Prieš premjerą. Šarūno Barto filmai sėdi tavyje tarsi vinis galvoje

Lapkričio 4 d. Vilniuje, “Coca Cola Plaza” kino teatre įvyks naujo, šešto pilnametražio vaidybinio režisieriaus Šarūno Barto filmo “Septyni nematomi žmonės” premjera. Pasaulinė filmo premjera įvyko šiųmetiniame Kanų tarptautiniame festivalyje, programoje “Dvi režisierių savaitės”. Rugsėjo mėnesį Atvirame NVS ir Baltijos šalių festivalyje Anapoje (Rusija) Šarūnas Bartas buvo apdovanotas prizu už geriausią operatoriaus darbą. Peterburgiečio menotyrininko, žurnalų “Iskustvo kino”, “Seans” autoriaus, laikraščio “Komersant” nuolatinio kino apžvalgininko, lietuviško “Kino” žurnalo bendraautoriaus Michailo Trofimenkovo paprašėme internetinio tinklalapio www.lfc.lt skaitytojams pristatyti naujausią Šarūno Barto filmą.

Pažiūrėjęs Šarūno Barto “Septynis nematomus žmones” Anapos festivalyje, aš pasiutau. Tai reta žmogaus, kino šlamštą žiūrinčio neregėtais kiekiais, būsena. Bet Bartas pasiekė to, kad aš kone laksčiau pirmyn atgal po pliažą ir urzgiau festivalio bare: “Idiotas! Aš supratau, jis – idiotas!”
Idiotas, žinoma, na, ne tai, kad gerąja, bet visgi pakylėta prasme. Galima netgi pasakyti, kad aš nesikeikiau, o citavau. Citavau vieną labai gerbiamą ir aistringą kolegę. Ji kažkada labai mylėjo Nikitą Michalkovą ir labai nemylėjo Aleksandro Sokurovo (dabar – atvirkščiai). O Sokurovas turėjo tokį įprotį – iš lauko pusės užrakindavo direktoriaus salę “Lenfilme”, o kolegė apie tai nenutuokė. Ji užėjo į salę, kad dešimt minučių pažiūrėtų jo “Emą Bovari” (“Apgink ir išsaugok”), o prasėdėjo užrakinta visas 165 minutes. Tada ji ir suformulavo: “Sokurovas – idiotas su stebėtinai gerai išvystytu kino plastikos jausmu”. Na, atseit, tikras menininkas, pasakyti jis neturi ką, bet nefilmuoti jis negali. Beveik tą patį aš pagalvojau ir apie Bartą.
Atleisk, Šarūnai. Aš buvau neteisus. Nors, kaip ir Sokurovas, Bartas negali nefilmuoti.
Pagrindinis skirtumas tarp Barto ir Sokurovo tas, kad Bartui nebūtina užrakinti konkrečių durų. Užrakintas kambarys – tai pats filmas, nors jo veiksmas ir tįsta Krymo stepėmis. Atviros erdvės klaustrofobija. Barto visatos topografija – ribinių taškų katalogas: Kaliningradas “Trijose dienose”, tofalarų teritorija filme “Mūsų nedaug”, Krymas “Septyniuose nematomuose žmonėse”. Na, jūra. Na, taiga. Na, stepė. Bet kokia iš to nauda: toliau – nieko. Galų gale, tai aplamai žmogiškosios egzistencijos metaforos. Na, gyvenimas – atseit, toks ilgas. Na, Žemė: atseit, tokia didelė. Na, galų gale, kosmosas. Bet juk toliau – nieko. Juoda skylė. Bartas filmuoja ribą tarp čia ir niekur.
Liberalūs rusų kritikai jau parašė apie “Septynis nematomus žmones” nuspėjamų mielų kvailysčių. Kaip antai: filmas apie nelaimingus Krymo totorius, kuriuos rusų imperializmas pavertė gyvuliais. Gražiai kliedėti neuždrausi. Bartas filmuoja ne apie Krymo totorius, o apie žmones, kurie redukavo iki pačių paprasčiausių, natūraliausių gestų. Gerti. Miegoti. Dainuoti. Prisipažinėti apie niekam neįdomius dalykus. Jei ir galima kalbėti apie kažkokį imperializmą, tai tik apie ontologinį žmogaus kaip rūšies imperializmą, kuris daro neįmanomu individualaus žmogaus egzistavimą.
Barto filmai turi vieną savybę, tiksliai žyminčią jų absoliutų kinogeniškumą: filmų neįmanoma pamiršti. Jie sėdi tavyje tarsi vinis galvoje. Ką, malonu vaikštinėti su įbestu į kaukolytę vinuku? Ne, žinoma. Galima pasiusti, bare rėkti :”Idiotas!”. Bet, kaip sako mano mėgstamas “rokenrolščikas” ir aplamai protingas žmogus Sergejus “Šnuras” Šnurovas: “O kas žadėjo, kad katarsis bus malonus?”
Asociacija, galbūt, beprotiška: Terence’o Malico filmai. Irgi ekrane matome erdves: eik, kur nori. Bet Malico bėgliai ne patys save suvaro į spąstus. Jie iš pat pradžių spąstuose. Žemės ir dangaus erdvės – labai graži, bet apgaulė.
Bartas – virtuoziškas apgavikas. 99, 99 procentai žiūrovų į “Septynis nematomus žmones” reaguoja taip: filme nieko nevyksta. Dar ir kaip vyksta. “Septyni nematomi žmonės” – pavyzdinis juodasis filmas su kelio filmo pamušalu, ir tas filmas laikosi visų žanro taisyklių. Yra gauja atsiskyrėlių. Beje, absoliučių, disciplinuotų – be praeities, be ateities. Yra nusikaltimas, po kurio reikia “dėti į kojas”. To nusikaltimo mastelis neturi reikšmės: nesvarbu, kad jie paprasčiausiai nuvaro mašiną, o ne plėšia britų banką. Tai irgi disciplinuotas gestas: yra ne šiaip nusikaltimas, o nusikaltimo ženklas. Mums net trumpam parodys pistoletą, kurį, atrodo, herojus išmes. Yra vidinė įtampa tarp gaujos narių. Yra bėgimas, nors ir nelabai skubus. Na, toks su nepolitkorektiško anekdoto, kurį man papasakojo estų režisierius, dvasia. “Ei, kas ten horizonte stovi?” “A, tai estas bėga.” Štai ir Barto herojai bėga tarsi tas estas. Yra fatališka moteris, netgi dvi, dėl kurių viskas baigsis labai blogai. Yra finalinės pjautynės.
Ir visa kita: stepė, gyvuliai ir paukščiai, kuriems Bartas, atrodo, vadovauja, kaip disciplinuotai masuotei, namu slenkanti ugnis, mikroskopiniai gestai, pribloškiantis girtuoklystės natūralumas. T. y. tiesiog kinas.
Bartas – tiesiog kinas. Jeigu rinktis iš šiuolaikinių režisierių, kuriems būtų galima pritaikyti šį apibrėžimą, daugiau nėra ką įvardinti. Ir tai nepakeliama. Idiotas!