Prieš premjerą. Angelų pamokos. Interviu su Arūnu Mateliu

Gruodžio 8 dieną 20 valandą kino teatre „Coca Cola Plaza“ Vilniuje įvyks Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę” premjera.  Filmas jau turi du prizus – Leipcigo festivalio „Auksinį balandį“,  Amsterdamo festivalio IDFA “Sidabrinį Vilką”.Europos kino akademija yra įtraukusi Arūno Matelio “Prieš parskrendant į Žemę” į vienuolikos geriausių šių metų dokumentinių filmų sąrašą.

Juosta filmuota  Santariškių vaikų ligoninėje, kur gyvena onkologinėmis ligomis sergantys vaikai.  Režisieriaus šeima ten gyveno aštuonis mėnesius. Po premjeros Vilniuje, Arūnas Matelis žada rodyti savo filmą įvairiuose Lietuvos miestuose, kino klubuose, skelbdamas: “100 seansų – 100 meilės ir tvirtybės pamokų”.

 
- Žinojau filmo temą ir jo bijojau. Bet kai pradėjau žiūrėti – nuo pat pirmų kadrų, kur berniukui skutami plaukai, o jis nusišypso – supratau, kad tu negraudinsi. Negrosi ant nervų ir nedraskysi širdžių. Kaip tau tas išėjo? Gal taip ir pats saugojaisi, kad neliktum išdraskytas?

 -- Yra toks stereotipas: kai peržengi ligoninės slenkstį, nunarini galvą ir nusiteiki gailesčiui. O mano patirtis sako, kad peržengus tą slenkstį, niekas nesibaigia. Atvirkščiai, ten daug kas tik prasideda. Žinoma, nėr ko šaukti “valio” ir iš paskutiniųjų džiaugtis, kad ten papuolei, bet tai tikrai ne pabaiga.

Ten iš principo nėra jokios pabaigos, kurią reikėtų apraudoti.  Taip, ten yra skausmas, yra nežinia, yra netektys. Bet tai nėra paskutinė stotelė. Priešingai – žmonės stengiasi kabintis. Nebent filme tas nelabai aiškiai išreikšta.

-- Labai aiškiai. Ir patys filmo žmonės – tėvai, vaikai, gydytojai – kitokie, nei kasdien sutinkami. Kažkas jiems duota už tai, kad jie visi ten. Nusišypsoti nelaukčiausioje vietoje! Ar yra kokia istorija, susijusi su filmo pavadinimu “Prieš parskrendant į Žemę”?

-- Kvailiausias dalykas režisieriui – aiškinti prasmes. Tiek to. Man reikėjo pojūčio, kad ta vieta, kuri matoma filme, yra ne čia. Ne Žemėje. Vienuolynas – ne vienuolynas, bet kažkas šviesaus tarp Rojaus ir Žemės. Tokia ir prasmė: mes tikimės, kad kiekvienas iš ten sugrįš atgal, namo į Žemę, bet dabar yra laikas prieš tą skrydį. Po viso to lieka skristi arba ten, arba ten. Filmas – apie gyvenimą tarp ten ir ten. Tarp Dangaus ir Žemės.

-- Vaikus “tarp ten ir ten” vadini angelais?
 -- Man jie taip atrodo. Jie visi kaip pateptieji, kaip angelai, net belyčiai. Neatskirsi, kur mergaitė, kur berniukas. Kai vaikas plika galvele žiūri videosveikinimą – kur mergaitė su kasytėmis sako, kad pasiilgo, “tavęs trūksta” – tai skamba kaip meilės prisipažinimas. Ir, tiesą sakant, net nesvarbu, ar ta Žemės mergaitė kreipiasi į mergaitę ar į berniuką. Ji pasiilgo to, kuris turi parskristi.

-- Ar angelų tėvai matė filmą?

-- Matė. Ir vaikai matė. Padarėm tokią peržiūrą – vien tėvams, vaikams ir gydytojams -- kino teatre. Dar “Lietuvoj”. Labai netikėtos buvo reakcijos. Juk kai kurių vaikų, deja, nebėra. Jų tėvai sakė, kad šitas filmas jiems – kaip gedėjimo pabaiga. Jie net juokėsi žiūrėdami filmą. O gydytojai verkė. Verkė taip, kad net negalėjo kalbėti po seanso. Skyriaus vedėjas sakė, kad atsiprašo visų tėvų dėl medicinos, kuri dar nepajėgi visiems padėti.

Tėvams aš pasakiau: jeigu jūs nenorite, aš galiu šito filmo Lietuvoje nerodyti. Nes ką žinai, kaip žmonės jaučiasi. Gal nenori, kad kas atpažintų. Jei nors vienas nenorėtų, aš nerodyčiau. Jie sakė, kad būtinai turim rodyti. Kadangi žmonės turi žinoti, kaip ten yra. Juk akcijos visokios būna, aukoti prašo. Kad būtų žinoma, kam visa tai. Ir ne vien dėl to.

Man tos reakcijos po seanso prilygsta ir Leipcigo “Auksiniam balandžiui”, ir geriausio filmo nominacijai. Gal net svarbiau už visus prizus ir nominacijas.

-- Žinau, kad vaikams palikdavote filmavimo kamerą. Kaip tą sugalvojai?

-- Kai peržiūrinėju dabar scenarijaus užrašus, suprantu, kad taip buvo lyg ir suplanuota. Aš jau seniai norėjau pamatyti, kaip atrodytų filmavimas iš kitos pusės. Pabaigi filmuoti, ir kas darosi tada, kai tavęs nebėra? Nes kai tu filmuoji – viena istorija, o šalia vyksta visai kita istorija. Realiai buvo taip: mes ateidavome į ligoninę pas tuos vaikus ir ilgą laiką nefilmavome jų. Tiesiog ateidavome. Kokį mėnesį ar daugiau. Mums reikėjo suprasti, ar iš viso mes galime ten būti. Gal aš vienas galiu, o kiti iš filmavimo grupės – negali. Mūsų videokamera vaikams buvo kaip įdomiausias žaislas. Daiktas, kuris padeda užmegzti ryšį. Mums – su jais, jiems – su mumis.

Jeigu mes būtume fokusininkai, mes jiems paliktume daiktus, su kuriais darome fokusus – kad galėtų pasitreniruoti, pamatyti, kas jiems išeis. Kamera tapo vienu iš mūsų bendravimo segmentų – vaikai galėjo žaisti, praskaidrinti ar įprasminti savo buvimą ten.

 

-- Vaikų filmuotus kadrus įmontavai. Ar gali dabar išduoti, kurie kadrai vaikų?

-- Andriaus kadrai – kur jis pasakoja, kokius vaistus turi gerti, kiek jų liko. Kad mama išeina iš ligoninės, o sesuo ją pakeis. Andriaus kadrų daugiausia.Kitų vaikų – ne tiek daug.

-- Andrius – tas berniukas, kuris filmo pradžioje nusišypso ir tarsi pakviečia nebijoti eiti gilyn į filmą. O tie kadrai, kur vaikiukas išdykauja koridoriuje: stovi ant vienos kojos ar bando pralįsti po lazdele, po to “rytietiškai” skaldo ją – irgi vaikų filmuoti?

-Ne, čia mūsų. Mes sąmoningai filmuodavome iš žemesnių taškų, kad nebegalėtum atsekti, kuri istorija mūsų matoma, kuri – vaikų. Būdavo ir taip, kad vaikas filmuoja, tada mes perimam iš jo kamerą ir filmuojame tą patį. Kamera – kaip antropologinių tyrinėjimų daiktas, mus visus vienijantis.

-- Prisiminkime laiką, kai buvo dar tik šito filmo idėja. Kur ją pristatinėjai, kokios tada buvo reakcijos? Klausiu, nes pasaulyje esama nemažai dokumentinių filmų apie vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis. Ar nesulaukei tokios pastabos?

-- Šitas filmas atsirado kiek netradiciškai. “Discovery” kanalas Vokietijoje buvo įtraukęs mano “Radijo dienas” į savo projektų sąrašą. Mes susitikdavome Leipcige po keletą kartų per metus ir dirbome, rengėme “Radijo dienų” idėją pristatymams (pitching’ams).

Apie vaikus onkologinėje ligoninėje aš seniai galvojau, parašiau sau scenarijaus apmatus, bet maniau, kad čia labai asmeninis dalykas, net nežinojau, ar leisiuos į tai. Atvažiavau į vieną iš susitikimų į “Discovery”, ir tai redaktorei, su kuria mes dirbome prie “Radijo dienų”, parodžiau užrašus.

Ji sako: “Viskas, mesk kitus darbus, daryk tik šitą”. Kaip, sakau, “Discovery” – toks kanalas, tokios interesų platybės, o čia – paprasta Vilniaus ligoninė. “Tu ką, nieko nesupranti? Čia pats geriausias scenarijus, kokį aš skaičiau per porą metų”. Galas, galvoju.

Pičingui Leipcige padariau nespalvotų nuotraukų, nes kaip tu papasakosi tokį filmą? Redaktorių reakcija buvo labai gera, daug kas norėjo imtis finansuoti. Bet po to atsirado peripetijos: danai davė pinigus, atsirado “Zentropa” su Larsu von Trieru, susipyko su kitais prodiuseriais... Žodžiu, susidomėjimas ir noras remti mano filmą pasireiškė iškart, bet viskas ėmė veltis. Vieno TV kanalo redaktorė išėjo dirbti kitur, naujas redaktorius visus projektus sustabdė, danai susipyko su vokiečiais, nes nepasiaiškino, kur bus postprodukcija... Visi remia, vis pykstasi ir realiai aš nieko neturiu.

Tada pasakiau savo prodiuseriui Gerdui Haagui, kad daugiau nebelauksiu, nes prabuvau su šituo scenarijumi, su ta medžiaga pakankamai ilgai – norėjau sugrįžti prie tos temos, sugrįžau, išgyvenau tą istoriją ir viskas, baikim. Po savaitės mano prodiuseris sako: nebaikim – atsirado “ARTE”, atsirado ZDF, galima dirbti.

O šiaip pičingai yra košmaras. Angliškai nelabai moki, nervuojiesi, aplink krūvos žmonių ir čia sprendžasi tavo likimas. Užsieniečiai vakarais geria, o aš – kaip pastebėjo mano draugas danas Tue Steen Muller – į viską reaguoju vienu anglišku sakiniu: “Hello, my name is Matelis, I want to present you a project of my film” --“Laba diena, aš esu Matelis, noriu pristatyti savo filmo projektą”. Kartojau ir kartojau pičingo monologo pradžią. 

 -- Filmas buvo montuojamas Vokietijoje?

-- Montavo Katharina Schmidt, kuri nemoka nė žodžio lietuviškai. Ji viską sukarpė ir sudėliojo idealiai tiksliai.

-- Atsiprašau, kokie jausmai apima, kai montuoji tokį filmą – dėlioji tuos vaikus?

-- Lietuvoje mes bandėme montuoti, bet negalėjome dirbti, mums buvo gaila visos medžiagos. Tas pats, kas karpyti gyvenimą. Neįmanoma. Buvome per daug įėję į filmą, žinojome, kokios istorijos mūsų nufilmuotos, kokios istorijos nepateko į kadrą, kokie vaikų likimai – tas fantomas mus persekiojo.

O Katharina... Gal jai padėjo jos vokiškas kietumas. Ji buvo perskaičiusi scenarijų. Pirmą kartą sutikau montuotoją, kuri skaitė scenarijų ir visus mano užrašus. Visą susirašinėjimą apie filmą. Ji buvo peržiūrėjusi visą medžiagą. Pažinojo vaikus. Ir pasakė man: tavo filmavimas – praeita istorija, užmiršk, atsipalaiduok.

Ne, tai nebuvo šiurkštus akių draskymas. Mes su ja porą dienų nuoširdžiai kalbėjomės, aiškinomės, kaip mes ką jaučiame, ar sutampa mūsų nuomonės apie ritmus, kitus dalykus. Dabar, sakė, palik mane vieną. Kaip vieną? Ir prodiuseris man sakė: kartais turi palikti montuotoją vieną. Sakau, čia mano filmas, kaip aš paliksiu montuotoją vieną? Ne, ne, viskas gerai, tu jai viską pasakei, o dabar leisk jai padaryti variantus ir tau parodyti.

Ką tai reiškia, galvojau sau. Atvažiuoju į Kelną dirbti, kankinuosi būdamas toli nuo šeimos, o ką veikiu? Pakalbu kažkiek iš ryto, po to išeinu iš montažinės ir grįžtu tik vakare. Visiška beprasmybė.

Padarė ji variantus. Žiūrim, aptariam. Abiejų mūsų pastabos sutampa.Gerai, sako ji, dabar vėl palik mane vieną. Taip ir montavom.

Kartais aš su Katharina gudraudavau, kartais juokaudamas pykdavausi. Sakydavau: aš tau duosiu kyšį, nuvesiu papietauti, tik tu man palik tas penkias sekundes – žiūrėk, koks geras planas, kaip gražiai ta seselė nueina, kur tu dar tą pamatysi... Kam, sako ji, tau reikia tų penkių sekundžių, jos visą ritmą sugriaus.

Ir ji išsaugojo filmo ritmą. Tas turbūt irgi svarbu, kad filmas neprailgtų. Kol nebuvau daręs pilnametražio filmo, man atrodė, kad valanda – labai daug, labai ilgas formatas. O kai dabar žiūriu, filmo “Prieš parskrendant į Žemę” valanda man asmeniškai praeina daug greičiau, nei koks nors “Sekmadienis...”, kurio yra tik 20 minučių.

Aš nesuprantu, kaip Katharina montavo, nesuprasdama kalbos. Pagal kvėpavimą? Bet dabar suprantu, ką reiškia turėti bendraautorių.

-- Atrodo, pradedu suprasti: angelų gyvenimas, prie kurio čia, Lietuvoje, buvo skaudu ir baugu liestis, Vokietijoje palengva, bendromis pastangomis virto filmu. Apie tuos pačius angelus, bet tai jau ekrano istorijos. Tos bendros pastangos – tau nauja profesinė patirtis?

-- Visada norėjau koprodukcijos ne dėl to, kad Lietuvoje mes neturime pakankamai pinigų kinui, o dėl to, kad per koprodukciją į tavo filmą ateina nauji žmonės su visai kita patirtimi. Ta patirtimi gali dalintis, dirbti kartu.

Ką, pavyzdžiui, Vokietijoje reiškia prodiuseris? Lietuvoje mes pripratę galvoti, kad prodiuseris reikalingas, kai ieškai filmui pinigų, dar kokios naudos. Vokietijoje aš turėjau prodiuserį, kuris padeda daryti filmą. Tai bičiulis, kuris užėjus kritinei situacijai, kai tu pavargsti ir nebežinai kelio, ateina, atvažiuoja, kalbasi, žiūri medžiagą, siūlo ėjimus, pasaugo, globoja.

Lietuvoje tu rašai scenarijų ir ruošiesi idėjos pristatymui visiškai vienas. Kai filmuoji, esi su operatoriumi, po to vėl lieki vienas. Režisierius pas mus paprastai būna kokių septynių profesijų atstovas. Tada viską darai per pusę, ne taip gerai, kaip darytų kitas, turėdamas tam laiko. Finale režisierius lieka pavargęs, piktas, be pinigų ir ne iki galo patenkintas.

Po to kai Vokietijoje pusę metų visa komanda dirbo, vystydama mano idėją, ruošdama ją pristatymui, aš pasijutau kaip dailininkas, kuris užeina į parduotuvę ir gali gauti viską: dažų – kokių nori, teptukų – kokių nori, drobių – taip pat. Aš dirbau su grupe ir galėjau su jais kalbėtis. Mes visi galvojome, kaip pristatyti idėją. Jiems visiems rūpėjo mano filmas. Neturėjau jokių organizacinių rūpesčių. Man liko rūpintis tik kūrybiniais dalykais, kuo ir turi užsiimti režisierius.

Dar nebuvau taip dirbęs – palaimingai. Linksmoji pusė.

-- Kalbėdamas apie savo filmą, neslepi, kad turėjai asmeninės patirties “tarp ten ir ten”. Tačiau nesi linkęs plačiau apie tai pasakoti. Manau, kad esi teisus, tačiau ar galėtum pasakyti, kaip pats sau formuluoji – kodėl taip elgiesi?

-- Todėl, kad filmas – ne apie mano patirtį. Ir aš nenoriu būsimų žiūrovų klaidinti. Dariau filmą dėl to, kad žinau, ką reiškia gyventi su vaiku onkologinėje ligoninėje, bet filme mano patirties neliko.

Kai dirbome ten, ateidavo ir kiti filmuoti. Bet kiek jie laiko gali tam skirti – porą dienų. Per porą dienų gali tik patvirtinti tai, ką žinojai, kaip įsivaizdavai. Mano ten išgyventas laikas sako, kad galima ne tik užjausti, bet ir kažko išmokti.

-- Ką dabar dirbi?

-- Darau vieną filmą. Ir padarysiu jį. Kitąmet turiu baigti. Bet po filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ jaučiuosi lyg išsėmęs labai gilų šulinį. Mano savijautą paaiškino viena Jurio Puodniekso bendradarbė. Ji sakė, kad Puodnieksas buvo padaręs atradimą – baigus filmą, reikia tiek laiko skirti išėjimui iš jo, kiek tu dirbai prie to filmo. Pagal šitą teoriją turėčiau teisę tylėti maždaug pusantrų metų.