Almis, kuris Grikevičius. Nejubiliejiniai štrichai

Mintys filmavimo paviljone apie „Veidą taikinyje“

Na, taip, Almi, susilaukei 70-ties. Nelaukei, žinoma, ramiai atsisėdęs ir nosį krapštydamas, kad galėtum pavaidinti na, tokį patriarchą, atsainiai priimantį pelnytą pagarbos duoklę. Jeigu rašyčiau žvangantį regalijomis straipsnį apie „žymų šalies kino režisierių“, „respublikos nusipelniusį meno veikėją“, „Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premijos pernykštį laureatą“ Almantą Grikevičių, pats gi man to neatleistum, nes, kaip ir anksčiau, neapkenti pompastikos.

 

Ateis gi toji birželio 7-ta ir praeis, kaip kitos. Bet bus vertinga proga susitikti su senais draugais. Galimybė vėl parežisuoti: telefono ragelyje girdžiu tavo nekantriai džiugų balsą, ironiškas idėjas, kaip to jubiliejinio vakaro pradžioje slėpsies už Fellini filmo fragmento, o pabaigoje gal – jeigu maname vaizdajuosčių sąvartyne vis dėlto surasiu „Veidą taikinyje“ -- už tėvo Brauno monologo, „kad nereikėtų pačiam pamokslauti“. Gyvenimas kaip kinas, kinas kaip gyvenimas.

 

Taigi, nerašysiu jubiliejinio teksto. Ir analitinio, nors Almanto kūryba to – net atskiros knygos -- labai nusipelnė, taip pat. Pabandysiu prisiminti štrichų štrichelių, nes esam pažįstami nuo kokių 1961-ųjų, toji pažintis, banguodama tarp draugiškumo, abipusio palankumo ir kategoriško konfliktiškumo, neužgesta iki dabar. Kokia neteisybė, kad abu su Almiu gyvename Žirmūnuose, tačiau abu krutam (dūšioje, aišku, dėl to tiesiog siusdami) jau taip neaktyviai, kad susieiti „gyvai“ – kone kelionė, tad bendraujame daugiausiai telefonu, elektroniniu paštu, kiek prašviesinančiu buitį, niekada nelepinusią nei Almio, nei manęs.

 

Mudu suvedė „atšilimo“ Maskva, Kinematografijos institutas. Panašu, kad tik ten ir susipažinom. Kad Almis – kaunietis, o dar vyresnis, jau ir kažkokios gana neaiškios meninės patirties turintis, privertė mane kiek suklusti, nes buvau tiesiog berniūkštis iš kaimo su šiokia tokia nuomone apie „Kauno ponus“. Bet kaip gražiai realybė verčia aukštyn kojom visas išankstines nuostatas! Studentas iš Vilniaus „storas Algis“ buvo kuriam laikui – kol nenusibodo – prisiėmęs lyg kokio mano globėjo vaidmenį, bet tik tam – tai greitai sumečiau – kad turėtų besižavinčią jo talentais bei žiniomis auditoriją. O Almis buvo demokratas kaip reta (tas demokratizmas jam kartais ir skaudžiai atsirūgdavo...), bendraudavo su manimi kaip lygus su lygiu, buvau jam joks klapčiukas, o tiesiog žmogus, irgi, kaip ir jis, beprotiškai mylintis kiną. Vadinasi, savas. Gal savas dar todėl, kad abu be tėvų augom, abiejų motinos buvo mokytojos.

 

Viešpatie, kiek mes turėjome energijos! Kartais ją eikvodavome – ką čia jau dabar slėpsi – ir dykai, tiesiog iš pertekliaus, naujų įspūdžių troškulio. Būdamas iš principo antisportiškai nusiteikęs, nė neužsukdavau į VGIK‘o sporto salę, bet, kartą vis dėlto įkišęs nosį, pirmiausia išvydau baltais marškinėliais ir mėlynom šeimyninėm glaudėm Almį, paklaikusiomis akimis, su indėniškais šauksmais lakstantį paskui krepšinio kamuolį. (Paskui mes juokdavomės: „Синие трусы, белая майка – Советский Союз!“.)

 

Kada Almis miegodavo, išvis neaišku, nes dienos buvo reikalingos studijoms, parodoms, įvairiausių kino peržiūrų „suuostymui“ ir ne visuomet legaliam veržimuisi į jas, o naktys -- ar godžiam draudžiamos savilaidos literatūros rijimui, ar nesibaigiantiems disputams su kitais būsimaisiais genijais (nes VGIK‘e – visi genijai, net tie, kurie tuoj tuoj prasmegs į visišką tamsią nežinią), ar pradvokusio pigaus alkoholio kvapais bendrabučio ant nešvaraus Jauzos upelio pasisėdėjimams, kuriuos Almis irgi mokėdavo versti tikrais spektakliais.

 

Kai šiuo metu susiduriu su naujų režisierių antipatija kitų kolegų kūrybai, tiesiog visišku nesidomėjimu kitokiu, negu tavo, kinu, man tai tiesiog nesuvokiama. Almis labai noriai išstudijavo, kiek leido galimybės, kino istoriją ir nūdieną -- geriau už kitą apsišaukėlį kinotyrininką. Štai žiūriu šiandien čekų Prahos pavasario filmą „Mirties vardas Engelchen“, ir prisimenu, kaip klaidžiojau jo tada, 1963-aisiais, atrodė, labai sudėtingame montaže, o Almis dviem žodžiais viską sustatė į vietas: „Šuo – seklys ir lėktuvas – seklys“. Jo ankstyvas ne vien kinematografinis išlavėjimas, bet ir potraukis kitiems, tarkim, vaizduojamiesiems menams, buvo toks išsiskiriantis, kad ir profesionalioji profesūra, prieš kurią jutau kompleksus, išgaravusius tik kokiame trečiame kurse, noriai bendraudavo su Almiu ne todėl, kad reikėjo, o kad ir patiems dėstytojams buvo įdomus jo nelauktas požiūris. 

 

Jis mokėsi pas dokumentinio kino meistrą Ilją Kopaliną, man atrodžiusį nuobodžiai oficialoku, tačiau Almis su jo gana kategorišku žmonių vertinimu meistro asmenyje vis dėlto rasdavo užslėptų privalumų, ir juo turbūt verta tikėti. Tačiau būsimasis vaidybinio – tada vadindavom „meninio“ -- kino režisierius prasibraudavo jo elgesio detalėse, jo nenusakomo artistiškumo improvizacijose labai dažnai. Pamenu, bendrabučio koridoriumi žygiuoja, kažkokią didelę medžiagos skiautę ant peties užsimetusi, būsimoji režisierė Nelė Snegina (ją Tarkovskis vėliau nuogą nufilmuos „Andrejaus Rubliovo“ epizode). Almis tuoj prišoka, paima vieną medžiagos kampą, aš, natūralu, kitą, ir mudu akies mirksniu tampame pažais, ištikimai tipenančiais paskui savo totoriškų skruostikaulių karalienę. O krakoviakas, kurį vieną gūdžią pavasario naktį drauge su latvių animatore ir tada jau labai populiaria studente aktore Larisa Lužina kažkodėl sušokome Raudonosios aikštės viduryje? Ir kaip tuomet Maskvos budri milicija mūsų nesupakavo?.. Gal tai buvo net kažkokio neįsisąmoninto ironiško protesto akcija (visi nuo Baltijos, Larisa irgi iš Talino) – šokti būtent čia, kur dūla visi šventieji sovietų kaulai?

 

Almanto nuotaikos dėl tos raudonos šalies, kurioje gyvenome, buvo labai aiškios jau tuomet. Paskui jis kontrabanda temps jas į savo filmus, draskysis, kai cenzoriai pasirodys ne visiški idiotai, kai, vienu žodžiu, prasidės tikras suaugusiojo gyvenimas. Bet jis visuomet išliks žmogumi tarp absurdiškiausių situacijų, ginsis nuo jų pašaipa, kuri, metams bėgant, gal ir taps piktesnė. Nenoriu čia žliumbti dėl visų jo patirtų nuoskaudų – nieko nebepataisysi. Tik tarsiu, kad nepaprastai žavus jaunatviškas neatsakingumas, dėl kurio kai kurie jį net smerkė, -- matyt, prigimties bruožas, kas žino, gal iš dalies ir atnešdavęs į jo ne visuomet „teisingus“ kūrinius gyvybės pulsavimą.

 

Kai grįžome į Lietuvą diplomuoti (aš kiek anksčiau, Almis vėliau), pasikeitė statusas, galėjo pasikeisti ir šilti santykiai – jeigu, aišku, Almis nebūtų Almiu. Prisimenu, kaip vienas bendramokslis režisierius, kurio pavardės šiandien niekas, nė archyvarai, nebežino, bet kuris materialiai gyvena, įsitikinęs, kur kas prašmatniau už mudu su Almiu, kartą susirado mane, jau „Literatūros ir meno“ kino apžvalgininką, ir tiesiai šviesiai išklojo: nusibodo chaltūrinti, reikia pradėti kurti meną; tu parašysi apie mane tai, tai ir tai. Žinoma, mūsų pažintis tą akimirką ir baigėsi, bet lygindamas pamanau, kad panašioje šleikščioje situacijoje Almanto net neįmanoma įsivaizduoti. Kviesdavosi į filmavimus, bet, vos keliuose pabuvęs, išvydęs apnuogintų nervų žmogų, kurio subtiliai natūrai – išbandymas ir dar vienas pašalinis, tegul nesvetimas, žmogus aikštelėje, nebesibraudavau, nors regėti tą karštligišką minties darbą, tą akyse gimstančių keisčiausių idėjų fontaną ir buvo labai įdomu bei pamokoma. Juk Almis pats tiek gerbia dvasinę jam artimesnių žmonių autonomiją, jaučia, ko negalima klausti, kas gali pažeisti kitą, kad tiesiog neįmanoma neatsidėkoti jam tuo pačiu, nepaisant to, kad filmavimas – tarsi ir viešas (bet pirmiausiai intymus) procesas.

 

Almis ir Rita Grikevičiai - abu kino žmonės

Jis parodydavo man ką tik baigtus ar dar juodraštinius filmų variantus, bet buvo svarbi tiesiog kito nuomonė, į kurią jis, kartą patikėjęs mana uosle kinui, kažkodėl įsiklausydavo. O reklamuotis? Man užsiminus apie kažką tokio, Almis greičiausiai būtų tik nutęsęs, kaip jis vienas temoka: „Senuk...“ (tą nepakartojamų, pačių įvairiausių intonacijų kreipinį jis ėmė naudoti, tarsi mįslingą ateitį matydamas, kai dar neturėjome nė trisdešimties). Būčiau išgirdęs tik baisią nuostabą, nes Almantui savigyra – kažkas pernelyg žema, jis juk niekad neakcentuoja, kad buvo pirmasis, o iki šių dienų ir paskutinis lietuvių režisierius, legendinių Kanų pagrindinėje, konkursinėje programoje rodęs savo filmą. Tai buvo „Faktas“, apie gautą prizą aš pirmasis telefonu autoriui ir pranešiau, nes Almio kelionė į Kanus tuomet buvo momentinė, berods, dviejų dienų, o iki festivalio uždarymo jam ten niekas neleido pasilikti.

 

Kiek buvo džiaugsmo, primąsyk pamačius dokumentinę ir ne visai jo novelę „Laikas eina per miestą“! Kaip dvasiškai gera buvo po pirmosios „Jausmų“ peržiūros – taip, kad aš, perfrazuodamas Kasparo frazę broliui: „Daug kalbi...“, tuoj atspausdinau ne tiek analizuojančią, kiek vaikėziškai susižavėjusią recenziją, pavadintą „Gerai kalbate...“. O daugiskaita čia – todėl, kad nuostabius, dar ir šiandien vis naujų niuansų atskleidžiančius „Jausmus“ Almantas, Vytauto Žalakevičiaus sparno, kada nors vėliau gal ir pasirodžiusio švininiu, apglėbtas, statė drauge su mūsų bendramoksliu Algirdu Dausa. Kai šiandien, Algiui dėl sušlubavusios sveikatos pasitraukus į šešėlį, daug kas spaudoje ar teleekrane pavadina „Jausmus“ vien A.Grikevičiaus filmu, nuoširdžiam Almio pasipiktinimui nėra ribų. Ir tai kalba ne vien amžinas jo nepakantumas bet kokiam neprofesionalumui, bet ir ta aplinkybė, kad cinizmo epochoje pražilęs Žirmūnų gyventojas išliko bene vieninteliu autentišku kino riteriu, seniai suvokusiu, kas yra svarbu šiame neilgame mūsų gyvenime, o kas – tik tuštybių tuštybė.

 

Prisimenant filmus – o platesnis ekskursas į juos čia užimtų pernelyg daug vietos – galiu teigti, kad kiekviename, net paties Almio nemylimiausiame, yra vien šio autoriaus sielos trupinių, kažkokių nelauktai intymių detalių, kurių nesumanys niekas kitas, tik režisierius Grikevičius, – na, kaip tas Eugenijos Bajorytės gestas, pirštu prirašant skaičių „1“ prie šaltame marmure iškaltų šaltų skaičių, apibūdinančių žmogiškąsias nežmoniškų režimų (balsu kalbama apie fašizmą, bet Almantas tikrai mąstė daugiskaita) aukas, filmo „Ave, vita“ baigmėje. Kaip nepaprastai tiksliai sumanyta ir režisuota, ir kaip tik todėl daranti gyvos improvizacijos įspūdį scena su eigulio – mylimo Almio aktoriaus Broniaus Babkausko -- isterija karpytame, keiktame, o mano vis tiek taip mėgstamame filme „Sadūto tūto“.

 

Kai daugelį metų ligos ir visokių kitokių dramatiškų aplinkybių nutolintas nuo kino Almantas ne per seniausiai vis dėlto vėl įžengė į montažinę, nepaisydamas nė fizinio skausmo, buvo dėl jo baisu. Bet – kas gi, jeigu ne jis? Kas dar galėtų kino kalba pagerbti išėjusius Vytautą Kalinauską ir Vytautą Žalakevičių? Ir ne vien pagerbti: jų pavyzdžiu prabilti apie nužengiančios epochos, nepaprastai prieštaringos, nevienaprasmiškos, pritvinkusios nerimo bei permainų troškimo, skaudžios ir laimingos, nes jaunystė, reikšmę mūsų menui, mūsų nelengvai išsaugotam identitetui.

 

Jis gali ir nori dar filmuoti. Teisę tam Almantas įrodė dviem minėtais naujais eseistiniais filmais. Tad per jubiliejų nė nežadu jam linkėti, kaip prie sovietų sakydavo, „užsitarnauto poilsio“; norėtųsi, kad ir toliau galėtų degti, kaip iki paskutiniųjų akimirkų degė Johnas Fordas ar Alfredas Hitchcockas, toje galingoje melsvų kino prieblandų ugnyje. Juk pats tą saldžią kančią pasirinkai ir dar 1969-aisiais ištarei, Almi: „Ave, vita“. Tad būk jau malonus.