Alisa stebuklų šalyje

Kartą gyveno Alisa. Ne, ne ta įnoringa mergaitė iš nepamirštamos Lewiso Carrollo knygos, o reali Alisa, jauna Krymo totorė, kuri – Giedrės Beinoriūtės naujo dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ dėka – greičiausiai irgi taps nepamirštama.

 

Nuo jos švelnių, keistu tyrumu (nustembi: negi dar yra tokių merginų?) imponuojančių portretų, nuo jos susidrovėjimą, net sutrikimą išduodančios kalbos už kadro filmas ir prasideda.

 

Mūsų Alisa nėra mačiusi Baltojo Triušio, liemenės kišenaitėje nešiojančio tikrą Laikrodį, užtat savo Vulkanovkoje, Krymo srityje, ji bendravo su režisieriumi Šarūnu Bartu, o toks faktas kažin ar nėra reikšmingesnis. Ji negirdėjo, kad tie, kurie gyvena kitoje Žemės pusėje, vadinasi (ar bent senovėje buvo vadinami) Antipodais, bet dabar atsidūrusiai Vilniuje drauge su teisėtu vyru Sigiu Alisai bus progų apie tai pamąstyti. Ji nemoka teisingai žaisti Kriketo, tačiau savo sūriose stepėse garsėjo virėja ir pačiam (!) Bartui virė maistą. O jau į Carrollo klausimą, kamuojantį rašytojo heroję ir liečiantį Laiką, realiajai Alisai nori nenori teks irgi ieškoti atsakų.

 

Jei nebūtų laiko išdaigų, jei lietuvių filmavimo grupė, kurianti naują vaidybinę juostą „Septyni nematomi žmonės“, nebūtų užklydusi į Vulkanovką, virėja Alisa gal ir būtų čia nugyvenusi visą jai duotą Laiką. Ir tose pradinėse šnekose ji dar prilygina savo Didįjį nuotykį Sapnui, kuris – kas ten pasakys – dar ims ir išsisklaidys...

 

Taip, „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ – „kinas apie kiną“. Paprastai toks žanras blyksi geresniu ar primityvesniu humoru, o dokumentikoje dažniausiai atlieka reklamines būsimo didelio vaidybinio filmo funkcijas.

 

Giedrė Beinoriūtė atsainiai atmeta bet kokias atgyvenusias tradicijas. Ji kuria realų – su stebuklinių nuostabų inkliūzais – dokumentinį kiną, formaliai žengdama mūsų režisieriaus, Kryme filmavusio naująją juostą, pėdomis, bet spręsdama visiškai savarankiškus uždavinius, daugiausiai griaudama legendas apie antipodų pasaulius. Vos keliuose kadruose pamatydami žibančias Šarūno, prigludusio prie kino kameros, akis, kažkokį degantį namą, kuris tikriausiai pasirodys ir jo filme, iš esmės apie „Septynis nematomus žmones“ mes nesužinome nieko. Užtat stebime nelauktą susitikimą dviejų žmoniškųjų sferų, pasirodančių ne tokiomis jau tolimomis. To nebūtų, jei vis ne tas kinas, kurį Carrollas tikrai stambia raide pavadintų Didžiuoju.

 

Nemanau, kad režisierė, į apleistas Krymo sritis pirmąsyk patekusi, jautėsi kaip stebuklų šalyje. Realijos – ne tokios jau egzotiškos, ir jeigu autorė dėl jaunumės neprisimena griuvenų su nušiurusiu užrašu „Produktai“, vaidinančių Vulkanovkos miestelio net kultūrinį centrą, tai šiek tiek vyresnio recenzento pokarinė atmintis išsaugojo daugybę panašių Lietuvos „centrų“. Užtat žmones, dienų dienomis besistumdančius prie kokio statinio kampo, nes nėra darbo, nėra ką veikti, ji gali nesunkiai pamatyti ir šių dienų Vilniuje.

 

Tiesa, Vilniuje, šiek tiek pažengusiame į paviršutiniškos civilizacijos pusę, daugiau jos išsaugojusiame ir iš praeities, yra tam tikros įvairovės, o Vulkanovka visuomet matė tik stepę, karvių kaimenes, nusišėrusius ciucius, ir niekada – perspektyvos. Kita vertus, ukrainiečių ir totorių, gyvenančių kažkur ten, kur gali nuvesti tik audringa Barto ar Beinoriūtės vaizduotė, ir tarpusavio santykiai kitokie, negu daugumos, civilizacijos ragavusių.

 

Tolimi nuo beviltiškumo, negalintys ar ir nenorintys įsisąmoninti savojo pasaulėlio baigtinumo, vaikiškai naivūs ir pasiryžę tuoj susižavėti bet kokiu įvykiu (jų kraštuose filmuojamas kinas – kone epochinės svarbos dalykas!), jie net kažkaip graudžiai palankūs vieni kitiems ir užklydusiems lietuviams.

 

Nesunkiai užglaistomas pavydas, kad tą paėmė filmuotis, o tą ne – bene vienintelė Vulkanovkos vietinių negatyvi emocija, nuo kurių turtingiausio

repertuaro tiesiog sproginėja mylimasis mūsų Vilnius. Neteisi, oi, neteisi vietinė šviesuolė teta Klava, nepatenkinta, kad čia „nėr civilizacijos jokios“ – ji dar nesuvokia, ką reiškia civilizacijos luobas be kultūros... Ir lietuviškas pavydas – kaip ta ugnis, kuri Vulkanovkoje naikina tik savo atgyvenusį pastatą, o vaikiškumo grūdą praradusių tautų kelyje – likimų likimus.

 

Kad Giedrė Beinoriūtė nėra praradusi to vertingo žaidybinio vaikiškumo, kaip aprašytoji knygoje Alisa, rodo ir režisierės eilės, ir ankstesni filmai, ir šis. Tiesa, eilės liūdnos: gal autorė prisibijo žmoniškumą naikinančių, kad ir be galo reklamuojamų perspektyvų, tojo „tobulumo“, sieksninėmis raidėmis išrašyto ant kokio būtinai užsienietiškai pavadinto lietuvių sostinės pastato fasado?

 

Užtat kaip džiugiai ji jaučiasi tarp savo herojų, kurie tokie, kokie yra, – pusalkanių, bet išmoningų studenčių („Mano vienišos draugės“), tarp visų niekinamos kontrolieriaus profesijos žmonių („Troleibusų miestas“) arba tarp gyvenimą baigiančių be inkštimo ekscentriškų „Egzistencijos“ herojų. O argi Šarūnas Bartas veltui ieško tolokų nuo civilizacijos užkampių, kuriuose, šiaip ar taip, yra išsaugotos pirmapradės žmogaus vertybės?

 

„Vulkanovkos...“ gyventojai, egzistuodami labai skurdžiai, vargiai suvokia, kad tikras lobis -- jų pačių nuoširdumas, kurį operatoriaus Audriaus Kemežio kamera pastebi kone kiekviename iš geopolitiškai, kaip dabar madinga sakyti, mums tolimų žmogėnų.  Ir pagyvenusi barmenė, ir auksinių dantų vyrukas, pasiryžęs dirbti kine net be pinigų, ir naiviai suktas senas sargas, ir Barto filmuota mokinukė, post factum atleidžianti režisieriui, kad iš pradžių „šaukęs ant jos“, ir kita, vyresnė, bandanti (bet nesugebanti) rūkyti, o kavos puodelį taip ir paliekanti neliestą, ir sena vietinė močiutė, su tokia meile teisingai ištarianti „Šarūnas“, – žmonės, kuriems linki ko geriausio, su kuriais susipažinęs, liūdnai jautiesi pats kažką beprarandąs.

 

Laimės linki ir tai tikrajai Alisai, atvykusiai gyventi į Vilnių. Ak, kad tik nepasikeistų giluminė jos vertybių sistema! Juk siųsdama į neturistinį Krymą vaizdajuostę su linkėjimais visiems giminaičiams bei pažįstamiems, ji neslepia, kad jaučiasi priblokšta tokių Vilniaus stebuklų, kaip dangoraižis (aiškiai – savivaldybė), parduotuvė „Maxima“. Išgirdusi šį požiūrį „Lietuvos“ kino salė vakar palydėjo jį – ne pačią heroję, jokiu būdu! – dvasinę sveikatą liudijančiu, trankiai aidėjusiu juoku. Vadinasi, yra žmonių, ir mūsų krašte atskiriančių pelus nuo grūdų, suprantančių, kad tikros kultūros erdvėse ir besigirianti Lietuva gali pasirodyti savo rūšies Vulkanovka. Giedrės Beinoriūtės kinas nuoširdžiai ir tiksliai augina būtent tokius, įžvalgiuosius.