Po premjeros. „Dievų miškas“ pagal Algimantą Puipą. Keletas įspūdžių, pasižiūrėjus naujausią A.Puipos filmą

Prisipažinsiu, nėra lengva rašyti apie filmą, kuomet filmo premjera Lietuvoje įvyko prieš kelias savaites ir filmas buvo recenzuotas daugumoje dienraščių, savaitraščių bei internetinių portalų, nepagailint jam kritiškų įvertinimų. Aš tiesiog labiau norėčiau pasidalinti įspūdžiais, kilusiais pasižiūrėjus šį filmą.

 

Pirmas įspūdis. Algimanto Puipos „Dievų miške“ visų pirma nereikėtų ieškoti Balio Sruogos „Dievų miško“. Nors filmas yra sukurtas pagal B. Sruogos memuarinę knygą apie Štuthofo koncentracijos stovyklą „Dievų miškas“, bet koks filmo ir literatūros kūrinio lyginimas būtų pražūtingas filmo nenaudai. Ne tik dėlto, kad B. Sruogos atveju turime vieną originaliausių kūrinių visoje Europos memuaristikoje šia tema bei savo groteskine stilistika ir ironija, galima sakyti, visiškai neįprastą visoje lietuvių literatūroje, bet ir todėl, kad gero literatūros kūrinio ekranizacija reikalauja nepaprastai didelių kūrybinių bei finansinių pastangų ir praktiškai iš anksto yra pasmerkta kritiškiems vertinimams, nes ir pasaulio kinematografijos istorija rodo, kad pavykusių literatūros ekranizacijų nėra labai daug. Turint omenyje „melancholiškojo lietuviško kino“ tradicijas, yra ypač sunku į ekraną perkelti sarkastiško humoro bei ironijos persmelktą kūrinį. Lyg tai žinodami, patys filmo autoriai pabrėžia, kad šis filmas nėra B. Sruogos atsiminimų knygos ekranizacija, o labiau laisva subjektyvi kūrinio interpretacija, leidusi kūrėjams išplėtoti tam tikrus pasirinktus šio kūrinio motyvus bei pridėti šį tą iš šalies. Tokiu būdu filme atsiranda pagrindinio filmo herojaus – Profesoriaus iš Miuncheno universiteto, kurio vaidmenį kuria Valentinas Masalskis – kūrėjo, kentėjusio koncentracijos lageryje bei susidūrusio su nauju - jau sovietiniu – totalitariniu režimu grįžus iš lagerio, drama bei tam tikros vizijos, aplankusios režisierių bei atsispindinčios filmo pasakojime. Viena tokių vizijų šiame filme yra  „sakuros šakelės“ – japonės, pasidabinusios prašmatniu kimono, ypač kontrastuojančiu su konclagerio aplinka, motyvas. Šis motyvas tėra estetizuota detalė, nesuteikianti žiūrovui nieko daugiau, kaip tik nesuprastą nuostabą.

Antras įspūdis. Valentino Masalskio kuriamas pagrindinio herojaus Profesoriaus iš Miuncheno universiteto vaidmuo, galima sakyti, yra tas filmo stuburas ant kurio laikosi visas pakankamai epizodiškas ir iliustratyvus „Dievų miško“ pasakojimas. Įsimenamas V.Masalskio vaidmuo - aliuzija į talentingo rašytojo, poeto, dramaturgo B. Sruogos paveikslą. Stengiamasi perteikti B. Sruogos patirtus išgyvenimus, susidūrus su totalitariniais režimais, tiek koncentracijos lageryje, tiek jam grįžus iš jo.

 

Trečias įspūdis. Kalbant apie šį naujausią A. Puipos filmą, yra svarbu akcentuoti filmo temos aktualumą šiomis dienomis. Filmas ekranuose pasirodė tikrai laiku. Užtenka šiek tiek iš kito konteksto prisiminti debatus, susijusius su pergalės II-ajame Pasauliniame kare prieš fašistinę Vokietiją paminėjimais. Šiame kontekste norėčiau paminėti ir tą faktą, kad šiomis dienomis pasirodė naujai anglų kalba perleistas B. Sruogos „Dievų miško“ leidimas, pristatytas Švedijos Geteborgo knygų mugėje. Antinaciniam pasipriešinimui skirtos diskusijos, vykusios šioje knygų mugėje, kuriose dalyvavo ir savo prisiminimais dalinosi Štuthofo koncentracijos lageryje kalėjęs Klemensas Gumauskas, tik dar labiau išryškino šios temos aktualumą. Turbūt dienos šviesoje ne taip dažnai buvo minimas ir pirminis B. Sruogos memuarų pavadinimas „Žmonės ir žvėrys Dievų miškuose“, tiksliau nusakantis apie ką yra kalbama kūrinyje.

 

Ketvirtas įspūdis. Filmai istorine tematika – milžiniška niša lietuvių kinematografijoje. Kostiuminių istorinių filmų kartelė pasaulio kinematografijoje yra labai aukštai užkelta ir kalbėti apie lietuvišką filmą, pamiršus pasaulinius kinematografinius kūrinius panašiomis temomis, tiesiog neišeina. Tačiau šiuo atveju vėlgi būtų svarbiau ne gilintis, ar filmas yra tobulai sukurtas atitinkamo žanro rėmuose, kiek atkreipti dėmesį į tokių filmų reikalingumą Lietuvoje. Turime gerus literatūrinius kūrinius šia tema, o istorinių filmų vos vieną kitą. Todėl šio A. Puipos filmo temos pasirinkimas yra reikšmingas, liudijantis skaudžias autentiškas istorines patirtis bei dėmesį atkreipiantis į iškilias asmenybes, tokias kaip B. Sruoga. Praėjus vos kelioms savaitėms nuo filmo premjeros Lietuvoje užfiksuoti šio filmo žiūrimumo rekordai tik patvirtina tokių filmų poreikį.

 

Penktas įspūdis. Vistik teatro įtaka lietuviškam kinui yra labai didelė. Norėčiau keletą žodžių tarti apie sinchronizaciją bei garsinimą, kuris, mano nuomone, yra viena silpniausių visos lietuviškosios kinematografijos bruožų. Dažnai lietuviškame kine kliūna balsų teatrališkumas ir lietuviško teatro įtaka kinui šioje srityje yra akivaizdi ir dažnai pernelyg didelė. Nežinau, ar ypač geras pasirinkimas taisyklingai bei raiškiai lietuviškai Vlado Bagdono tariamus žodžius įdėti į piktadario, vieno iš koncentracijos lagerio prižiūrėtojų lūpas, jau nekalbant apie vieno iš pagrindinių filmo herojų – aukščiausiojo konclagerio vado Rudolfo Hopės, kurio vaidmenį kuria Steve’as Berkoffas, lūpų judesių ir garsinio dubliažo neatitikimą. Čia galbūt prasideda ir smulkmenos, bet tokie dalykai profesionaliajame kine tiesiog neturėtų kliūti.

 

Šeštas įspūdis. Filmui ypač trūksta intensyvumo, nors pats filmo siužetas yra keliasluoksnis. Žiūrint filmą akiai užkliūna ir tie patys besikartojantys keli interjerai, taupios eksterjerinės scenos, neįtikinančios dekoracijos ir pan. Viskas yra labai minimalizuota – kartuvės su trimis kilpomis, fone tik keletas barakų, spygliuota siena, skirianti moterų barakus nuo vyrų bei žyminti lagerio ribas, prie kurios niekada nepamatysi vaikščiojančių sargybinių. Jei kalbėti apie masines scenas, tai jų filme, galima sakyti, nėra. Keliasdešimt kalinių tikrai neatspindi keliatūkstantinės žuvusių ir nukankintų konclageryje žmonių statistikos. Galbūt ir detalė, bet pagrindinio filmo herojaus Profesoriaus ant lavono rašomas keturženklis skaičius niekaip nesusisieja su realiais statistų skaičiais filmavimo aikštelėje.

 

Pabaigai norėtųsi pasidžiaugti šio naujo lietuviško pilnametražio vaidybinio filmo premjera, įvykusia rugsėjo 23 dieną. Šalyje, kurioje per metus sukuriama nuo vieno iki dviejų pilnametražių vaidybinių filmų, kiekvieno filmo premjera yra tikra šventė visiems kino mylėtojams ir kritikams.