Jubiliatas Arūnas Žebriūnas – tarp savo keistuolių

Režisierius Arūnas Žebriūnas 1969-aisiais

Parodykit man lietuvį, kuris nežinotų egzistuojant tokio kino režisieriaus Arūno Žebriūno, rugpjūčio 8 dieną švęsiančio rimtą jubiliejų – 75-eris.

Jau pati išorė (šiandien, tiesa, kiek pasikeitusi) visuomet išskirdavo šį žmogų iš minios, liudijo Menininku esant: nepakeičiama beretė, neretai ir pypkė, skandinaviškus kraštus primenanti vešli barzda.

Dar 6-ajame dešimtmetyje ėmęs dirbti su pirmaisiais vaidybiniais lietuvių filmais, Dailės instituto auklėtinis visus stebino savo narsiais plastiniais sprendimais. „Lenfilme“, kurio didelis paviljonas buvo pasiskolintas „Juliaus Janonio“ kalėjimo scenai, visi pranašavo katastrofą: girdi, dekoracija, ekspresyviai suformuota iš laiptų sistemos, būtinai sugrius, kai tais laiptais turės besistumdydami bėgti stambios masinės scenos dalyviai. Išlaikė, nesugriuvo, o koks šaunus buvo meninis efektas!

Pirmoji dailininko profesija pasirodė labai naudinga vizualinės prigimties kino menui. Bet tuo visų pažįstamu kūrėju Žebriūnas vis dėlto tapo, žengęs ryžtingą žingsnį į kino režisūrą.

Arūno Žebriūno kine skirtingais etapais išryškėjo ir skirtingi jo pasauliai.

Plačiausiai žinomas tas vaikų pasaulis, kuriuo autorius kiek ir pasimaskuodavo, kurdamas anaiptol ne didaktinius filmus jaunajai kartai, o filosofinius pamąstymus apie amžiną gėrio ir blogio dvikovą, apie svajonės, moralumo vertę. Visa tai sovietiniais laikais puikiai tiko po smerktina „abstrakčiojo humanizmo“ rubrika, tačiau juostos buvo tokios talentingos, kad ir bjauriausiems cenzoriams neapsiversdavo liežuvis jas suniekinti.

8-ajame dešimtmetyje A.Žebriūno kūryboje atsirado daugiau humoristinių, tragikomiškų vaikų ir suaugusiųjų pasaulio varsų.

Dar vėliau TV serialas „Turtuolis, vargšas“ parodė – ko iki tol negalėjai įspėti – autorių esant gabų ir tradicinei psichologinei pasakojimo tėkmei.

Stilistika pamažu kito, bet herojai vis tiek dažniausiai išlikdavo keistuoliais. Matyt, rodyti visais atžvilgiais nuobodžiai „teisingą“ pilietį kino menininkui būtų paprasčiausiai nuobodu, laiką, skirtą tokiam personažui, jis greičiausiai laikytų tuščiai iššvaistytu.

... Vaikai žaidžia kieme. Pats žaidimas netikroviškas, išgalvotas, reikalingas tik tam, kad „Gražuolės“ (1969) Inga (Inga Mickytė) galėtų prieš kamerą pašokti, plastiškai mojuodama rankutėmis, koketiškai plėsdama, regis, net neproporcingai didžiules akis. Vien dėl keistos šios mažosios keistuolės improvizacijos gali žiūrėti filmą vėl ir vėl.

... Tarp baltų lelijų, ežero gulbių ir gulbiukų, kurie amatininko rankose imtų priminti turgaus kilimėlį, susitinka du, gyvai atkartojantys klasikines „Frankenšteino“, Žebriūno gal dar smetoniniame Kaune matyto, mizanscenas: juoda stambi vyro figūra ir trapi baltapūkė mergytė (Živilė Jakelaitytė). Tai „Gyvųjų didvyrių“ (1960) novelė, užmaišiusi nesibaigiančias kalbas apie poetinę lietuvių kino mokyklą.

Lina Braknytė

... Man asmeniškai pati mieliausia „Paskutinės atostogų dienos“ (1964) Vika (nuostabioji Lina Braknytė) – „ne kaip visi“. Ji niekina roplius (šiandien Žalieji turbūt užprotestuotų), ji labiau vertina efemeriškus kalnų aidus, nei beprasmiškas, bet konkrečią materialiąją vertę turinčias kolekcijas. Nepakenčia veidmainystės, nevaidina geresnės ar blogesnės – ji tai, kas yra. Ak, kad nusivaidinusioje dabarties Lietuvoje rastųsi daugiau tokių vikų!

... Tokio nutrūktgalviško, o sykiu ir tokio liūdno velnio, koks lietuvių kinui unikalioje „Velnio nuotakoje“ (1974) pasirodo Gedimino Girdvainio Pinčukas, pasaulio ekranuose greičiausiai išvis nebuvo ir nebus.

... O tokio sąžiningai šmaikštaus prisipažinimo, kad mes, lietuviai, nesame jau tokie tobuli, kad tas visur linksniuojamas ypatingas mentalitetas velka idiotiškos konkurencijos bei juodžiausio pavydo naštą, kaip „Riešutų duonos“ (1977) Šatai ir Kaminskai, nebuvo bent mūsų linkusiame save begėdiškai idealizuoti krašte.

... Nuo čia, nuo „Turtuolio, vargšo“ (1982), nelauktai nukėlusio žiūrovą į Ameriką, herojai tampa gal nebe tiek keistuoliai, kiek dvilypiai – kaip blogio kankinamas Liubomiro Laucevičiaus Džordachas arba nelaukta Nelės Savičenko Gretchen, kaip tas, gaila, ne lietuvių aktorių suvaidintas jėzuito ir pagonės ambivalentiškas duetas vėlyviausiame vaidybiniame Arūno Žebriūno filme „Mėnulio pilnaties metas“ (1988).

Bet vis dėlto labai norėtųsi, kad per smagų (tikiuosi!) nepabostančio rodytis visuomenėje menininko jubiliejų aplink „dėdę Arūną“, kaip jį kadaise vadindavo besifilmuojantys vaikai, šokyje susirinktų dinamiškas jo keisčiausių personažų ratelis. Kad dėkotų režisieriui už įžvalgumą, meninę dorą, neįprastos gyvenimo įvairovės žavų pagarsinimą. Kad į Lietuvą atidudentų pritariantys tolimų kalnų aidai, naktį nušvistų pagoniška saulė, iš giedro dangaus pasipiltų entuziastinga liūtis, ir net Pinčukas atsivestų – ne pragaro žvėris, ne, -- o savo simpatiškąją juodąją ožką.