Po premjeros. Laikas gyventi
Kadaise esu susikūręs tokį neoficialų žanrinį terminą „medicininio humanizmo filmas“. Po šia rubrika matytų juostų rejestruose dažniausiai patekdavo verksmingi vaidybiniai filmai – na, pavyzdžiui, iš naujesnių: „Airis“ apie Alzhaimerio ligą arba „Protas“, kuris graudino ne tiek herojės smegenų augliu ar jo galimomis pasekmėmis, kiek aktorės Emmos Thompson visaip išreklamuotu profesiniu heroizmu ir plikai nuskusta galva.
Baugu buvo žiūrėti naująjį Arūno Matelio dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į Žemę“, nes iš to, ką apie jį teko girdėti, viskas lyg ir tiko manajai ciniškai namudinei rubrikai. (Cinizmui, beje, turiu asmeninę teisę, bet tai jau kita kalba.)
Ir staiga – netikėtumas: nieko panašaus. Pirmajame kadre kaip tik kerpamas simpatiškas paaugęs berniukas, kuris, kaip vėliau paaiškės iš fotonuotraukų, sveikas būdamas, pakvailiodavo ir su pankiška šukuosena. Bet neskamba jokia Beethoveno Patetinė, tiesiog vaikinuko (Andriaus) žvilgsnyje atsispindi gausybė realiausių nuotaikų nuotaikėlių – nuo ironijos (filmuokite, filmuokite!) iki buitinio apgailestavimo (o visgi gražūs, tankūs buvo plaukai...). Paskui pasirodys antras, trečias, dešimtas toks skustagalvis. Vienas, mažiukas, net ims fantazuoti – buvo rudas, kaip būtų gražu, jeigu ataugtų šviesūs plaukai, taptų blondinu. Ką žinai, gal jį bendraamžiai „rudžiu“ pašiepdavo.
Naujojo filmo veiksmas rutuliojasi labai rimtoje vietoje – vaikų ligoninės onkologiniame skyriuje. Bet svarbūs ne vien sąlyginai ramūs, žaidžiantys, noriai bendraujantys ir vienas su kitu, ir su filmuotojais jo mažieji ant paskutinės ribos realiai balansuojantys herojai. Net pats pastatas, ligoninės korpusas gyvena savą, visai neprimenantį Frankenšteino laboratorijų gyvenimą – stūkso po lietumi, kinta, kai naktis pereina į rytą, daug kam čia prisiglaudusiųjų yra namai tikra to žodžio prasme.
Vieno mažylio mama net pasako, kad jis neįsivaizduojąs kito gyvenimo. Kartėlis suskamba, graudinimo nėra. Kaip nėra didaktinių pamokymų ir medikės pamąstymuose apie žmones, susikoncentruojančius nelaimės akivaizdoje, kai, žvelgdamas į juos, tu jau tiesiog neturi teisės prieš nieką burnoti. Mintis, aišku, ginčytina, paburnoti prieš ką nors visuomet norisi. Pavyzdžiui, prieš A.Matelio juostos pavadinimą, tuo skrydžio motyvu (realizuotu ir plastikoje) atvėrusiu rankas žurnalistiniams štampams, kone kiekvienoje recenzijoje pasitaikančiam „skustagalvių angelų“ įvaizdžiui. Patys vaikai, kaip juos regi Audriaus Kemežio kamera ir jie patys (nes filmavo ir patys save), gal tik prunkštelėtų, išgirdę tokį apibūdinimą. Na, tiek to, jeigu jau angelai dūksta čiužinėdami lašelinėmis, šaiposi iš morkų, nuo kurių ir Broliu triušiu gali patapti, daro Rytų kovų išpuolius ir plaštakomis skaido – tegul ne plytas, o tik pagaliukus, -- gal tas Rojus ir ne toks nuobodus, kaip man visada atrodydavo.
Bet religinės kategorijos, deja, tik kėsinasi kiek suprastinti iš esmės sudėtingą, daugiaplanį filmą. Įdomiau nuodėminga žemė, kurioje berniukas gali kilniaširdiškai pasakyti, kad jam vis tiek, su plaukais, ar be plaukų dar gyvuoja jo draugė. Įdomiau Laiko kategorija, kurią A.Matelis visada (ir ankstesniame savo filme „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“) labai savitai traktuoja.
Ligoninės korpusas stovi, kaip stovėjęs, o pro šalį lekia debesys, aidi griaustinis, vasarą akies mirksniu keičia žiema. Tarsi abejingo pastato viduje – mes žinome daugiau, o praeiviui tai vien tik pastatas -- kas akimirką grumiasi mirtis ir gyvenimas, o laikas – jis čia tarsi suspenduojamas, jis visai kitoks, nei išoriniame gyvenime. Ir mažieji žmonės čia bręsta greičiau – ne vien todėl, kad išmoksta teisingai tarti baisokus sudėtingus žodžius „tomografija“, „transplantacija“, o kad mūsų akyse tampa asmenybėmis, suvokiančiomis tėvų aimanas, kad niekas nėra kaltas. Jie savaip stiprūs, tie skustagalviai, tik kartais, lyg nujausdami (ne, žinodami!) baisiausia, sustingsta, apkabinę protingą galvą rankomis.
Jie neturi kitos išeities, tie vaikai-žmonės, jie gali tik laukti, ir režisierius, tiksliai struktūravęs gausią bei įvairialypę filmo medžiagą, neveltui baigia juostą berniuko laišku motinai: „Nežinau, kada paleis...“ Ryžtis tokiam finaliniam akcentui gali tik drąsus žmogus, beje, pats dažniausiai filmuojantis kiekvieną savo darbą kaip paskutinį. Suvokęs tai, įkvepi filmo oro ir kaip paskatinimo asmeninei stiprybei.
Kinematografiniai 2005 Lietuvos metai baigiasi gražiai. Nors piniguočiai, mėtydami jaukus, ir bando įrodyti (sau? Lietuvai? pasauliui, kuris vis tiek neišgirs tų jų, švelniai tariant, idėjų?), jog kinas nėra profesija, o, vadinasi, „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“ (V.Leninas), kultūrinį šalies prestižą palaiko būtent mūsų profesionalai.
Nuo Giedrės Beinoriūtės „Vulkanovkos“, Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių“, man atrodančių stipriausiu vaidybiniu ne vien šių metų filmu, iki Aloyzo Jančoro esė apie Laimoną Noreiką „Ištraukos iš dienoraščio“ ir štai šio Arūno Matelio filmo, staigiai pelniusio Lietuvai labai solidų tarptautinį pripažinimą. Tokį ir Leipcigo, ir Amsterdamo nuomonių sutapimą, manau, lėmė nepaprasta kūrėjų savitvarda, ir meninė, ir žmogiškoji jų disciplina, kai galbūt norėtum staugti – bet ne, neturi tam teisės.
Visi minimi filmai – ne mediciniški, skirti žmonijai gydyti ar apgydyti, bet humaniški – tikrai.
