Japonams buvo smalsu

Mergaitė iš Audriaus Stonio filmo “Viena” Japonijoje tapo lietuvių poetinės dokumentikos veidu. Kadras su vaiku, vykstančiu į kalėjimą pas mamą buvo atspausdintas ant programų, skelbusių “Lietuvių poetinės dokumetikos dienas Waseda universitete” spalio 4 ir 5 dienomis. Mergaitės profilis švietė ir ekrane kaip renginio Tokijuje emblema, kol salė, talpinanti pusę tūkstančio žiūrovų, prisirinko pilna.

 

Gal ir nieko nuostabaus, kad toji erdvi, moderniai įrengta seno universiteto salė prisipildė – japonų studentų publikai sukviesti buvo padėta nemažai pastangų: informacija, skebimai Tokijo spaudoje. Nuostabu, kad tas pastangas dėjo ne vien Lietuvos ambasada Japonijoje, lietuvių kinu sudominusi Wasedos univeritetą, bet ir patys Waseda universiteto dėstytojai bei jų studentai.

 

Juk būtent studentai iš Waseda universiteto Kawaguchi meno mokyklos sukūrė reklaminį filmą apie Lietuvą, suradę, kas sieja dvi tolimas šalis – tą, kur saulė teka, su ta, kur saulė leidžiasi. Waseda universiteto galerijos foje buvo pastatytas ekranas, o jame – Lietuvos vaizdai, papročiai, valgiai, interviu su Japonijoje studijuojančiais lietuviais. Svarbus akcentas – diplomato Chiune Sugiharos epizodas. Sako, lietuviai Japonijoje ypatingai gerbiama tauta, nes Lietuvoje gerbiamas japonų diplomato atminimas.

 

Pažinti lietuvių poetinės dokumentikos japonai ėjo per fojė su Čiurlionio reprodukcijomis. Pačioje salėje gerą valandą iki renginio pradžios buvo reguliuojamos šviesos, statomos videokameros. Kawaguchi meno mokyklos studentai pasirūpino, kad Lietuvos poetinės dokumentikos pristatymas būtų įamžintas – tam jie panaudojo internetinį puslapį adresu http://live.wasedakawaguchi.jp . Bandžiau grįžusi pažiūrėti, kaip atrodžiau Tokijo scenoje, bet pasimečiau tarp hieroglifų.

 

Kol profesorius Kenji Iwamoto, kino ir teatro fakulteto vadovas pristatinėjo publikai mus su Audriumi Stoniu ir japonų režisieriumi Jun Miyazaki, tyrinėjau situaciją salėje. Po kelių sveikinimo kalbų – profesoriaus Iwamoto ir Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Japonijoje Algirdo Kudzio -- turėjau skaityti paskaitą  “Kinas eina per laiką” (Almanto Grikevičiaus filmo parafrazė), kur pristatau visą lietuvių poetinės dokumentikos istoriją. Nutuokiu, kad paskaitos – migdantis reikalas, o mano kalbėjimui su vertimu buvo skirta visa valanda. Tik tada kinas.

 

Popietė. Siesta. Du jau realiai miega. Keista, kodėl iš 500 šimtų tie du atrodo svarbiausi? Per valandą “Kino, einančio per laiką” radau dar trečią miegantį. Bet vis tiek narsiai skaičiau visus savo puslapius, kur pasakoju apie brangiausius kino žmones – Robertą Verbą, Henriką Šablevičių, Almantą Grikevičių, Edmundą Zubavičių, Dianą ir Kornelijų Matuzevičius.

 

Toliau – jaunosios kartos pristatymas ir senkančios minutės. Japonai fanatiškai mėgsta tikslumą, neturėjau tesės užtęsti nė minutės, nes šeimininkams tai būtų tolygu katastrofai. O japoniškas tekstas – smarkiai ilgesnis už lietuvišką. Tokia kalba. Ir teko per pusę sakinio čia pat tribūnoje apsispręsti: iš jaunųjų liko tik pavardės, filmų pavadinimai, bet ne jų stilistika ir ne režisierių likimai. Menka bėda, visa paskaita atspausdinta, publikai išdalinta ir Wasedos universitete bus naudojama kaip mokymo priemonė.

 

O dėl miegančių... Japonijoje studijuojantis amerikietis juokėsi, kad “japonai miega visur”. Dokumentikos pristatymą Wasedoje rengusi Asta Chaladauskienė, ambasados pirmoji sekretorė sakė, kad studentams tenka toks krūvis, jog normaliai pamiegoti jie turi vos porą valandų, tad miegas paskaitose – įprastas dalykas, “ir tai nereiškia, kad jie miega”. Ji pati studijavo Japonijoje.

 

Štai kokį didelį įspūdį man paliko trys miegoję japonai tarp pusės tūkstančio klausiusių. Audrius Stonys sakė, kad reagavo jie į mano anglišką kalbėjimą, nelaukdami vertimo į japonų kalbą.

 

O po to buvo jų reagavimas į lietuvių kino klasiką – Verbos “Senį ir žemę”, “Šimtamečių godas”, Šablevičiaus “Kelionę ūkų lankomis” ir “Apolinarą”, Grikevičiaus “Laikas eina per miestą”, Zubavičiaus “Jautrumo kaip duonos”. Filmai buvo rodomi su dvigubais – angliškais ir japoniškais – subtitrais. Bet reaguota į kiną. Verbos senis ir šimtamečių pokalbiai išjudina bet kurioje pasaulio šalyje nusilpusį žmogų.

 

Palyginimui su lietuvių poetine dokumentika japonai įtraukė į programą savo tautiečio Jun Miyazaki filmą “Frontier” (“Riba”?). Jis man labiau primena kai kuriuos aštunto dešimtmečio estų filmus, fiksavusius nužmogėjusį peizažą, tuščią, šiukšliną, nejaukų, bet estetiškai įdomų.

 

Dar tos dienos seanse buvo Jono Meko filmas “Zefiro Torna arba scenos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo” ir du filmai apie patį Meką – Algimanto Maceinos “Aš radau..., arba Palakiojimai” ir Vytauto V.Landsbergio “Niujorkas mano šuo”. Jonas Mekas Japonijoje yra ypatingai garbinamas asmuo. Sako, tomis dienomis jis buvo Tokijuje, tačiau neoficialiai ir nepanūdo pasirodyti studentams. Kai po seanso uždegė šviesas, salėje net laipteliai buvo nutūpti jaunos publikos.

 

Kitą dieną jie rinkosi klausytis Audriaus Stonio paskaitos apie faktą ir jo interpretaciją dokumentiniame kine. Režisierius ją iliustravo ištraukomis iš Wernerio Herzogo ir savo filmų. Tada – lietuvių dokumentika, sukurta Atgimimo metais ir šiandien. Buvau perspėjusi publiką, kad, vos gavę laisvę nuo cenzūros, lietuvių dokumentininkai puolė filmuoti griuvėsius, kurių anksčiau nebuvo leista rodyti. Nes gyvenome klestinčioje socialistinėje šalyje! Ir kol kiekvienas režisierius neatsidžiaugė ir neapraudojo savo griuvėsių, tol nepakilo kitų temų link – kaip, tarkime, Japonijos svečias Audrius Stonys savo filme “Skrajojimai mėlynam lauke”.

 

Turiu prisipažinti, kad nuo Atgimimo dokumentikos stilistinio vieningumo iškart po linksmai pažiūrėto Arūno Matelio “10 minučių prieš Ikaro skrydį” buvau pasprukusi į Tokijo lietų, kad koks atsibudęs japonas nepakeltų vėjo. Bet nieko, Asta Chaladauskienė sakė, kad “gerai žiūrėjosi” – ir Šarūno Barto “Praėjusios dienos atminimui”, ir Valdo Navasaičio “Rudens sniegas”, ir Oksanos Burajos “Dienoraštis”.

Josadė, kalbantis Matuzevičių “Iliuzijose” tapo daug kam artimu žmogumi, nes toks abejojimas savo gyvenimo prasme – turbūt visuotinai jaučiamas, bet nutylimas.

 

Įspūdis iš tos dienos: kadangi ir Stonio paskaitos, ir seansų metu sėdėjau prie pat durų, tai žiūrėjau praktiškai vien į jas, nes durys vis varstėsi ir pro jas vis įeidavo nauji žmonės. Įeidavo, noriu tai pabrėžti. Ne vienas kitas, o vienas po kito. Įeidavo ir tylutėliai įsitaisydavo.

 

Tai, kas šiame unikaliame ir ne vien tuo svarbiame renginyje vadinosi “simpoziumas”, atrodė paprastai. Mes su Stoniu ir Iwamoto su Miyazaki buvom pasodinti scenoje, o publika buvo paskatinta klausinėti. Tam skirtas pusvalandis. Labai keista, per tą pusvalandį mūsų suspėta pakankamai paklausti.

 

Kad ir apie tuos griuvėsius. Supraskit, sakiau, žmonėms reikėjo parodyti, kas taip ilgai rūpėjo ir buvo drausta. Tai natūralu. Toks buvo laikas. Tokijuje pastebėjau, kad net ir poetinis kinas vis dėlto yra dokumentas. Tarkime, garantavau japonams, Matelis net ir labai norėdamas šiandien nebenufilmuotų tokių “10  minučių prieš Ikaro skrydį” – nebėra nei tokio Užupio koks jis buvo prieš 15  metų (nebent labai specialiai landžiojant), nei tokio Mišos tipo alkašų, ir mūsų vaikai visiškai kitaip atrodo.

 

Stoniui teko aiškinti, kodėl jis renkasi nespalvotą kiną. “Mokslininkų įrodyta, kad mūsų sąmonė spalvota. Juk jūs po mano nespalvoto filmo žolę atsimenate žalią, ne pilką, ar ne?”.

 

O man teko aiškintis ambasadoriui, kam apšmeižiau Lietuvos valdžią. Ką jūs, gyniausi, aš apie valdžią nešnekėjau, tik apie kiną. “Gal ne taip išvertė, nes aš išgirdau tik vertimą”, teisinosi ir man gerbiamas Kudzys.

 

Po to prisiminiau, kad buvau auditorijos paklausta, kaip ir kur Tarybų Lietuvos žiūrovai matė dokumentiką, nes Japonijoje šitą kino žanrą mažai rodo. Buvau savo paskaitoje užsiminusi, kad ne kiekvieną lietuvišką filmą priimdavo į visos Tarybų Sąjungos ekranus, tarkime, “Šimtamečių godų” personažai cenzoriams atrodė per seni ir kino valdininkai nenorėjo šiurpinti socializmo statytojų.

 

Mes su Stoniu vienas per kitą vardijome, kad anais blogais laikais okupuotoje Lietuvoje dokumentinis kinas buvo rodomas kino teatruose prieš kiekvieną vaidybinį filmą. Dar -- per televiziją. Ir net specialus kino teatras dokumentikai buvo sostinėje.

 

Šiais laikais? Lietuvių dokumentika daugiau rodoma kitose šalyse, nei pačioje Lietuvoje. Televizija dokumentinius filmus rodo atsitiktinai. Kino teatruose – tik premjera ir pora seansų per festivalį. Ir patys kino teatrai naikinami. “Šiuo klausimu esame tikra beždžionių respublika”, tariau vertėjui. Matyt jis išvertė mandagiau.

 

Kitus malonius įspūdžius patyrėme mažyčiame kino teatre “Uplink factory”, kur spalio 6 ir 8 dienomis vyko Audriaus Stonio kūrybos vakarai. Tai alternatyvaus kino vieta, įsikūrusi jaunimo mėgstamo Shibuya rajono gatvelėje. Dvi miniatiūrinės kino salės ir kavinė. Ketvirtadienio seanse buvo apie dvi dešimtis žiūrovų, kurie atidžiai klausėsi svečio. Šeštadienio seanse buvo užpildytos visos penkios dešimtys kėdžių. Aš pati sėdėjau ant grindų ir tuo nesiskundžiu. Kai kurie žiūrovai buvo ištikimi Stonio kinui visą savaitę visuose renginiuose.

 

Už Lietuvių poetinės dokumetikos dienas Tokijuje esame dėkingi ne vien Waseda universitetui ir jį kaitinusiai Lietuvos ambasados Japonijoje pirmajais sekretorei Astai Chaladauskienei. Vilniuje šiuo renginiu ištisus metus rūpinosi Lietuvos kultūrinių projektų centras, jame neatlygintinai dirbančios Auksė Kancerevičiūtė ir Greta Zabukaitė. Jos kantriai tikino Lietuvos institutą, Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijas, Kultūros ir sporto rėmimo centrą, kad būtina pristatyti lietuvių kiną Japonijoje, kad tas kinas turi būti japoniškai subtitruotas ir kad apie jį pasakotų gyvi žmonės, nors tai ir labai brangiai kainuoja. Japonijoje Lietuvių poetinės dokumentikos dienos buvo įtrauktos į vyriausybės remiamą “XXI amžiaus žmogaus tobulėjimo centro programą”.