Iš Kanų festivalio dienoraščio

Paskutinė žiuri komisijos spaudos konferencija

Gegužės pabaigoje Kanų festivalis užvertė 58-ąjį istorijos puslapį. Šis renginys kaip visuomet buvo kupinas gerų filmų, įdomių spaudos konferencijų ir magiškos atmosferos. Praėjo jau trys savaitės ir šiek tiek aprimo aistros, bet liko daug įspūdžių ir malonių prisiminimų.

 

Šių metų konkursinė programa priminė garbingų džentelmenų klubo suvažiavimą, nes dėl "Auksinės palmės šakelės" varžėsi vien tik vyriškos lyties režisieriai, o programos sudarytojas Thierry Fremaux kažkodėl nepakvietė nė vienos moters. Daugelis tų veteranų iš tiesų yra pasaulinio garso meistrai, bet tai nebūtinai reiškia, kad jie vis dar sugeba išlaikyti gerą formą ir kurti vertingus filmus. Todėl atrankos komisija prieš festivalio pradžią sulaukė daug kritikos už besąlygišką pasitikėjimą žinomais vardais ir abejingą požiūrį į mažiau populiarius debiutantus. Išankstiniai nuogastavimai pasitvirtino, nes kai kurie kūriniai akivaizdžiai neatitiko prestižiškiausio festivalio standartų (pavyzdžiui, Guso Van Santo drama "Paskutinės dienos", kurioje pagrindinį vaidmenį atliekantis Michaelas Pittas visą laiką bamba tik jam pačiam suprantamas frazes). Netgi žiuri pirmininkas Emiras Kusturica per finalinę spaudos konferenciją neslėpė nusivylimo konkursinės programos filmais, kurie pasirodė žymiai prastesni, nei jis pats tikėjosi. 

 

Be jokios abejonės, tarp kandidatų į "Auksinę palmės šakelę" buvo keli kino perliukai, kuriuos norėsis žiūrėti dar ne vieną kartą ir ramia sąžine įtraukti į "Kino pavasario" programą. Bet naujo kino šedevro, kurį būtų galima rekomenduoti visiems žiūrovams, niekas lyg ir neatrado. Tačiau kino specialistai džiaugėsi pavykusiu ir sėkmingu festivaliu, nes šį kartą nebuvo vieno ryškaus favorito, o pagrindinį prizą turėjo vilčių iškovoti net keli lygiaverčiai filmai. Žiuri komisijos nariai paminėjo, kad 6-7 filmai iš 21 atitiko iškeltus griežtus reikalavimus ir kriterijus, o taip pat išdavė, kad "Auksinei palmės šakelei" realiai pretendavo tik 3 kūriniai. Nors Emiras Kusturica viešai neįvardijo tų pavadinimų, bet iš jo pasisakymų buvo įmanoma nuspėti, kad tai - Michaelio Haneke psichologinė drama "Paslėpta" (Cache), Jimo Jarmuscho filosofinė komedija "Nuvytusios gėlės" (Broken Flowers) ir brolių Dardenne'ų socialinė drama "Vaikas" (L'Enfant).

 

Emiras Kusturica kalbėjo nuoširdžiai ir atvirai

Festivalio pabaigoje Kanuose pasklido gandas, kad visus pagrindinius žiuri sprendimus lemia trejų narių - "meiliu diktatoriumi" pakrikštyto prezidento Emiro Kusturica'os, režisierės Agnes Varda ir "Nobelio" premijos laureatės rašytojos Toni Morrison - nuomonė. Toks spėjimas visiškai pasitvirtino per paskutinę spaudos konferenciją, kurios metu būtent šie žmonės daugiausiai kalbėjo apie priimto verdikto motyvus. Į pokalbį su žurnalistais dar kartais įsiterpdavo meksikietė Salma Hayek, kuri Kanuose pademonstravo ne tik daug gražių suknelių, bet ir aukštą intelekto lygį bei nusimanymą apie kiną. Tuo tarpu kiti jos kolegos tylėjo lyg vandens prigėrę, o pasitarimų metu greičiausiai slėpėsi po stalu. Kai spaudos konferencijos vedėjas vis dėlto paprašė bent trumpam prabilti, tai aktorius Javieras Bardemas ir režisierius Johnas Woo lyg susitarę pradėjo girti filme "Šanchajaus svajonės" (Shanghai Dreams) tėvą suvaidinusį aktorių ir kartu atsiprašinėti, kad taip ir neįsidėmėjo jo pavardės. Geriau jau būtų toliau ramiai tylėję, nes visa tai atrodė labai juokingai.

 

Kanuose laikomasi senos tradicijos visų laureatų pavardes išlaikyti paslaptyje iki pat iškilmingos uždarymo ceremonijos, kuri iš pagrindinių festivalio rūmų tiesiogiai transliuojama šalia esančioje "Debussy" salėje susirinkusiems žurnalistams ir kritikams. Tačiau prestižinių prizų laimėtojus anksčiau būdavo įmanoma nuspėti pagal jų pasirodymo ant raudonojo kilimo eiliškumą, t.y. kuo anksčiau kūrybinė grupė ateina, tuo kuklesnį prizą gauna. Tokia taktika visuomet pasiteisindavo (pavyzdžiui, Romanas Polanskis ir MIchaelas Moore'as savo triumfo metais žengė paskutiniai), bet šiais metais Kanų festivalio organizatoriai nusprendė pagudrauti ir dar ilgiau išlaikyti intrigą. Būsimieji laureatai broliai Dardenne'ai iš juodojo limuzino išlipo dar neįpusėjus svečių eisenai ir pozavo fotografams gerokai anksčiau už Michaelį Haneke bei Jimą Jarmuschą. Galiausiai raudonuoju kilimu papuoštais laiptais užlipo nuotykinio vesterno "Trys Melkijado Estrados laidotuvės" kūrybinė grupė su režisieriumi ir aktoriumi Tommy Lee Jonesu priešakyje, todėl kai kurie žurnalistai jau pradėjo šnabždėtis, kad būtent jam tradiciškai atiteks "Auksinė palmės šakelė". Tačiau čia visas kortas dar labiau sumaišė ant raudonojo kilimo netikėtai pasirodę komiksinio veiksmo trilerio "Nuodėmių miestas" režisieriai Robertas Rodriguezas ir Frankas Milleris, o tą akimirką man šmėkštelėjo mintis: "Nejaugi Emiro Kusturica'os negatyvus požiūris į Holvudo kiną taip greitai pasikeitė".

 

Broliai Dardenne'ai antrą kartą iškovojo "Auksinę palmės šakelę"

Bet jau po 20 minučių paaiškėjo, kad puikiai nusiteikę amerikiečiai buvo tik ceremonijos svečiai ir net neužlipo ant scenos, nes apdovanojimais džiaugėsi žymiai labiau jų nusipelnę kino menininkai. Jau tikriausiai visi žinote, kad "Auksinę palmės šakelę" iškovojo Jeano-Pierre'o ir Luco Dardenne'ų drama "Vaikas". Galbūt tai ne ir ne pats geriausias festivalio filmas, bet jis buvo vertas kažkokio reikšmingo prizo. Tik netikėkite pasirodžiusiais atsiliepimais, kad šis žiuri sprendimas buvo netikėtas ar kažką labai nustebino. Panašias išvadas gali daryti tik tie žmonės, kurie "Vaiko" seansų metu gėrė vyną arba deginosi paplūdimyje. Priešingai, paskelbus galutinį verdiktą uždarymo ceremonijos metu aidėjo triukšmingi plojimai ir visiškai niekas nešvilpė (Kanuose tokios pozityvios žurnalistų reakcijos pasitaikos labai retai), o sekančią dieną įvykusioje spaudos konferencijoje beveik visi internacionalinės spaudos atstovai nuoširdžiai dėkojo žiuri komisijai už teisingus ir gerus sprendimus. Tuo tarpu, leidinyje "Screen International" spausdintame kritikų vertinimų reitinge "Vaikas" pasidalijo 2-3 vietas.                 

 

Prisipažinsiu atvirai, kad į 22:45 prasidėjusį socialinės dramos "Vaikas" išankstinį seansą ėjau skeptiškai nusiteikęs ir buvau pasiruošęs bet kurią akimirką išeiti iš salės, nes ankstesni brolių Dardenne'ų filmai "Roseta" ir "Sūnus" nepaliko gilaus įspūdžio. Tačiau naujausias jų kūrinys patraukia dėmesį nuo pačių pirmų minučių ir išlaiko intrigą iki pat finalinių titrų. Brutualus, tikroviškas ir šiek tiek dokumentiškas belgų kilmės režisierių stilius sujaudino ne tik žiūrovus, bet ir žiuri komisiją. Socialinio realizmo meistrais vadinami broliai sukūrė įsimintiną ir pamokantį filmą apie jaunuolį, kuris mėgina susitaikyti su netikėtai jo pečius užgriuvusiais tėviškais rūpesčiais, bet padaro žmogiškos moralės ribas peržengiančią klaidą, t.y. ryžtasi pagrobti ir parduoti ką tik gimusį kūdikį, kad turėtų pinigų pragyvenimui.

 

Jei reikėtų įvardinti absoliučiai geriausią festivalio filmą, tai nedvejodamas paminėčiau Jimo Jarmuscho komediją "Nuvytusios gėlės". Pagrindinė filmo idėja nėra labai nauja (milijonierius donžuanas sužino, kad turi 19-metį sūnų, ir išsiruošia jo ieškoti, lankydamas buvusias meilužes), bet nepriklausomo kino genijumi vadinamas režisierius sugebėjo ją papasakoti ypač intriguojančiai ir pagardino ironiškais dialogais. Jimas Jarmuschas sumaniai subalansavo komerciniam kinui reikalingus atributus (populiarus pagrindinis aktorius, visiems suprantamas humoras, žinomos antro plano vaidmenų atlikėjos), bet kartu išliko ištikimas savo stiliui ir pateikė visai ne holivudišką pabaigą. Tokiame seanse galima ne tik praleisti gerą laiką, bet ir pamąstyti apie daugelį svarbių gyvenimiškų dalykų, nes Jimas Jarmuschas vengia tiesių atsakymų ir žiūrovui palieka daug klausimų.  

 

Jimas Jarmuschas vienintelis iš laureatų išvyniojo "Grand Prix" simbolizuojantį sertifikatą

"Nuvytusios gėlės" - tai novatoriškas ir linksmas, bet kartu liūdnas ir filosofinis filmas, kuriame ryškiausiai spindi dvi žvaigždės - komikas Billas Murray'us ir puiki Etiopijos muzikanto Mulatu Astatke atliekama džiazo muzika. Neveltui šis kūrinys buvo pats populiariausias Kanuose, o į jo visus seansus tekdavo brautis panaudojant jėgą ir kitas gudrybes. Net neabejoju, kad "Nuvytusios gėlės" labiausiai pradžiugino Emirą Kusturicą ir jis norėjo įteikti Jimui Jarmuschui ne Didįjį žiuri prizą, o "Auksinę palmės šakelę". Bet tam pasipriešino kiti žiuri nariai. Kaip žurnalistams prisipažino "geležinė ledi" Agnes Varda, "šis filmas patiko visai žiuri komisijai, bet ne taip stipriai, kaip mūsų prezidentui". 

 

Po Jimo Jarmuscho šedevro  peržiūros labiausiai keista buvo stebėti naujausią vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso juostą "Negrįžk belstis į duris" (Don't Come Knocking), kuri kaip du vandens lašai panaši į "Nuvytusias gėles". Įdomu ir tai, kad abiejų meistrų filmuose trumpus antro plano vaidmenis sukūrė aktorė Jessica Lange. Šie kūriniai skiriasi tik stiliumi, nes Europos kino akademijos prezidentas pasirinko vesterno žanrą ir pagrindinį veikėją pavertė populiariu aktoriumi (jį vaidina amerikietis Samas Shepardas), kuris pabėga iš filmavimo aikštelės, kad pagaliau susirastų visai nepažįstamą sūnų ir atsiprašytų už praeities klaidas. Tačiau nuotykinės dramos "Negrįžk belstis į duris" galutinį įspūdį sugadina pernelyg nusaldintas ir paprastas finalas. Šį kartą Jimas Jarmuschas pasirodė visa galva aukštesnis už buvusį savo mokytoją Wimą Wendersą.

 

Kitus du oficialaus konkurso filmus susiejo panašus požiūris į smurtą ir terorą. Psichologinėje dramoje "Paslėpta" žiūrovams nematomas nepažįstamas pastoviai filmuoja žinomo TV laidų vedėjo namus ir siuntinėja jam bauginančias vaizdajuostes kartu su sukrečiančiais piešinėliais. Psichologinis teroras gerokai išderina laimingai gyvenusios šeimos idiliją, o vėliau priverčia prisiminti kaltės jausmą ir gailėtis dėl vaikystėje padarytų klaidų. Šis kūrinys yra pagrįstai vadinamas geriausiu režisieriaus Michaelio Haneke darbu, kuriame netrūksta jam būdingų ir iš minkštų kėdžių žiūrovus šokdinančių smurtinių scenų. Tačiau nei pozityvios žiūrovų reakcijos, neo žurnalistų simpatijos, nei FIPRESCI premija, nei Ekumeninės žiuri apdovanojimas nepadarė tokio įspūdžio žiuri komisijai, kuri apsiribojo tik prizu už geriausią režisūrą.

 

Michaelis Haneke buvo nusivylęs prizu už geriausią režisūrą

Žiauriame trileryje "Smurto istorija" (A History of Violence) patyręs režisierius Davidas Cronenbergas pateikia humanišką požiūrį į smurtą ir nevengia stambiu planu rodyti traiškomų veidų, laužomų rankų bei po susišaudymo likusių žaizdų. Filmas yra ypač žiaurus ir jame netrūksta kraujo, o aktoriaus Viggo Mortensenas (trilogija "Žiedų valdovas") vaidina nuo praeities klaidų mėginantį pabėgti žmogų, kurio angeliškas veidas tik slepia jo demonišką prigimtį. Iš pažiūros ramus geraširdis vyras netikėtai apgina kavinės lankytojus nuo įsisiautėjusių negailestingų žudikų ir per vieną naktį tampa mažo miestelio įžymybe. Būtent toje vietoje filmo siužetas pasuka visiškai kita kryptimi, kurios išduoti jokiu būdu negalima.

 

"Smurto istorijai" taip pat iš anksto buvo kabinami patys įvairiausi prizai, bet žiuri komisija nusprendė, kad šis kūrinys yra kiek prastesnis už kitus. Tačiau šis faktas tikrai nesumažins žiūrovų susidomėjimo Davido Cronenbergo filmu, kuris turi visas galimybes surinkti solidžias pajamas ir pradžiuginti ne tik rimto kino gerbėjus, bet ir komercinių juostų mylėtojus. Kanadiečių kilmės režisierius  paruošė daug netikėtumų žiūrovams ir padėjo sukurti įsimintinus vaidmenis aktoriams Edui Harrisui bei Johnui Hurtui.

 

Jeigu svarbiausi apdovanojimai buvo išdalinti teisingai, tai dėl kai kurių kitų žiuri sprendimų galima ir padiskutuoti. Pavyzdžiui, Billas Murray'us žymiai labiau nusipelnė geriausio aktoriaus prizo, nei Holivude karjerą padaręs jo tautietis Tommy Lee Jonesas, suvaidinęs savo filme "Trys Melkijado Estrados laidotuvės" teisėsaugos pareigūnais pasipiktinusį vienišą kaubojų, kuris vykdo geriausiam draugui duotą pažadą palaidoti jį gimtojoje Meksikoje. Įstabiai nufilmuotais gamtos vaizdais pasižyminčio ir JAV-Meksikos pasienyje gyvenančių žmonių problemas iliustruojančio vesterno svarbiausia ašimi yra stiprus scenarijus, kurio autorius meksikietis Guillermo Arriaga ("Meilė - tai kalė", "21 gramas") teisingai buvo apdovanotas Kanų festivalio prizu.

 

Lenkijoje gimusi Hanna Laslo džiaugiasi geriausios aktorės prizu

Abejonių sukėlė ir geriausios aktorės prizas, kuris buvo įteiktas charizmatiškos sielos komikei Hannai Laslo. Izraelį atstovavusio režisieriaus kelio dramoje "Laisvoji zona" (Free Zone) ji vaidina taksi vairuotoją, kuri iš Jeruzulės į Jordaną automobiliu veža psichologinę krizę išgyvenančią jauną amerikietę. Šiuo atveju keista, kad žiuri komisija išskyrė tik vieną aktorę, nes kartu su Hanna Laslo pasirodančios Natalie Portman ir Hiam Abbas sukūrė lygiaverčius vaidmenis. Todėl būtų teisingiausia, jei geriausios aktorės prizas būtų padalintas į tris dalis. Jų vaidyba ir tarpusavio bendravimas yra įdomiausia ir stipriausia vieta Amoso Gitai'aus vidutiniškame filme. Įdomu, kad būtent taip norėjo pasielgti Emiras Kusturica, bet su jo nuomone kažkodėl nesutiko kiti žiuri nariai.

 

"Wimo Wenderso ir Davido Cronenbergo filmus aš būtinai pasižiūrėsiu dar kartą kino teatre. Tai yra labai geri filmai, bet juk apdovanojimų skaičius buvo ribotas. Praėjusiais metais aš atvykau į Kanus su komiška drama "Gyvenimas - tai stebuklas". Daugelis žmonių sakė, kad tai labai geras filmas, bet vis tiek nieko negavau ir turėjau liūdnas grįžti namo, o kitą dieną pamiršau visas nuoskaudas ir pradėjau naujus darbus", - jokių prizų negavusius režisierius guodė Emiras Kusturica. 

 

Festivalio pagrindinis konkursas pasižymėjo itin banaliais ir nuobodžiais filmais iš Azijos. Žiūrint daugelį iš jų norom nenorom mintyse iškildavo klausimas: "Kaip toks šlamštas čia pateko?". Liūdna pripažinti, bet tik didysis maestro Hou Hsiao Hsienas buvo vertas vietos konkursinėje programoje, nors iš Kanų išvyko tuščiomis rankomis. Tuo tarpu, žymiai prastesnė drama "Šanchajaus svajonės" pelnė Žiuri prizą, kurį galima paaiškinti tik kaip dovaną visam Kinijos kinui, švenčiančiam garbingą 100 metų jubiliejų.

 

Įsimintinoje dramoje "Trys laikai" (Three Times) Taivanyje gimęs veteranas Hou Hsiao Hsienas meistriškai pasakoja tris meilės istorijas, kurios vystosi skirtingais laikais, bet jose vaidina tie patys aktoriai. Visos trys dalys nufilmuotos skirtingu stiliumi (pavyzdžiui, vienu metu režisierius pereina prie nebyliojo kino formato, o herojų ) ir iliustruoja sparčiai besikeičiantį žmonių bendravimo meną: 1911-siais naudojama kaligrafija ant ryžių popieriaus, 1966-siais žmonės net pačias paprasčiausias mintis perduoda laiškais, o 2005-siais viską pakeičia elektroninio pašto žinutės ir sms pranešimai.

 

Gimtadienio proga Wangas Xiaoshuai buvo apdovanotas Žiuri prizu

Kaip bebūtų keista, kitos festivalio programos parodė žymiai geresnių Azijos filmų ir ypač išryškino Pietų Korėjo kino stiprybę. Iki šiol negaliu rasti atsakymo, kodėl madingasis Kim Ki-Dukas su nepamirštama filosofine drama "Lankas" (The Bow) buvo nukištas tik į antrąją pagal svarbą programą "Kitoks žvilgsnis", kai pagrindiniame konkurse varžėsi visiškai beviltiška režisieriaus Sang-Soo Hongo drama "Kino pamoka" (Lesson of Cinema), kurios visas originalumas pasižymėjo jau pabodusia struktūra "Kinas kine". Juk tą patį metodą žymiai sumaniau išnaudojo Pedro Almodovaras, Davidas Lynchas ir kiti režisieriai, o tas pats Sang-Soo Hongas dar praėjusių metų festivalyje išsiskyrė totaliniu žiūrovų migdymu, bet nežinia už kokius nuopelnus vėl sulaukė kvietimo į Kanus, tarsi Thierry Fremaux būtų jį įsimylėjęs arba norėtų gražinti didelę skolą.

 

Tačiau ne konkursinė programa padovanojo stilingąjį veiksmo trilerį apie nenumaldomą kerštą "Smagus gyvenimas" (Bittersweet Life), kuris niekuo nenusileidžia, o galbūt net lenkia praėjusiais metais Didžiuoju žiuri prizu apdovanotą filmą "Senis" (Old Boy). Programoje "Dvi režisierių savaitės" spindėjo tikrais įvykiais paremta satyrinė drama "Paskutinis prezidento atodūsis" (The President's Last Bang) apie Pietų Korėjos prezidento Park Chun-hee nužudymą ir korėjietišku "Rokiu" pakrikštyta, bet kiek per ilga drama apie boksą "Verkiantis kumštis" (Crying Fist), kuri kovoje dėl kino kritikų žiuri FIPRESCI premijos nokautavo lietuvių režisieriaus Šarūno Barto juostą "Septyni nematomi žmonės" ir kitus savo konkurentus.

 

Naujų talentų ir būsimųjų žvaigždžių paieška šiais metais labiausiai rūpinosi paralelinė festivalio programa "Kino kritikų savaitė", kuri pateikė žiūrovų teismui daug įsimintinų ir diskutuotinų kūrinių. Vienas iš tokių filmų buvo apdovanotas ne tik šios programos GrandPrix, bet ir prestižine "Auksinės kameros" premija, kuri Kanuose teikiama už geriausią debiutą. Jausminga romantinė komedija "Aš, tu ir visi kiti, kuriuos mes pažįstame" (Me and You and Everyone We Know) tapo pačiu tikriausiu 58-ojo Kanų festivalio atradimu. Mažai žinoma jauna režisierė Miranda July pasakoja paprastas istorijas apie nesibaigiančias laimingos meilės paieškas ir jaunatviškus seksualinius nuotykius, bet visa tai daro labai išradingai ir originaliai. Šis puikus filmas tiesiog praplečia vaizduotę, pakelia nuotaiką ir priverčia šypsotis viso seanso metu. Jis tikriausiai nepasiklystų net pagrindiniame konkurse, kuriame teko matyti daug žymiai prastesnių juostų.

 

Holivudo veteranas Tommy Lee Jonesas tapo geriausiu aktoriumi

Izraelio režisierė Karin Albou dramoje "Mažoji Jeruzalė" (Le Petit Jerusalem) pažvelgė į svarbias paaugliško brendimo problemas 18-metės merginos akimis. Užaugusi žydų šeimoje ji meta iššūkį savo religijai ir kitiems papročiams, nes pradeda aktyviai studijuoti filosofiją ir susiformuoja visai kitokį požiūrį į gyvenimą. Europos filosofų veikalų paveikta mergina yra įsitikinusi, kad romantinė meilė yra tik skausminga iliuzija, kuri gali tik atimti asmeninę laisvę. Jos nusistatymą pakeičia susitikimas su žaviu musulmonu iš Alžyro, bet netikėtai užgimę dviejų jaunų žmonių jausmai turės praeiti daug sudėtingų išbandymų. Filmo veiksmas vystosi Paryžiaus žydų rajone, kuriame daugelis žiūrovų pasijus lyg atvykę į nepažįstamą planetą.

 

Savo ruožtu, britų debiutanto Thomaso Clay'aus kūrinys "Didžioji Roberto Karmaiklo ekstazė" (The Great Ecstasy of Robert Carmichael) išskyrė Kanų publikos ir žurnalistų nuomones. Savo stiulimi šiek tiek panašus į Michaelio Haneke "Smagius žaidimėlius" ir Gasparo Noe "Nesugrąžinamą laiką" filmas taip pat masiškai varė žiūrovus iš salės, o kitą dieną buvo pakrikštytas skandalingiausiu ir labiausiai šokiruojančiu Kanų festivalio kūriniu. Tokių skambių eptitetų daugiausiai nusipelnė gražiai nufilmuotos dramos finale parodyta neįprasto žiaurumo išprievartavimo scena. Pagrindiniu filmo herojumi yra talentingas violončelininkas Robertas, kuris gyvena mažame Anglijos miestelyje kartu su motina ir vis stengiasi įveikti vienišumą. Jo ramų ir nuoširdų chakterį netikėtai pakeičia vis dažniau vartojami narkotikai ir per televiziją nepertraukiamai transliuojami karo Irake vaizdai, kurie, režisieriaus manymu, išprovokuoja neregėtą smurto protrūkį jaunų vaikinų psichologijoje. 

 

Kanai - tai magiška vieta. Ko gero, tai vienintelis tarptautinis festivalis, kai visas miestas gyvena kinu. Dvi savaites čia tvyro žodžiais neatpasakojama atmosfera, kurią galima tik pajausti. Jos dėka pasijunti, tarsi atvykęs į kitą planetą ir savanoriškai atskirtas nuo viso pasaulio. Per tas dienas pamiršti absoliučiai viską (blogiausiam atvejui vardas ir gimtoji šalis yra užfiksuotas ant akreditacijos), nes nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro vos spėji lakstyti iš vienos salės į kitą.

 

Vieni žmonės kalba, kad Kanai - tai tuštybių mugė, o kiti tvirtina, kad šis festivalis yra pernelyg snobiškas, bet kažkodėl sekančiais metais jie vėl nori čia atvykti. Nes tik čia galima pamatyti naujausius filmus, kuriuos po to sunku bus pamiršti ilgą laiką, tik čia įmanoma sutikti kuklųjį Kim Ki-Duką eilėje prie sumuštinius ir gaiviuosius gėrimus parduodančio baro, tik čia ekscentriškasis Jimas Jarmuschas po seanso išeina iš salės kartu su visais kitais žiūrovais, tik čia miesto gatvėmis be jokios apsaugos vaikšto Morganas Freemanas, Jackas Nicholsonas ir kiti žymūs aktoriai.

 

Būtent todėl paskutinę festivalio dieną, kai prasideda visų konkursinės programos filmų kartojimas ir žiuri komisija tradiciškai aiškina savo sprendimus, tikrai ne vieno žmogaus veide lengva įžiūrėti liūdesį. Sekančią dieną Kanai jau tampa visai kitokiu miestu, o ką tik praūžusį festivalį primena tik baigiamas suvynioti raudonasis kilimas, nukabinėjami plakatai, išrenkamos konstrukcijos ir ryškiai sumažėjęs turistų skaičius. Išvažiuojant iš Prancūzijos Rivjeros visuomet užvaldo nostalgiški jausmai, kurie tik padidina norą po metų čia vėl sugrįžti.

Jaunoji amerikietė Miranda July iškovojo "Auksinę kamerą" už geriausią debiutą

58-ojo Kanu festivalio laureatai:
"Auksine palmes šakele" - socialine drama "Vaikas" (Belgija; rež. Jeanas-Pierre'as ir Lucas Dardenne'as)
Didysis žiuri prizas arba Grand Prix - komedija "Nuvytusios geles" (JAV; rež. Jimas Jarmuschas)
Geriausias režisierius - Michaelis Haneke (Austrija) už psichologine drama "Paslepta"
Geriausias aktorius - Tommy Lee Jonesas (JAV) už vaidmeni nuotykiniame vesterne "Trys Melkijado Estrados laidotuves"
Geriausia aktore - Hanna Laslo (Izraelis) už vaidmeni dramoje "Laisvoji zona" (rež. Amos Gitai'us)
Geriausias scenarijus - Guillermo Arriaga (Meksika) už filma "Trys Melkijado Estrados laidotuves"
Žiuri prizas - drama "Šanchajaus svajones" (Kinija; rež. Wangas Xiaoshuai)
"Auksine kamera" už geriausia debiuta - Miranda July (JAV) už romantine komedija "Aš, tu ir visi kiti, kuriuos mes pažistame" ir
Vimukhti Jayasundara (Šri Lanka) už drama "Prarastoji žeme"
Programos "Kitoks žvilgsnis" prizas - drama "Pono Lazaresku mirtis" (Rumunija; rež. Cristi Puiu)
Programos "Kritiku savaite" GrandPrix - romantine komedija "Aš, tu ir visi kiti, kuriuos mes pažistame" (JAV; rež. Miranda July)

Geriausių filmų TOP-10
1. "Nuvytusios gėlės" (Broken Flowers) / rež. Jimas Jarmuschas / Konkursas
2. "Lankas" (The Bow) / rež. Kim Ki-Dukas / "Kitoks žvilgsnis"
3. "Aš, tu ir visi kiti, kuriuos mes pažįstame" (Me and You and Everyone We Know) / rež. Miranda July / "Kino kritikų savaitė"
4. "Manderlėjus" (Manderlay) / rež. Larsas von Trieras / Konkursas
5. "Paslėpta" (Cache) / rež. Michaelis Haneke / Konkursas
6. "Smurto istorija" (History of Violence) / rež. Davidas Cronenbergas / Konkursas
7. "Lemiamas taškas" (Match Point) / rež. Woody Allenas / Ne konkursinė programa
8. "Vaikas" (L'Enfant) / rež. Jeanas-Pierre'as ir Lucas Dardenne'ai / Konkursas
9. "Trys laikai" (Three Times) / rež. Hou Hsiao Hsienas / Konkursas
10. "Ūsai" (La Moustache) / rež. Emmanuelis Carrere / "Dvi režisierių savaitės"

Didžiausių nusivylimų TOP-3
1. "Kai tu gimei, tai negali pasislėpti" (Quando Sei Nato Non Puoi Piu Nasconderti) / rež. Marco Tullio Giordana / Konkursas
2. "Paskutinės dienos" (Last Days) / rež. Gusas Van Santas / Konkursas
3. "Laikas išeiti" (Le Temps Qui Reste) / rež. Francois Ozonas / "Kitoks žvilgsnis"