Po premjerų. Keturi portretai
2005 lapkričio 18 d.
Ar buvo nuskriaustas Lietuvos dokumentinis kinas vilniškiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje? Jei ko ir pasigedome, tai nebent naujo ir jau premijuoto Leipcige A.Matelio filmo. Vykstu į tarptautinį kino seminarą Lenkijoje ir gavau laišką, kad ten irgi sklinda garsas apie jį. Vadinasi bus, kaip visada pas mus: garsas į Vilniaus kino teatrus pasibels paskutinis.
Festivalio repertuare buvo įvairių filmų: nuo V.V.Landsbergio „Niujorkas – mano šuo“ (dar vienas brūkšt-pabrūkšt su kino kamera aplink Joną Meką) iki A.Maceinos „Šalia jūsų“ – apie kaimo bėdžių užtarėją ir fotodainių (filme neblogai traukia ir operatorius A.Mikutėnas) Rimaldą Vikšraitį. Keisčiausias buvo pavasarinės premjeros „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (rež. G.Beinoriūtė) rudeninis sugrįžimas į „Skalviją“ ir net „Coca Cola Plaza – Vingis“. Po jo iš karto sekė iš Europos sugrįžtančio Š.Barto filmo „Septyni nematomi žmonės“ premjera. Po „Vulkanovkos“ būgštauju eiti į savo mylimo režisieriaus filmą: gali išlįsti kažkas iki šiol nematyto ir nematomo. Bet juk taip visada būna kai kas nors sueina į porą, šiuo atveju – „Vulkanovka“ su Š.Bartu. Dar sudėtingiau susigroti keturiese. O būtent tikri naujokai „Skalvijoje“ ir buvo keturi portretiniai filmai, sukurti gerai žinomų ir neblogai pažįstamų kino režisierių.
Trigubu kinematografiniu portretu pavadinčiau A.Tarvydo filmą „Visos mintys iš vienos galvos“, pratęsianti šio režisieriaus itin atkaklias pastangas kine pasakoti apie kino istoriją. Jau projektuojamas filmas apie A.Žebriūną, o dabar visu ūgiu išvydome kino gamtininką P.Abukevičių. Turbūt jaunimas galvoja, kad gamtos temos mažiausiai užkliūdavo sovietinės valdžios koridoriuose. Juk ne vienas ir tyčia nerdavo į gamtą, iškvaršintas absurdiškų ideologizacijų. Tikras gamtininkas atrodė rusų literatūros klasikas M.Prišvinas, bet dabar, kai storuliais tomais pradėti spausdinti jo dienoraščiai, už galvos stveriesi, ką jis galvojo ir rašinėjo sau patyliukais.
Publicistas, scenaristas L.Grudzinskas premjeros metu prisiminė, kad po dešimties metų bendradarbiavimo su „Komjaunimo tiesa“ buvo paprašytas išeiti, nes nieko be liurlinimų apie gamtą nenorįs rašyti. Nesutiko pūsti laiko dūdos ir režisierius H.Šablevičius, kurio trijų dalių retrospektyva kino festivalyje dar kartą įrodė, kokias gilias šaknis turi mūsų kino dokumentika. Šaknys davė vaisių – daug mokinių, pasekėjų ir priešgyniautojų. Apie P.Abukevičių to nepasakysi: nors buvo labai šnekus kino šventėse, dirbo vienišas it vilkas, kuriuos labai ir mylėjo už vilkiškumą, o ne už žmoniškumą. Apskritai, manė, kad žmogus ir gamta – visos mintys iš vienos galvos. Galima susišnekėti, bet reikia įgusti klausytis. To mokė ir tebemoko P.Abukevičiaus kūryba, glaustais pavyzdžiais pristatyta A.Tarvydo filme.
Viskas nuoseklu ir paprasta. Net įžanginiai kadrai su vabalų kova primena, jog kinas Lietuvoje prasidėjo nuo V.Starevičiaus ir jo sugebėjimo kurti iš gamtos padarų išmintingus animacinius filmus. Be P.Abukevičiaus itin netikėtų monologų ir filmų fragmentų yra ir trečiasis kinematografinis sluoksnis: operatoriaus A.Barono, kino režisieriaus V.Damaševičiaus ir kitų prisiminimai. Taip sluoksniuojasi istorinė kino atmintis.
Jeigu vertinsime netikėtumo principu, tai Inesos Kurklietytės „Kristina Kristuje“ bus nepakartojama šioje portretų ketvertukėje. Jei žvilgterėsime kitur, tai prieš kurį laiką matėme labai emocingą, vos ne triumfališką danų „Kunigę“. I.Kurklietytė piešia Kristinos, dar ne protestantų kunigės, bet jau baigusios teologijos studijas Oksforde, švelnų, prislopintų žodžių ir kino kalbos portretą. Tam tikras iššūkis nebent tekstiniai intarpai ekrane: katalikų ir reformatų tikėjimų Lietuvoje sugretinimai, moterų noras turėti lygias teises ir tikėjime. Bet polemikos ar puolimo nėra, nes pačios Kristinos žvilgsniai, gestai ir žodžiai kalba patys už save. „Iš jos sklinda šviesa“ – lyg ir banalu, bet geriau sunku pasakyti apie žmogų, kurio širdis tvirta.
Ūkininkas Dianos ir Kornelijos Matuzevičių filme „Horizontai arba gyvenimas luvruose“ visa galva išlenda virš horizonto linijos, kurios režisierius, o kartu ir puikus operatorius K.Matuzevičius laikosi pagal visus „aukso pjūvio“ principus. Trečdalis nuo viršaus ar trečdalis nuo apačios, o skiriamoji linija – biblijinė avelių banda. Ką čia „luvrai“! Lietuva atrodo kaip šventoji žemė. Tik lietuvis joje vėl jaučiasi nejaukiai. Iš istorijos jis žino, kiek kartų kolūkiai buvo stambinami, smulkinami, po to vėl numelioruojami ir jungiami į kompleksus. Dabar vienam ir 300 ha per akis, bet ateitis vėl nerami: o kas dirbs? Horizontas, pasirodo lyg ir turi dar vieną prasmę: dalina laiką tarp praeities ir ateities. Anksčiau sakydavo, kad komunizmas jau netoli, jau net jo horizontas matyti. O kas laukia dabar? Juk horizontas – labai sąlygiška riba: kiek besivysi, jis vis bus horizontas. Tas pats pasakytina ir apie D.ir K.Matuzevičių kūrybą: ji kasmet neišnyksta už horizonto ir kasmet nors šapelį pamato ką naujo šiapus horizonto.
Artimas žmogus – ir artimas, ir tolimas, lyg „Už devynių jūrų“. Taip ir vadinasi naujas Ramunės Kudzmanaitės ir Rimo Morkūno filmas. Dabar nebebijoma intymumo: šiaulietis fotografas A.Ostašenkovas užfiksavo savo tėvų mirtį. Režisierius H.Frankas yra Vilniuje pasakojęs, kad per savo širdies operaciją laikė kamerą įjungtą kojūgalyje – maža kas. Režisierius H.Šablevičius filme „Neatėjo“ lyg iš anksto taikėsi su mintimi, kad niekas neišvengsime tokio svečio. Filme „Už devynių jūrų“ močiutė pradeda gyvenimą lovoje. Dramatiška vienatvė ne dėl vienatvės, o dėl to, kad vienas nieko nebegali padaryti. Visas pasaulis – televizorius. Situacija fatališka, bet kasdieninė. Ir neprikaustyti prie lovos prisirakiname kas vakarą prie televizoriaus.
Tokie tad keturi lietuviški priartėjimai prie žmonių – žinomų ir visai ne elitiškų.
Lyginant su tarptautine programa ir juose kalbančiomis išmintingomis galvomis, mes tebeportretuojame žmones gana senoviškai. Tačiau kino vagos šie portretavimai nepagadino.
Festivalio repertuare buvo įvairių filmų: nuo V.V.Landsbergio „Niujorkas – mano šuo“ (dar vienas brūkšt-pabrūkšt su kino kamera aplink Joną Meką) iki A.Maceinos „Šalia jūsų“ – apie kaimo bėdžių užtarėją ir fotodainių (filme neblogai traukia ir operatorius A.Mikutėnas) Rimaldą Vikšraitį. Keisčiausias buvo pavasarinės premjeros „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (rež. G.Beinoriūtė) rudeninis sugrįžimas į „Skalviją“ ir net „Coca Cola Plaza – Vingis“. Po jo iš karto sekė iš Europos sugrįžtančio Š.Barto filmo „Septyni nematomi žmonės“ premjera. Po „Vulkanovkos“ būgštauju eiti į savo mylimo režisieriaus filmą: gali išlįsti kažkas iki šiol nematyto ir nematomo. Bet juk taip visada būna kai kas nors sueina į porą, šiuo atveju – „Vulkanovka“ su Š.Bartu. Dar sudėtingiau susigroti keturiese. O būtent tikri naujokai „Skalvijoje“ ir buvo keturi portretiniai filmai, sukurti gerai žinomų ir neblogai pažįstamų kino režisierių.
Trigubu kinematografiniu portretu pavadinčiau A.Tarvydo filmą „Visos mintys iš vienos galvos“, pratęsianti šio režisieriaus itin atkaklias pastangas kine pasakoti apie kino istoriją. Jau projektuojamas filmas apie A.Žebriūną, o dabar visu ūgiu išvydome kino gamtininką P.Abukevičių. Turbūt jaunimas galvoja, kad gamtos temos mažiausiai užkliūdavo sovietinės valdžios koridoriuose. Juk ne vienas ir tyčia nerdavo į gamtą, iškvaršintas absurdiškų ideologizacijų. Tikras gamtininkas atrodė rusų literatūros klasikas M.Prišvinas, bet dabar, kai storuliais tomais pradėti spausdinti jo dienoraščiai, už galvos stveriesi, ką jis galvojo ir rašinėjo sau patyliukais.
Publicistas, scenaristas L.Grudzinskas premjeros metu prisiminė, kad po dešimties metų bendradarbiavimo su „Komjaunimo tiesa“ buvo paprašytas išeiti, nes nieko be liurlinimų apie gamtą nenorįs rašyti. Nesutiko pūsti laiko dūdos ir režisierius H.Šablevičius, kurio trijų dalių retrospektyva kino festivalyje dar kartą įrodė, kokias gilias šaknis turi mūsų kino dokumentika. Šaknys davė vaisių – daug mokinių, pasekėjų ir priešgyniautojų. Apie P.Abukevičių to nepasakysi: nors buvo labai šnekus kino šventėse, dirbo vienišas it vilkas, kuriuos labai ir mylėjo už vilkiškumą, o ne už žmoniškumą. Apskritai, manė, kad žmogus ir gamta – visos mintys iš vienos galvos. Galima susišnekėti, bet reikia įgusti klausytis. To mokė ir tebemoko P.Abukevičiaus kūryba, glaustais pavyzdžiais pristatyta A.Tarvydo filme.
Viskas nuoseklu ir paprasta. Net įžanginiai kadrai su vabalų kova primena, jog kinas Lietuvoje prasidėjo nuo V.Starevičiaus ir jo sugebėjimo kurti iš gamtos padarų išmintingus animacinius filmus. Be P.Abukevičiaus itin netikėtų monologų ir filmų fragmentų yra ir trečiasis kinematografinis sluoksnis: operatoriaus A.Barono, kino režisieriaus V.Damaševičiaus ir kitų prisiminimai. Taip sluoksniuojasi istorinė kino atmintis.
Jeigu vertinsime netikėtumo principu, tai Inesos Kurklietytės „Kristina Kristuje“ bus nepakartojama šioje portretų ketvertukėje. Jei žvilgterėsime kitur, tai prieš kurį laiką matėme labai emocingą, vos ne triumfališką danų „Kunigę“. I.Kurklietytė piešia Kristinos, dar ne protestantų kunigės, bet jau baigusios teologijos studijas Oksforde, švelnų, prislopintų žodžių ir kino kalbos portretą. Tam tikras iššūkis nebent tekstiniai intarpai ekrane: katalikų ir reformatų tikėjimų Lietuvoje sugretinimai, moterų noras turėti lygias teises ir tikėjime. Bet polemikos ar puolimo nėra, nes pačios Kristinos žvilgsniai, gestai ir žodžiai kalba patys už save. „Iš jos sklinda šviesa“ – lyg ir banalu, bet geriau sunku pasakyti apie žmogų, kurio širdis tvirta.
Ūkininkas Dianos ir Kornelijos Matuzevičių filme „Horizontai arba gyvenimas luvruose“ visa galva išlenda virš horizonto linijos, kurios režisierius, o kartu ir puikus operatorius K.Matuzevičius laikosi pagal visus „aukso pjūvio“ principus. Trečdalis nuo viršaus ar trečdalis nuo apačios, o skiriamoji linija – biblijinė avelių banda. Ką čia „luvrai“! Lietuva atrodo kaip šventoji žemė. Tik lietuvis joje vėl jaučiasi nejaukiai. Iš istorijos jis žino, kiek kartų kolūkiai buvo stambinami, smulkinami, po to vėl numelioruojami ir jungiami į kompleksus. Dabar vienam ir 300 ha per akis, bet ateitis vėl nerami: o kas dirbs? Horizontas, pasirodo lyg ir turi dar vieną prasmę: dalina laiką tarp praeities ir ateities. Anksčiau sakydavo, kad komunizmas jau netoli, jau net jo horizontas matyti. O kas laukia dabar? Juk horizontas – labai sąlygiška riba: kiek besivysi, jis vis bus horizontas. Tas pats pasakytina ir apie D.ir K.Matuzevičių kūrybą: ji kasmet neišnyksta už horizonto ir kasmet nors šapelį pamato ką naujo šiapus horizonto.
Artimas žmogus – ir artimas, ir tolimas, lyg „Už devynių jūrų“. Taip ir vadinasi naujas Ramunės Kudzmanaitės ir Rimo Morkūno filmas. Dabar nebebijoma intymumo: šiaulietis fotografas A.Ostašenkovas užfiksavo savo tėvų mirtį. Režisierius H.Frankas yra Vilniuje pasakojęs, kad per savo širdies operaciją laikė kamerą įjungtą kojūgalyje – maža kas. Režisierius H.Šablevičius filme „Neatėjo“ lyg iš anksto taikėsi su mintimi, kad niekas neišvengsime tokio svečio. Filme „Už devynių jūrų“ močiutė pradeda gyvenimą lovoje. Dramatiška vienatvė ne dėl vienatvės, o dėl to, kad vienas nieko nebegali padaryti. Visas pasaulis – televizorius. Situacija fatališka, bet kasdieninė. Ir neprikaustyti prie lovos prisirakiname kas vakarą prie televizoriaus.
Tokie tad keturi lietuviški priartėjimai prie žmonių – žinomų ir visai ne elitiškų.
Lyginant su tarptautine programa ir juose kalbančiomis išmintingomis galvomis, mes tebeportretuojame žmones gana senoviškai. Tačiau kino vagos šie portretavimai nepagadino.
.jpg)