, kad tu sėdi šalia ir eini į vakarėlį su juo gerti alų... Susiduri su žmonėm, kurie nepergyvena, kad jie yra žvaigždės!

Buvo atvažiavęs toks ORT prodiuseris Konstantinas Ernstas. Iš jo laikysenos labai aiškiai pasijuto ta „mūsų“ rytietiška postsovietinė arogancija. Ne tai, kad jis kažką labai darė ar sakė, tiesiog prie jo nesinorėjo nė artintis – jis iš karto pastatė sieną.

Dar vienas iš tų betarpiško bendravimo pavyzdžių prancūzė Catherine Breillat, sukūrusi filmą „Meilės nuotykis“ (“Romance”), šokiravusi savo pozicija, kad viskas yra žmogiška ir žemiška, kad seksą rodyti yra visiškai normalu. Dar vienas iš tokių žmonių –Stuartas Craigas, „Hario Poterio“ dailininkas, jis po paskaitos atvirai atsakinėjo į klausimus, atskleidinėjo visas paslaptis! O paslapčių buvo daug, pvz., vien tai, kad apie 70% filmo „Haris Poteris“ yra nufilmuota studijoje su mėlynu fonu, visa kita – sukurta kompiuterinės grafikos pagalba. Ir nebuvo jokio lietuviško pavydo ar šiaip kokių nutylėjimų – viskas buvo atvirai pasakojama. Šitoks profesinis atvirumas labai patiko.

Agnès Godard – prancūzų operatorė – jos paskaita labai patiko. Ji rodė savo filmą, komentavo, kokia kamera buvo filmuota, kokiu būdu ir t.t. Tai buvo labai naudingas seminaras. Talentų stovykloje vienu metu vyko 3-4 paskaitos – pasirinkti įdomiausią yra laimės dalykas.

 

Ieva: Jei atvirai, aš vis dar gyvenu tuo, kas buvo ten. Atrodo, grįši tuoj į aną aplinką, eisi į paskaitas, bendrausi, kursi naujus projektus... Renginys man labai patiko. Viskas buvo labai gerai suorganizuota. Vokiečiai turi gerą humoro jausmą, kurį maišo su dalykiškumu. Tiesa, man yra tekę būti Kanuose, kur gal net labiau patiko nei Berlyne. Kanuose, žinoma, daugiau pižoniškumo, blizgesio, naudingų pažinčių... O Berlyne susirinko jaunieji talentai, kurie dar nieko... na, ne tai kad nieko... bet nelabai daug ką nuveikę, tačiau jie pilni ambicijų ir didelio susireikšminimo.

 

Ieva: Taip, kalbu kaip prodiuserė. Man pasirodė, kad žmonės Talentų stovykloje yra  nepatyrę didesnių nusivylimų, išmėginimų, jie gal net nepakeltų šiukšlės filmavimo aikštelėj, nes jie režisieriai...

 

Ieva: Taip, režisieriai iš dalies turi tokie būti! Tačiau Kanuose man teko bendrauti su asmenimis, mačiusiais ir šilto, ir šalto: jie truputį kitokie, nesvaigsta, kalbėdami apie  didįjį kiną. Berlinalėj, labai intensyviai vyksta „savęs pardavinėjimas“. Jaunimėlis bendravo su tokia laikysena: mes esam mes, ir niekas kitas taip gerai kino nepadarytų, - jie labai gerai „save pardavinėjo“... Lietuvoj visi visus kritikuoja, bet nieks savęs nevertina, o ten visi visus kritikuoja ir save vertina.

Dalia: Taip, taip! (Juokiasi) Lietuvoj yra ta kandi nuostata: aš žinau, kad aš mažas, bet tu dar mažesnis!

 

Ieva: Kanuose aš važiavau ieškoti pažinčių. Dalyvavau amerikiečių rengtoje programoje. Pažintys, kurias ten užmezgiau yra labai geros, susipažinau su pareigingais ir tiksliais žmonėmis.

 

Dalia: Jei Berlyne kas norėjo vien pažinčių, tai naršė po Kino mugę. Talentų stovykloje lengviau buvo rasti kūrybinius, ne finansinius partnerius. Pavyzdžiui, aš susipažinau su įdomiu rusų scenaristu Igoriu Hertzevu, serbų operatorius Damjanas Radovanovičius taip pat labai patiko, pasikeitėm kontaktais, ketinam bendradarbiauti...

 

Lukas: Jei atvirai, man buvo šioks toks siurprizas, kad dauguma ten susirinkusių žmonių yra rimtai kino srityje dirbantys žmonės, tuo tarpu aš kol kas esu tik pradedantis. Džiugu kad pavyko tikrai įdomių pažinčių užmegzti, pvz., susipažinau su „Žiedų valdovo“ veikėjo Golumo kūrėju Jonu Baxteriu, su Adrew Gregory, dirbusiu antruoju operatoriumi filmuojant „Misija: Neįmanoma“.

Berlyne be paskaitų dar dalyvavau Berlin Angel‘s Day – tai galimybė praleisti visą dieną su kokiu nors Berlyno kino profesionalu jo darbo aplinkoje, lydėti jį, klausinėti pačių įvairiausių klausimų. Šiame seminare dalyvavo 50 jaunųjų talentų, aš, praėjęs atranką, patekau pas tokią jauną režisierę Franziska Meletzky, dirbančią rytų Berlyno studijoje „Studio Babelsberg“, kurioje yra pastatyta daugybė filmų, joje buvo kurti tiek propagandiniai Hitlerio, tiek propagandiniai Sovietų filmai... Šiuo metu ši studija ruošiasi filmuoti „Misija: Neįmanoma 3”. Franziska Meletzky mums daug ką parodė, papasakojo... Tiesa, pasisekė, kad prie mūsų grupės prisijungė pagrindinis Berlin Angel‘s Day organizatorius, kuris uždavinėjo tokius praktiškus klausimus kaip: Kokie pinigai? Iš kur pinigai? ir t.t., o mes iš pradžių uždavinėjom visai kuklius, gal net ne tokius aktualius klausimus. Jo dalyvavimas pačią diskusiją pakreipė teisingu keliu. Grupėje buvom keturiese.

 

Lukas: Taip, dalyvavau kaip režisierius, tačiau, kaip jau minėjau, šioje srityje esu pradedantis žmogus, tad pačioje pradžioje tenka viską daryti pačiam: ir režisuoti, ir filmuoti, ir montuoti... Buvau sukūręs klipą estų grupei, kurį kiek permontavęs nusiunčiau Berlinalės Talentų stovyklos atrankos komisijai. Ir visai neblogų naujienų sulaukiau!

 

Dalia: Man patiko Ridley Scotto  ir Dante Ferretti ( pastarasis šiemet gavo Oskarą už dailininko darbą filme „Aviatorius“) paskaitoje „Kuriant savo ateitį“ (“Designing your Future”).  Suzavejo pačios asmenybės, ko gero ir pasakojimai apie tai, kaip gimė mano paauglystes vieno mėgstamiausių filmų „Bėgantis ašmenimis“ (“Blade Runner”) dekoracijos ar filmo „Svetimas“ (“Alien”) personažas-pabaisa. Taip pat patiko „Aktorių atrankos sesija“ (“Casting Session“) su Lina Todd ir Laylee Olfat apie aktorių atrankos principus. Dar įdomu buvo paklausyti Konstantino Ernsto (iš ORT) paskaitos apie filmo „Naktinė sargyba“ (“Night Watch”) platinimą, buvo naudingos ir kitos kino marketingo bei kino teisės paskaitos.

Ramunė: Aš rinkausi paskaitas apie tai, apie ką aš nieko nežinau. Man buvo įdomu sužinoti apie operatoriaus darbą. Juk kam klausyti paskaitų apie dalykus, kuriuos jau žinai. Nesakau, kad aš viską išmanau režisūroje ar scenarijaus rašyme, bet to mokausi, to siekiu, reiškia, išmoksiu, o apie operatoriaus darbą niekur neteko mokytis, matyt, ir neteks. Juk jei nori dirbti prie filmo, turi žinoti viską, kas vyksta filmavimo aikštelėj. Aišku, man taip pat buvo labai įdomu sužinoti, kaip dirba dailininkai – mano pirmoji specialybė yra kostiumo dizainas. Berlyne, tiesa, buvo kalbama ne apie tai, o apie kompiuterinę grafiką, kas man taip pat yra visiškai svetima, bet ką pažinoti būtina. Taigi ir šios paskaitos buvo labai naudingos. Lietuvoj kai ateini pas mūsų grafikus, jie tau greitutėliai parodo kažką ir sako: „Na va, pamatei?“ ir viskas, nors iš tiesų nieko nespėji pamatyti. Jie net nemoka aiškinti...

Berlinalės Talentų stovykloj buvo nemažai paskaitų operatoriams ir dailininkams, nes šios profesijos yra labai tampriai susijusios. Netgi kartą auditorijoj įsiplieskė ginčas, kai vienas filmo fragmentas buvo pakomentuotas kaip „gražus dailininko darbas“, o operatoriai sakė: „Ne ne! Čia buvo labai graži kamera!”. Taigi, labai džiaugiuosi, kad pataikiau būtent į šitą Talentų stovyklą, kurioje daug paskaitų buvo skiriama operatoriaus ir dailininko profesijoms.

 

Lukas: Daug kas buvo susižavėjęs Doyle‘u, bet man jis pats didelio įspūdžio nepaliko, man įdomūs tik jo darbai. O iš žmonių, kurie paliko gerą įspūdį, labai patiko vokiečių kritikė ir scenarijų konsultanė Dagmar Benke, vedusi paskaitą „Rašymas, nepaisant taisyklių“ (“Writing Beyond Rules”). Sužavėjo jos gebėjimas skaityti scenarijų potekstes, analizuoti filmus. Įspūdį paliko ir prancūzų operatorės Agnès Godard asmenybė bei jos darbai.

Ramunė: Aš dar į vieną dalyką noriu atkreipti dėmesį. Pirmojoje Talentų stovykloje dalyvavo Mantas Maldeikis, antrojoje – Ruslanas Korostenskis su Ričardu Matačiumi. Mes nevažiavom ten pirmieji iš Lietuvos, bet nė vienas iš buvusiųjų nepasakė, kad tai yra pati geriausia proga „parduoti“ save ir savo projektus. Nežinau, ar čia iš nežinojimo, ar iš nesuvokimo, ar iš lietuviško pavydo taip atsitiko... Prieš važiuojant, mes išties turėjom labai mažai informacijos apie pačią renginio specifiką. Tik dieną prieš išvykstant, Ričardas prasitarė, kad vienintelis dalykas, ką ten verta turėti, tai – vizitinės kortelės. Aš apie tai spėjau pasakyti Ievai, ji bent tuo pasirūpino, o nei aš, nei Dalia, nei Liuda net vizitinių neturėjom. Apie ką čia ir kalbėt!?

Pavyzdžiui, aš dabar turiu filmuką, bet neturiu kompozitoriaus, Lietuvoj rasti filmui kompozitorių yra labai sudėtinga: yra kuriančių vyresnių profesionalų, iš jaunųjų nėra  nieko, išskyrus porą gerų garso specialistų, o likę kompozitoriai daro reklamas arba yra užsiėmę kokiais savo projektais – kinas jiems visai neįdomus.O Berlyne radau puikų ispanų kompozitorių! Aš manau, kad tai bus stebuklas, jei jis man rašys muziką, ir jis galvoja, kad tai bus stebuklas, jei jis man rašys muziką. Nereali komunikacija! Tokiuose sambūriuose su bendraamžiais toliau sau sėkmingai vykdai globalizaciją. Be to, Talentų stovykloje sukasi ir krūva rimtų prodiuserių, kuriems dabar tu neįdomus, bet gal kada atsiųsi jiems savo darbą ir juos sudominsi. Visi – tiek prodiuseriai, tiek režisieriai, tiek kompozitoriai Talentų stovykloj turi savo darbų pavyzdžius, savo DVD – eina ir visiems dalina. Daugelis buvo pasiruošę, o mes atvažiavom visai žali... Manęs klausdavo, su kokiu projektu atvažiavau, ir būdavo gėda pasakyti, kad nežinojau, kad to reikia...  Iš tiesų liūdna, kad nemokam savęs pristatyti. Bet nemokam ne tik mes, Filmų mugėje taip pat to nemoka. O juk skiriami pinigai tam. Estai daug geriau buvo pasiruošę: daugybė medžiagos, plakatų, lankstinukų, ženkliukų... O ką lietuviai gali pasiūlyti?

Vienas iš mūsų šešių susitiko su vienu užsienio Media programos prodiuseriu, kuris pasakė: „Aš neturiu ką pasakyti Baltijos šalių atstovams, kad jie, po įstojimo į ES nuolatos reikalauja pinigų, mes duodam juos, o po to jie neturi ką mums parodyti, nes tuos pinigus kažkur išeikvoja.“ Tai liūdna.

 

Ramunė: Dalykas, kurį grįžus supratau labai aiškiai: į šitą Talenų stovyklą lietuviai turi važiuoti, važiuoti ir dar kartą važiuoti, kuo daugiau tuo geriau, nes kai ten pabūni, suvoki, kad mes turim ieškoti temų ne išskirtinai Lietuvos auditorijai. Jei mes pataikysim į europiečių ar pasaulinę (bet ne festivalinę!) auditoriją, tada mes pataikysim ir lietuviui. Išlikime su savu identitetu, su sava maniera, su savu stilium, bet nebijokim eksperimentuoti . Mes bijom žanrų, geras pavyzdys yra Janinos Lapinskaitės naujasis filmas „Stiklo šalis“: vos tik pradėjus žiūrėti, supratau, jei jį galima būtų permontuoti, iš jo gautųsi nerealus siaubo filmas, kuris vežtų ne vieną!  Juk toji veikėja mergaitė – ji tokį šiurpą kelia! Bet vietoj to mes kuriam klasikinį lietuvišką kiną... Kam to reikia?

Aš kai išvažiavau mokytis į Maskvą, supratau, kodėl lietuvių filmai yra tokie perkrauti, kad juos sunku suprasti net pačiam režisieriui. Taip yra todėl, kad mes retai darom tuos filmus ir kai retai darom, tai viską, ką mokam norisi parodyti per kartą. O to dažniausiai nereikia. Tarkime, Igno Jonyno filmas „Sekmadienis toks, koks yra“ – man labai patinka tiek Ignas, tiek jo filmas, ir aš suprantu šį filmą, bet jį supratau gal viena iš dvidešimties.

 

Lukas: Man atrodo, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau patekti. Man nebuvo sunku, tai, greičiau, sėkmės dalykas. Bendrai, kai žiūri studentų kurie ten pateko darbus, atrodo, viskas yra labai reliatyvu. Koks lygis turėtų būti britų ar amerikiečių, palyginus su žmonėmis iš Afrikos? Jei pateiksi jiems tuos pačius standartus, afrikiečiai niekada nepateks į tokį renginį. Tai tikriausiai jie žiūri pagal vizualinę kalbą... Šiaip, nepasakysiu, kokie atrankos kriterijai.

Ramunė: Tikrai sunku atsakyti, kokie tie jų atrankos kriterijai. Užpildai anketą ir nusiunti minutės trukmės filmuką ar scenarijų. Aš siunčiau ir tą, ir tą.

Ramunė: Maskvoje yra gera klasikinė kino mokykla. Kai pradėjau mokytis, labai džiaugiausi, kad radau aiškią sistemą, stiprią teoriją, be ko, manau, sunku pradėt kažką daryt. O tarp studentų Maskvoje jaučiuosi taip pat kaip nuvažiavus į Berlyną: nuolat susiduriu su daugybe jaunų žmonių iš viso pasaulio. Šia prasme, Berlyne man buvo kilęs toks įspūdis, kad pataikiau į sesiją, tik tiek, kad labai trumpam. Kita vertus, naudos buvo daugiau važiuoti į Berlyną, nei į VGIK‘ą, nes susiradau tai, kas man šiuo metu labai svarbu – kompozitorių.

Bendrai, kiekvienas išvažiavimas yra labai sveikas dalykas. Neretai grįžti įkvėptas, su tokiu „dievo-kūrėjo sindromu“, o kai grįžti į Lietuvą, čia tave greit į „dėžutę uždaro“.

 

Ramunė: Tai yra mažos valstybės didelė problema – pusbrolių kompleksas. Tarkim, Rusijoje kitaip - jei vienur praradai darbą, nuėjai, kitur įsidarbinai, o čia, jei praradai darbą, tai praradai darbą metams-dviems. Kiekvienas turi savo taktiką: jei sėdėsi Kultūros ministerijoje, laižysi širvinskams kojas – tai galbūt gausi finansavimą, galbūt – ne, dar – gali kovoti su vėjo malūnais, o trečias variantas – sėsti į lėktuvą ir važiuoti po velnių iš tos Lietuvos. Gal ten lygiai taip pat nešiosi stovus, bet būsi labiau vertinamas negu čia. Pas mus dar žmonės nesišypso. Niekaip negaliu atsakyti į šitą klausimą, kas tai yra Lietuvoj. Šiaip sunku, nes esu moteris, o vyrai čia šovinistai, bet tiek to – kokius pasidarėm, tokius turim. Gal kai valdžioje atsiras daugiau kitos kartos žmonių, kurie daugiau matę pasaulio ir kurie ne taip bijo, kad jau pensija ant nosies ir kad jau negaus pinigų, gal tuomet kas pasikeis. Iš dalies ir juos suprantu... Lankstumo nebuvimas yra didelė problema.

 

Ramunė: Pažįstu nemažai jaunimo iš įvairių šalių... Vokiečiams, manau, lengviau. Italai taip pat nuolat verkšlena, bet dėl to, kad finansavimas sumažėjo kokiu penktadaliu. Geriausia prancūzams, jie išvis tokios problemos neturi! Prancūzijoje yra tokia tvarka, kad kiekvieno kino teatro repertuarą turi sudaryti apie 25 % nacionalinio kino, o nuo kiekvieno užsienietiško filmo rodymo yra imamas tam tikras procentas pajamų, skiriamų nacionalinio kino finansavimui. Tad prancūzai pagamina tiek daug kino, kad po to yra iš ko rinktis. O mūsų sistemai penkiolika metų, ko mes norim? Taip ir sunku atsakyti į šį klausimą, ar čia lietuviams labai blogai... Tarkim, baltarusams dar blogiau.

Dalia: Šia prasme, Lietuvoje padėtis labai bloga. Net nesinori kalbėti apie tai.

Dalia: Vienintelis geras dalykas yra didžiulis entuziazmas ir noras daryti kiną. Visi mano pažįstami nori daryti kiną!

 

Ieva: Absoliučiai nyku. Kaip ir Ramunė sako, reikia bėgt iš čia kuo greičiau.

 

Dalia: Dėl kino, labai liūdna, bet aš sakau kitaip: reikia likti čia ir dirbti, kurti čia.

 

Ieva: Čia jau kaip kam atrodo. Mane dabar yra apsėdęs begalinis noras važiuoti iš čia į Holivudą ir nešioti kavą ten, kad tik ne čia.

 

Dalia: Kavos Holivudui dabar gali ir Lietuvos kino studijoj panešioti...

 

Ieva: Išvažiavęs visada gali grįžti, o pavažinėti tikrai verta, vietoj to, kad čia vis tame pačiame maltis.

 

Ieva: Tam, kad daryti čia, turi išnykti senoji karta. Bendrai, labai norėčiau užsidirbti pinigų iš reklamos ir daryti tikrą kiną. Iki šiol esu dirbus prodiuserio asistente pas Ramūną Greičių, be to yra padaryta aibė studentiškų darbelių... Kol kas daugiau dirbu su reklamom, bet darbe turiu tokias sąlygas, kad galiu kurti ir kiną. Po šios Talentų stovyklos, be abejo, atsiranda idėjų, minčių, numatymas su kuriais režisieriais norėčiau dirbti. Tikiuosi, šis noras greit neužges. Deja, Lietuva labai greitai ant pečių atsigula...

 

Dalia: Taip, grįžti į Lietuvą iš tokių renginių visada sunku. Per atsisveikinimo vakarėlį taikliai pastebėjo vienas mano naujas pažįstamas iš Rusijos, scenaristas Igoris, kuris nusisegdamas savo dalyvio kortelę, tarė: „Na va, viskas – mes jau nebe talentai.“

Tęsiant mūsų pokalbį dėl pinigų, aš siūlau kitą variantą – reikia užsidirbti pinigų iš kino!

 

Ieva: Sutinku, kinas turi būti absoliutus biznis.

 

Dalia: Be abejo, turi būti ir menas... Menas, kurį galima parduoti. Tai nėra visai nesuderinami dalykai.

 

Ieva: Taip taip, visi svaičioja: „Menas, menas!“ O paskui iš visų pusių pasigirsta: „Duokit pinigų! Duokit pinigų!“

 

Lukas: Taip, bet kol kas noriu dar įsigyti išsilavinimo. Man patinka režisūra, taip pat montavimas prie širdies.

Lukas: Didelio skirtumo nėra, buvau nuvažiavęs apsižiūrėti į Danijos kino mokyklas. Paliko neblogą įspūdį. Vokietiją taip pat mėgstu.

Lukas: Nesigaudau.

Lukas: Gal dar tiek nesubrendau. Nejaučiu to vidinio poreikio domėtis... Be to, kinu ėmiau domėtis tikrai neseniai. Kol kas žiūriu didžiuosius meistrus, sukūrusius kino kalbą. Apie tuos, kurie kuria Lietuvoje galvoju, kad jie turi būti labai atsidavę, labai mylintys šį meną. Mums Vokietijoje ištisai buvo diegiama, kad 6-8 milijonai eurų yra ne biudžetas filmui... Taigi žaviuosi žmonėmis, kurie tai daro Lietuvoje, su daug kartų mažesniu finansavimu.

Lukas: Nežinau. Kai būnu išvažiavęs, atsiranda noras grįžti, bet grįžęs labai greitai prisibūnu Lietuvoj.

 

Ramunė: Lietuva yra puikus laukas pigiai filmuoti, bet tam, kad pradėti filmuoti, reikia nueiti per daug kabinetų arba turi pats užsidirbi ir filmuoti už savo piningus.

Mano taktika – išvažiuoti. Čia aš neturiu jokių garantijų, kad aš ko nors pasieksiu. Ten taip pat neturiu jokių garantijų, bet kai pagalvoji, būti vidutinybe čia ar ten – tai jau geriau ten.

 

Ramunė: Kai išvažiuoju į Maskvą, pasiilgstu tik savo mamos ir katino.