Kas ateina į Lietuvos kiną

Tarptautinis kino festivalis "Kino pavasaris", kaip ir kiekvienais metais, šalia didžiulės užsienio filmų programos suteikia retą progą pažvelgti ir į lietuviškų filmų panoramą. Retą, nes jų demonstravimo ateitis neaiški nei kino teatruose, nei televizijose. Festivalyje įvyks 10 premjerų, kiti filmai taip pat daugeliui bus naujiena, nes anksčiau buvo parodyti tik kartą "Skalvijos" kino teatre.

Ryškiausia festivalio premjera neabejotinai taps Šarūno Barto juosta "Septyni nematomi žmonės". Filmo veiksmas vyksta Lietuvoje, Lenkijoje, buvusios Sovietų Sąjungos pietuose. Jo veikėjai – gyvenimo užribio žmonės, kiekvienas su savo praeitimi. Kažkuris iš jų bėga nuo teisingumo, kažkuris – nuo savęs. Jų beviltiška kelionė, bėgimas nuo pasaulio negali jo nei pakeisti, nei „sukirpti“ pagal jų supratimą.

Avtonomnaja Respublika Krym. Leninskij rajon. Selo Vulkanovka. Ulica Lenina...“ Tokiu adresu beveik dvejus metus galima buvo rasti vieno žymiausių Lietuvos kino režisierių Šarūno Barto filmavimo grupę.

Režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino“  papasakos apie Šarūno Barto filmavimo ekspediciją „post factum“ Vulkanovkos ir aplinkinių kaimų gyventojų (kurių didžiąją dalį sudaro Krymo totoriai) lūpomis, kartu atskleidžiant ir tų žmonių pasaulį, jų gyvenimą „pasaulio pakrašty“.

"Kino pavasaris" pristatys Skalvijos kino centre jau rodytą, didelio susidomėjimo susilaukusį ir kritikų entuziastingai sutiktą Agnės Marcinkevičiūtės juosta "Beveik laimingas" apie spalvoto, įdomaus likimo rašytoją Jurgį Kunčiną. Juostai visiškai nebūdingas mums įprastas biografinis žanras,– čia apie rašytoją kalba jo pažįstami, draugai, kritikai, juosta sodri gražių kalbų ir kadrų. Ir kas reta tokio pobūdžio filmuose – tikros kino kalbos. Ypač ją praturtino rašytojo sūnaus filmuota medžiaga ir savotiškas interviu su tėvu.

Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus "Dviese ant tilto" buvo rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, ir šis filmas sukurtas didžiausio Europos kultūros TV kanalo "arte" užsakymu. Atsispiriant nuo paminklo, šiuo atveju – Žaliojo tilto skulptūrų – kalbama apie visuomenės pokyčius, požiūrį į šiandienos reiškinius, toleranciją praeičiai ir kitaip mąstantiems. Ir šiems požiūriams atstovauja skulptūrų autorius, gėjų klubo direktorius, Vilniaus meras.

Gali pasirodyti, kad esame regėję ir "Moterų paslaptį", bet Inesa Kurklietytė "Lengvą raganavimą" taip pat išplėtė iki pilno metražo dokumentinio filmo užsienio kompanijos užsakymu. Belieka spėlioti, ar ši juosta užsieniečiams nepasirodys tokia pat egzotiška, kaip afrikietiška "Moolaade" mums,– ir ten, ir ten kalbama apie kone pirmykščius papročius.

Kokios bendruomenės gyvena Himalajų, Hindukušo ir Karakorumo kalnynuose, fiksuoja šias geografines vietas ne kartą savomis kojomis išvaikščiojęs Vytis Vidūnas ("Arti dangaus").

Gražiai nusigrimavę "Lietuvos Respublikos premjerai" kalba apie savo profesiją, klaidas ir siekius, analizuoja iki šiol aktualias ar neišaiškintas Lietuvai problemas (vieno premjero dingimas, blokada, "Mažeikių nafta") – bet vargu ar ką nors naujo atskleidžia. Užtat smagu paklausyti anekdotų, tarkime, kaip Vytautas Landsbergis per blokadą domėjosi dalgiais.

Kintančią visuomenę ir jos sienas fiksuoja Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos bendros gamybos "Autobusas", dardantis iš Talino į Kaliningradą: pasų kontrolė, vis kitos valiutos – bet visada juntama, kad ir tai greitai taps praeitimi. Garsios latvių dokumentininkės Lailos Pakalninios filme klausiama – o kuo skirsis šių žmonių kelionė jau ES teritorijoje nuo anos, kai visos sienos buvo bendra SSRS erdvė?

Šalia tolerancijos temos egzistuoja kita – autizmo, tikro ir tariamo. Tikrąjį ligonį Ustimą Klaipėdos delfinariume gydo žavingi delfinai - procesą tyrinėja Lietuvos ir Ukrainos bendros gamybos Maksymo Surkovo filmas "Kitoks (inakši)".

O kiek kitoks yra Rimaldas Vikšraitis, fotografuojantis visiškai mums nežinomą kaimą ir sukūręs daugelį pašiurpinusią seriją "Pavargusio kaimo grimasos"? Jis pats save išstumia už pagrindinės srovės, idealizuojančios žemdirbių tautą, o kitoks yra ir lengvai fotografo provokacijoms pasiduodantis filmo režisierius Algimantas Maceina ("Šalia jūsų").

O ar ne kitokiais, visuomenės užribyje esančiais jaučiasi Lietuvos žydai ir jų palikimas? Saulius Beržinis nuosekliai gilinasi į šią temą ir dokumentiniais kadrais praturtina mūsų suvokimą apie žydų gyvenimą įvairiuose Lietuvos miesteliuose.

Festivalyje bus parodyti ir keli nauji vaidybiniai filmai – Ruslanas Korostenskis gilinasi į sielų persikėlimą, mistiką ir jam talkina aktoriai Elvyra Žebertavičiūtė, Reda Baranauskaitė ir Aidas Preikšaitis ("Airan: dievų keliai").

O ištisas būrys populiarių aktorių žaidžia Fausto parafrazėmis Sauliaus Šaltenio režisuotame (debiutas!) filme "Debesėlis ir Faustas": kai viskas pasiekta, belieka su gyvenimu atsisveikinti, bet ir tai nelabai pavyksta, tad bandoma atgauti bent jau savo pragertą kūną ir užstatytą sielą.

Kaip visada, "Kino pavasaris" suteiks progą pasidomėti lietuviškos animacijos programa (16 filmukų) ir pasmalsauti, kas ateina į Lietuvos kinematografą – ateičiai atstovauja Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų darbai.