Prieš premjerą. “Dievų miško” kūrėjai – apie filmavimą, darbą su žvaigždėmis ir anglų liaupses operatoriui

Rugsėjo 16 dieną kino centre “Coca-Cola Plaza” įvyko filmo “DIEVŲ MIŠKAS”, kurią Lietuvoje pristato kino platinimo kompanija “Garsų pasaulio įrašai”, kūrybinės grupės susitikimas su žurnalistais. Spaudos konferencijoje dalyvavo filmo režisierius Algimantas Puipa, pagrindinio vaidmens atlikėjas Valentinas Masalskis, operatorius Algimantas Mikutėnas, kompozitorius Kipras Mašanauskas ir prodiuseris Robertas Urbonas.

V.Masalskis: “Kas ta fizika. Fizika neturi nieko bendro su kūryba. Tokiam šaltyje kaip tik žmogus susimąsto, jam kyla egzistencinis nerimas, o tai yra visos kūrybos varomoji jėga. Žinoma, kad šalčio buvo daug, teko gerti antibiotikus ir vaidinti. Bet tai niekis. Šaltis privertė susimąstyti, kaip iš tikrųjų tie žmonės konclageryje išgyveno. Mes juk dar buvome visi pavalgę, o jie ir to neturėjo. Jie išgyveno, nes jiems padėjo intelektas. Lumpenas tokiomis sąlygomis tikrai negalėjo išgyventi. Žmones išgelbėjo jų intelektas, kuris stovi aukščiau už žmogaus niekinimą, už visas tas niekšybes. Vaidindamas šaltį supratau ne kaip auką, o kaip malonumą. Tada gali įsigilinti į esmę.

V.Masalskis: Konclagerio niekur nereikia ieškoti. Konclageris yra mumyse. Ta beprotybė yra mumyse. Tereikia ją išsišaukti ir niekur nereiks net kojos iškelti.

Algimantas Puipa apie filmo operatorių Algimantą Mikutėną: Mikas (A.Mikutėnas) buvo visos grupės siela. Linksmoji filmavimo dalis. Tokiame šaltyje ir visada smagus. Jis užtikrintai ir profesionaliai dirbo ekstremaliomis sąlygomis: masinės scenos, speigas, nuolatinė skuba. Jam buvo paskambinta ir pasakyta: ”Poryt pradedam filmuoti”. Ilgam pasiruošimui laiko nebuvo. Nepaisant visko, iš vienos geriausių laboratorijų Londone nuolat ateidavo pranešimai, kad operatoriaus darbas atliktas tobulai, kad nei vienas kadras nereikalauja jokio taisymo. Kai prasidėjo montažo darbai ir A.Mikutėnas išvyko į Londoną kartu su montažo režisieriumi John Grover, ten Mikas buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė, kuo jis labai džiaugėsi.

V.Masalskis: Kas nustatė, kad tai humoristinis žanras? Žinote, iš kur kilo žodis ”tekstas”? Iš žodžio ”tekstilė”. O tai yra vertikalusis ir horizontalusis tekstas. Vienaip matai teksta brandžiame amžiuje, kitaip 9-oje klasėje. Tada kūrinys buvo mokyklos programoje ir jis tikrai tuomet mane labai juokino, bet tada tikrai dar nemačiau, kas už viso to slypi. Sruoga linksmumu pradeda kūrinį, linksmumu suitriguoja, o po to tas linksmumas nyksta ir knygos pabaigoje jo visai nedaug lieka. Juoktis ir ironizuoti leista tiems, kas tą košmarą  išgyveno. Jei ironizuotume mes, būtų kažkas ne taip. Tema per daug skaudi, kad norėtųsi kažką juokinti.

A.Puipa: Labai daug apie B.Sruogą pasakojo duktė. Mums pasisekė, nes buvo leista naudotis šeimos biblioteka, visa jų sukaupta literatūra. B.Sruogos anūkė Alina, kuri nekalba lietuviškai, nuolat sukiojosi filmavimo aikštelėje ir aš vis klausinėdavau, ką ji veikia čia su aukštakulniais bateliais ir gilia iškirpte. Bet filmavimo eigoje, ji labai pasikeitė, ji labai įsitraukė į darbą, oaš buvau tiesiog šokiruotas tokios žmogaus metamarfozės. Viskas, ką mes darėme, kaip filmavome, jai labai patiko. Ji tapo tarsi viso filmo talismanu.

A.Puipa: Kiekvienas šį kūrinį yra skaitęs ir turi galvoje savo viziją. Dabar Jūs pamatysite mano viziją. ”Dievų miškas” – tai plati upė, o mes išnaudojome tik vieną jos intaką. Juk niekas nedraudžia ir ateityje ekranizuoti šį kūrinį, pateikti kitokius jo atvaizdavimus. Ruošdamasis šiam filmui, iš naujo perskaičiau visas įmanomas knygas apie Štuthofą. Skaitant užkliuvo tokia eilutė, kad tarp kalinių buvo net japonė. Aš ją įtraukiau į filmą ir tą liniją išgalvojau. B.Sruogą kažkiek fantazavo rašydamas, aš – kurdamas.

V.Masalskis: Dėl reikalavimų, jų, žinoma, buvo. Dabar, kai visas filmavimas baigtas, galiu drąsiai sakyti, kad jie visi pagrįsti ir reikalingi, kad tai nebuvo išsidirbinėjimas. Normalu, kad jis turėjo šiltą namuką, normalų maistą, patiekiamą laiku, automobilį. Vaisius jis irgi gaudavo tam tikromis valandomis. Aš pats vis sakiau, ne, man šilto namuko nereikia, aš kaip visi. Bet filmuojantis viso to reikia: turėjau šiltą namuką, bet ir jis buvo per šaltas. Gailėjausi, kad sakiau, jog mašinos man nereikia, aš pats. Kai pagalvoji, jei S. Berkoffas taip visko atsisakinėtų, kaip jis palaikytų formą. Juk po 5 dienų filmavimo vienoje vietoje, jam jau reikia skristi į kitą pasaulio galą ir vėl filmuotis. Kaip jis atlaikytų tempą, jei reiktų rūpintis tokiais dalykais, kaip ”kur gyventi, kur užkąsti”.

A.Puipa: Pirmąkart susitikęs su St. Berkoffu, jaučiausi, kaip mokinys. Pradėjau pokalbį apie temą, apie lietuvių kančias, kai jis mane nutraukė ir pasakė, kad lietuviai šaudė žydus. Man galvoje kilo mintis ”Berkoff, Berkoff” – juk jis irgi žydas, tačiau vaidino nacių karininką. Jis tikras profesionalas. Buvo malonu su juo dirbti. Prieš išskrisdamas kolegai V.Masalskiui jis padovanojo anglišką cigarą.