"Septynis nematomus žmones" Prancūzijoje lydi kino kritikų dėmesys

 Šarūno Barto filmas „Septyni nematomi žmonės“ praėjusių metų gruodžio 15 d. buvo pradėtas platinti Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose. Likus kelioms dienoms iki platinimo du Paryžiaus kino teatrai „L‘Ecran“ ir „Le Melies“ parodė ankstesnius Š. Barto filmus „Laisvė“ ir „Mūsų nedaug“. Šia proga du leidiniai – laikraštis „Liberation“ ir žurnalas „Cahiers du Cinema“ - išspausdino straipsnius apie režisierių ir naujausią jo filmą. Siūlome skaitytojams šių straipsnių vertimus. „Septyni nematomi žmonės“ ir kiti Š. Barto filmai artimiausiu laiku bus rodomi Barselonoje, pavasarį naujausias režisieriaus filmas pasieks Visbadeno (Vokietija) festivalį, Niujorko ir kitų JAV miestų kino teatrus. 

 Šarūno Barto „Septyni nematomi žmonės“

Sunku pasakyti, ką „Septyni nematomi žmonės“ įkvėptų tam, kas nematė  nė vieno Barto filmo. Filmas yra gera proga pažiūrėti, ko pasiekė šis lietuvių režisierius, jei sekėme jo didžiulio talento atsiskleidimą nuo pirmojo filmo („Trys dienos, 1991), kurį patvirtino „Koridorius“ (1994) ir dar labiau nepaprastasis „Mūsų nedaug“ (1995), iki pat savotiško užsidarymo savo tobulybėje, tapusio tarsi kalėjimu, atskyrusiu didįjį menininką nuo pasaulio ir nuo žiūrovų. „Namai“ (1997) ir „Laisvė“ (1999) buvo to kelio atkarpų ženklai. Bartas yra ne vienas, tai dėl kino pamišusių išskirtinių talentų kartos istorijos variacija: Leos Carax, Pedro Costa, Hal Hartley...

Pirmieji „Septynių nematomų žmonių“ planai leidžia nuspėti atsinaujinimą. Naktiniai planai, įtaigūs veidai stambiu planu, šiuolaikinio trilerio nuotaika, veiksmo filmo ritmas – sulaikytas laikas/staigus pagreitėjimas – suteikia filmui gyvą ir viliojantį prologą. Po automobilio vagystės seka ilga kadrų virtinė pagal geriausias pirmųjų Barto filmų tradicijas: scena su gaujos vadu ir jo drauge jų slaptoje susitikimų vietoje, jėgos ir geismo santykių neapibrėžtumas, tikslus trečiojo vagiliaus kontrapunktas, brutali išvaizda ir rusiškos gitaros skambesys. Kai Bartas policijos reidu virtuoziškai nutraukia savo veikėjų žaidimą prieglaudos namuose, tai yra labai gražus kinas: greitas, tikslus, atviras. Su šia įkvėpimo banga ateina ir labai vykęs mersedeso važiavimo per stepę kadras, brutalus jumoras, kur aštrūs santykiai tarp gaujos narių atrodo lyg grafikos ženklai beribėje erdvėje. Dar vienas kadras – stotelė kažkokiam užkampyje, savaip patvirtina naują žanrų (detektyvo ir komedijos), laikinumo ir radikaliai modernių veikėjų charakterių sulydimo priemones.

Staiga šefas viską meta, visus palieka ir su savo kekše pasitraukia į tėvoniją – skurdžią salą dykynėje. Tarsi ankstesnė hipotezė ir Barto filmui, ir jo veikėjams būtų buvusi tik iliuzija prieš grįžimą į vargingą ir izoliuotą tikslą, nuo kurio režisierius ir jo veikėjai jau nebegali pabėgti. Ten jo laukia daugiau mažiau atpažįstami suvargę šeimos nariai, ten brėžiamų santykių, netikrų vilčių, dalybų, neišsipildžiusio gyvenimo eskizai. Ten atvyksta ir draugužiai iš filmo pradžios, apgauti, bet pradedantys lėtą ir niūrią šventę, leidęsi į kelią su keletu kaimynų, iki kaulų smegenų permirkę alkoholiu, neviltim, sentimentalumu ir smurtu. Kiekvienas kadras tampa paveikslu, vodka sukausto liežuvį, judesius, migla aptraukia akis, užlieja patį filmą. Bepročiai, ugnis, girtuoklystė, mirtis. Neišvengiama.

Šiame filme nėra septynių nematomų žmonių, arba tai gali būti samurajai, kariai ar nykštukai, nematomi, nes priklausantys kitam kino amžiui, kitai tikėjimo pasauliu ir jo kerais epochai. „Septyni nematomi žmonės“ radosi iš horizontalaus atsivėrimo hipotezės, kitaip tariant, atsisukimo į kitus horizontus, ir prasimanytus, ir geografinius. Pusiaukelėje jis ima virsti neviltimi už uždarų durų. Toji maniera, kuria Bartas filmuoja girtuoklius ir žemiškus papročius, lėbavimus ir muštynes artima Bruegeliui, joje slypi neginčijama įvairių, tuo pačiu principu sukonstruotų planų kompozicijos jėga: ilgas tykojantis žvilgsnis, kylanti įtampa, lyg to, kas norėtų pakrauti akumuliatorių, nukreipęs jo plokštes į neaiškų, nuolat užtemstantį dangaus šviesulį.

Šarūnas Bartas, būdamas tikras menininkas, grindžia savo meną pasitikėjimu galia maitinančio kūrybą pasaulio galia ir pasibjaurėjimu tuo pasauliu. Todėl nenuostabu, kad rezultatas, iš pradžių daug žadantis, kartais įspūdingas, ne visada yra stabilus.

 „Cahiers du Cinéma“, Décembre 2005, No.607

 Bartas, Rytų užkariavimas 

 Savo pavadinimu filmas „Septyni nematomi žmonės“ neabejotinai yra vesternas. Tačiau rytietiškas vesternas, kitaip tariant, isternas, kuris seka keletu žanro motyvų, nors galėtų jų ir išvengti. Trys vyrai ir moteris. Automobilio vagystė šalies šiaurėje. Nutrūktgalviškas važiavimas per dykras ir apleistas lygumas. Prieglobstis pietuose, kur bus suvestos sąskaitos. Kur tai? Neabejotinai sovietų imperijos griuvėsiuose, nes beveik visi kalba rusiškai, geria samanę ir rūko prastas cigaretes. Gal iš pradžių Lietuvoje, pabaigoje – tikrai Kryme. Tačiau geografiniai orientyrai ir mokslinė informacija čia neturi jokios reikšmės. Filmuodamas Šarūnas Bartas kuria abstrakciją. Taigi, kur esame? Migloje, kino šalyje, nuostabioje ir keliančioje nerimą. Apgyventoje prasigėrusių šmėklų, sentimentalių pabaisų, melancholiškų moterų ir laukinių vaikų. Kur važiuojam? „Tiesiai!”, atsako gaujos vadas į draugelio klausimą. Tiesiai į niekur, vietoje, ratu. Kad nufilmuotų tą sąstingį, Bartas kaitalioja labai artimus kūnų planus (veidų, rankų, žvilgsnių) ir  daug aprėpiančius gamtovaizdžių planus. Tarp jų – vadinamieji vidutiniai planai, kur vyksta veiksmas arba kalbama. Su kuo rimuojasi toks stilius? Su pačiu rimu. Nes „Septyni nematomi žmonės“ yra eilėraštis, nesibaigiantis kartojimas: „Mano liūdesy, kupinas nuobodulio“. Baladė ir pasaka, bet visų pirma – elegija, skausminga dejonė tą valandą, kai pasaulio daina skamba sugedusiu garsu. Šia prasme nesvarbu, kad vienas iš antraeilių veikėjų sako savo jaunai meilužei, planuojančiai išsitatuiruoti ant krūtinės driežą; „Kai būsi sena, tavo krūtis nukars ir tavasis driežas pavirs mažu merdinčiu dinozauru“. Ir nesvarbu, kad rinkdamas kadrus kaip Tarkovskis ar Sokurovas, Bartas lyg Vermeeris nukreipia šviesą į besimaudančios paauglės nugarą, lyg Rembrantas tapo veidus ir gamtovaizdžius, lyg  Bruegelis narsto mirusių sielų „sociologiją“.

Filmo pabaiga, jo kulminacija yra ilga Paskutinė girtavimo vakarienė, kur neaiški kaimynystė sujungė mūsų nevykėlius herojus; chaotiški rėkavimai, įkvėpti monologai („Žinai, ko man trūksta? Pylos! Motinos pylos!“), ašaros ir beprotiškas juokas, agurkėliai ir vodka, muštynės ir nusikaltimas. Fone groja muzika, šoka vaikai. Virš šlykščios pašvaistės pakyla saulė. Bet „Septyni nematomi žmonės“ – ne filmas apie liūdesį ir jo žiūrėjimas neteikia jokios paguodos. Nes jo depresija nepaliaujamai virsta pikčiausiu jos priešu: stoicizmu, kuris mums byloja, kad pasaulio padugnėse žmogaus žvėris dar riaumoja. Gražus žvėris. 

Šarūnas Bartas pasakoja apie savo darbą vienatvėje ir penkis pasiruošimo septintajam filmui metus: „Filmuoti – tai pagauti jausmą“

Vaikinas aukštas, blyškus ir patvirtinantis savąją reputaciją: gražus. Truputį Iggy Popas, žiupsnelis Guillaume Depardieu ir daug Joe D'Alessandro iš Warholo laikotarpio. Bet D'Alessandro buvo vidutinio ūgio ir dvidešimtmetis. Šarūnui Bartui keturiasdešimt. Ir paskutinius penkis iš jų jis praleido kurdamas „Septynis nematomus žmones“, savo šeštąjį filmą, arba septintąjį, jei skaičiuosim ir dokumentiką. Tokia energija jam ne naujiena, jis kaunasi jau nuo 1991 -ujų. Jo debiutas sutapo su ekonomine krize, nes buvusi SSSR nebefinansavo lietuviškų filmų. Bartas iškilo tuo metu, trokšdamas intymaus, ateistinio, meteoritinio, pritaikyto tam žemės kampeliui kino, greta mylimų žmonių, pradedant tuometine jo mūza Katerina Golubeva.

„Reikėjo viską susiorganizuoti pačiam. Sukurti studiją, Vilniaus pakrašty. Nuo 1991jų daug laiko ir energijos ten investuota, ne tik mano, bet ir kitų šalies kinematografų: reikėjo sukurti ir išlaikyti studiją, rasti montažinius stalus, finansavimą. Metai, kai nefilmavau, buvo praleisti studijoj“. „Septyni nematomi žmonės“ buvo filmuoti Kryme. Kodėl? „Kodėl ne.“ Kai Bartui dalykai atrodo akivaizdūs, jis tampa panašus į nevilties apimtą vaiką, su pasaulio bejėgiškumo kupina šypsena. „Gamtos grožis ten nepaprastas, ypač stepėse. Ten gyvena daug totorių. Jie buvo blaškomi tarp Stalino represijų ir Turkijos atsisakymo juos priimti. Jie priprato judėti greitai; penkiasdešimt tremties metų, kurie niekada nesibaigia. Daugelis atsidūrė Ukrainoje.“ Visa žmogiškoji geopolitika, per kurią filmas skelbia žinią, nors jos nepaaiškina. Barto filmuose egzistuoja nuolatinis bėgimas, kurio prisodrintas kiekvienas jo mįslingo kino planas.

„Veido negana. Gamtovaizdžio negana. Mėgstu filmuoti veikėją jį supančioje aplinkoje. Ilgai ieškojau namo, apsupto medžių. Reikėjo, kad jis būtų atskirai nuo kaimo. Kai mes atvykom, gyventojai buvo ką tik jį sugriovę. Jiems buvo gana vėjo, negeriamo vandens, jie ruošėsi išvažiuoti. Reikėjo jį pastatyti iš naujo.“

Ne tik namas atskirtas nuo kaimo, kiekvienas stambus Barto planas atskiria kurį nors iš jo veikėjų nuo masės. Jis nepasiduoda, nepaisydamas viso kolektyvo jausmų, kolektyvo, apsivilkusio skudurais ir užvaldyto karštinės. „Tačiau individas ir kolektyvas priklauso ne tik nuo intencijų. Tai slapčiau. Galiu nufilmuoti ką nors, žvelgiant pro langą, o paskui jus, skaitantį prie šio stalo. Jei tarp jūsų egzistuoja nematomas ryšys, šis vaizdas įgis magnetinį santykį“. Fiziškai filmuoti daiktus ir žmones... Nes Bartas yra ne tik savo filmų režisierius, bet ir pagrindinis operatorius, kaip pirmieji režisieriai, ir kai kurie šiuolaikiniai didieji (Garrelis iš Nico laikotarpio) ar portretistas: „Neįsivaizduoju, kaip galėčiau nestovėti už kameros, kai filmuoju stambų planą. Kino meno išmokau pats, filmuodamas kambaryje merginą, kurią mylėjau. Negaliu pasakyti, ar mano kinas turi ryšį su tapyba, nors jaučiu, kad tapyti portretą ir filmuoti stambų planą yra vienas ir tas pats veiksmas: pagauti jausmą“.

Nuo filmo „Trys dienos“ (1991) Bartas laikosi linijos, pagal kurią jo kinas yra sala, atitolusi nuo visų ryšių (išskyrus neginčijamą ryšį su Leosu Caraxu – jie filmavosi vienas kito filmuose), tik su atsitiktiniais panašumais: „Iki dvidešimties daug skaičiau ir vis dar tebeskaitau tas pačias knygas. Man daug duoda poezija, tačiau muzika neįkvepia mano darbo. Vertinu tapybą, tačiau nesu jos žinovas. Man kalba apie Bela Tarrą, Sokurovą, Tarkovskį... “. 

 „Reikia daug tikslumo, kad sukurtum improvizacijos įspūdį. Taip, aš turiu scenariju. Dialogai parašyti. Esu labiau linkęs keisti dalykus filmuodamas, montuodamas“. 

Kanuose, kur filmas buvo pristatytas Dviejų režisierių savaičių programoje, pasklido gandas, kad Bartas yra begėdiškai plepus, palyginus su filmais „Mūsų nedaug“, „Namai“ ar „Koridorius“, kurie ribojasi su nebylumu. Nors jis ir neplūsta žodžių tvanu, tačiau jį traukia pokalbiai tarp vyrų ir moterų, meilės dialektika, kuriai reikia žodžių: „Myliu žodžius, todėl nenoriu jų nudėvėti. Mano filmuose žodis suteikia tik esminę informaciją. Visko aiškinti neverta“. Žiūrovo privilegija yra laikytis to nebylaus dosnumo, kabintis už jo šnabždesių.

 „Liberation“, 2005 gruodžio 14