Vokiečių spauda - apie Arūno Matelio filmą “Prieš parskrendant į Žemę” ir Tarptautinį Leipcigo kino festivalį

Pirmoji nugalėtojų sveikintoja: kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė (kairėje) su Arūnu Mateliu ir Algimante Mateliene

48-ąjam Leipcigo kino festivaliui, - vienam svarbiausių Vokietijoje ir vienam  svarbiausių Europos dokumentinių bei animacinių filmų festivaliui  - pasibaigus, keli šalies dienraščiai išspausdino bendrus jo aptarimus. Veik visuose festivalio aptarimuose bent keliais sakiniais, žinoma, buvo aprašytas pagrindinio prizo „Auksinio balandžio“ laimėtojas, Arūno Matelio ilgo metražo dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“.

Šiaurės Vokietijos dienraštyje „Die Welt“ Giunteris Agde (Günter Agde) rašo apie gilų įspūdį, kurį jam paliko vaikai plikai skustomis galvomis, žvelgiantys didelėmis, išraiškingomis akimis. Kritiko nuomone, jos spinduliuoja neišsenkančiu gyvybingumu ir tarsi tampa filmo leitmotyvu. Pagal stilių Agde Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ priskirtų reportažo žanrui. Tai - reportažas, kurį nepaisant nuolatinės mirties grėsmės vietoje nenustygstantys herojai pavercia užkrečiančiu ir šiltu gyvenimo bei rūpesčio vienas kitu teigimu.

Ypatingą dėmesį bei pagyrimą Matelio juostai-nugalėtojai skyrė Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“ kino kritikė Silvija Halensleben (Silvia Hallensleben) lygindama ją su kitu konkursines Leipcigo festivalio programos dalyviu, filmu „Working Man’s Death“ („Dirbančio žmogaus mirtis“). Garsaus austrų režisieriaus Michaelio Glavogerio (Michael Glawogger) juosta apie pragariškomis sąlygomis dirbančius žmones įvairiuose pasaulio kampeliuose, anot vokiečių kritikės, nufilmuota perdėm estetizuotai. Tarsi neįsivaizduojamoms kančioms perteikti režisierius būtų naudojęs žymaus geografijos žurnalo „GEO“ filtrą. Šis žurnalas pasižymi monumentaliomis aukščiausios kokybės nuotraukomis. Tokia vaizdo pompastika pribloškia, bet palieka žiūrovą tuščią, priešingai nei jautrus Matelio filmas. Halensleben kelia retorinį klausimą, galbūt Leipcigo žiuri panoro atkreipti dėmesį į būtent šį skirtumą ir lyg suteikdama tam atsvarą bei pabrėždama savo poziciją stiliaus klausimu geriausiu filmu išrinko itin ramų, stebintį filmą iš Lietuvos. Vokiečių kritikę dargi sudomino religinė Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ potekstė: nejau vaikų sielos išskrieja pro langą, klausia ji.

Įdomu, ar Europos kino akademijos dokumentinių filmų žiuri vadovausis panašiais stiliaus kriterijais kaip ir Leipcigo festivalio žiuri, kadangi tarp vienuolikos kandidatų į geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą yra tiek Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, tiek ir Glavogerio „Working Man’s Death“.

Apskritai šių metų Leipcigo festivalį vokiečių kino apžvalgininkai vertina kaip labai stiprų. Iš mažne 380 parodytų dokumentinių bei animacinių filmų didžioji dalis buvo tikrai ypatingi ir verti dėmesio: vieni – tema, kiti – stiliumi ar stilių sanplaika, naujomis kinematografo formomis, treti – kas būna rečiau, abiem aspektais. Kritikai vieningai sutaria, jog šiemet Leipcige dominavo juostos darbo bei religijos tematika. Daugiausia spaudos dėmesio susilaukė jau minėta Glavogerio juosta „Working Man’s Death“ tematizuojanti siaubingas darbo sąlygas, tarkime, Nigerijos skerdyklose po atviru dangumi ar ant Indonezijos ugnikalnių, kur renkama siera. Taipogi nemažai domėtasi suomių režisieriaus Erko Lytineno (Erkko Lyytinen) filmu „The North Star“ („Šiaurės žvaigždė“), kuris ramiai, be komentaro ir nejudančia kamera pasakoja nedidelės vagonų gamyklos darbuotojų kovą prieš gamyklos uždarymą. Kruopščiai atrinktos mizanscenos įtaigiai, nors ir beveik be emocijų, perteikia kovos, į kurią įsitraukia ir visas miestelis, eigą, kovotojų laimėjimus ir nesėkmes. Šis filmas buvo apdovanotas naujojo talento prizu.

Net keletą apdovanojimų pelnė ir gerai įsiminė vokiečių kritikams italų režisieriaus Klaudijaus Zulijano (Claudio Zulian) prancūzų produkcijos trumpametražis filmas „L’avenir“ („Ateitis“), sukurtas panašia tema, bet visiškai kitu stiliumi nei suomio juosta. Zulijaną domina nedidelio Prancūzijos miestelio ateitis: anksčiau klestėjusios anglių kasyklos uždarytos, vis daugiau gyventojų išsikrausto, o likę svajoja apie naują supermarketą. Kamera nė karto nestabtelėdama pravažiuoja pro miestelėnų namus – virtuves, svetaines, koridorius – pro merijos kabinetus, pro aikštes, gatves. Už kadro girdimi gyventojų apmąstymai, jų godos.

Svarbiausiu trumpo metražo prizu, „Auksiniu balandžiu“, Leipcige buvo apdovanotas lenkų režisieriaus Jareko Standeros (Jarek Sztandera) filmas „For a Miracle“ („Vardan stebuklo“), kurio herojai, apie 500 lenkų neįgaliųjų su kunigų bei artimųjų palyda, kupini vilties traukiniu keliauja į Lurdą. Šis filmas vokiečių kritikams greičiausiai įsiminė dėl katalikiškosios egzotikos.

Visgi, bene “religiškiausias” festivalio filmas buvo vokiečių produkcija, rodyta ir Kanų kino festivalyje, „Die große Stille“ („Didžioji tyla“). Režisierius Filipas Grioningas (Philip Gröning) į dvi su puse valandos sudėjo tai, ką per keletą mėnesių užfiksavo begyvendamas viename kartūzų vienuolyne Prancūzijos kalnuose. Kartūzų vienuoliai gyvena atsiskyrę ir didžiąją laiko dalį praleidžia tylėdami. Vokiečių režisieriui puikiai pavyko pagauti jų gyvenimo ritmą ir perteikti jį žiūrovui: meditacinė ramybė, išgryninti garsai ir laiko sąvokos išnykimas tarsi perkelia į aukštesnį gyvenimo lygmenį, leidžia priartėti prie to, ką galbūt būtų galima vadinti amžinybe. Vokiečių kino apžvalgininkai nesigailėjo išsėdėję šiame itin ilgo metražo filme.

Be filmų Vokietijos kino kritikus domino permainos Leipcigo kino festivalio organizacijoje, kuriam prieš beveik dvejus metus ėmė vadovauti gan jaunas ir energingas Klasas Danielsenas (Claas Danielsen). Neigiamai buvo reaguota į festivalio datos paankstinimą, dėl kurio festivalis vyko per studentų atostogas ir susilaukė mažiau žiūrovų nei įprastai. Be to, niekam neįtiko naujasis festivalio logotipas. Nebuvo suprasta, kodėl reikėjo atsisakyti stilizuoto Pikaso balandžio, kurio naudojimui garsusis menininkas Pablas Pikaso (Pablo Picasso) asmeniškai buvo davęs leidimą.