Prieš premjerą. "Vilniaus getas": istorija, kompromisai, kūrėjai

„Filmas „Vilniaus Getas“ susijęs su naujojo Tūkstantmečio ir praėjusio XX amžiaus problema, tai kaip mes suvokiam praeitį, žvelgdami ir tiesdami kelius į ateitį. Praėjusio amžiaus palikimas yra labai sunkus. Jis kupinas žmonių nuoskaudų. Jei tai nugramzdinsim tamsoje, mes rizikuosim užnuodyti netik savo likusį gyvenimą, bet ir savo vaikų, bei anūkų gyvenimus. Praeities atmetimas arba jos ignoravimas tolygus infekcijos neigimui, kuri ilgainiui gali virsti sunkia moraline liga. Tik konfrontuodami su praeitimi ir drąsiai meninėmis priemonėmis išvilkdami tamsiausius jos momentus į dienos šviesą, mes turim šansą atsikratyti ir numarinti ligą, kuri vadinama Nacių Era Europoje. Bebaimis ir ryškus Lietuviškas filmas nušvies aktorių, kūrusių prieštaringai vertiname Vilniaus geto teatre, pačiu tamsiausiu žmonijos laikmečiu, dvasios stiprybę ir triumfą, paliks amžiams liudijimą apie Lietuvos kultūros galią ir vertę ir jos dvasinį tęstinumą ties naujojo tūkstantmečio slenksčiu.“, - tokiais žodžiais į Lietuvos žmones kreipėsi 2001 m. dramaturgas Joshua Sobolis.

Filmo „Vilniaus getas“ premjera įvyks jau šių metų vasario 17d. Kodėl šios juostos teko laukti net penkerius metus?

Audrius Juzėnas: “kompromisų buvo ne tiek daug, kiek jų iš manęs reikalavo”

„Buvau baigęs dokumentinį filmą „Fronto linija“ apie jaunuosius Lietuvos nusikaltėlius, apie gatvės vaikus, ir tiesiog laikraštyje tokia žinutė šmėkštelėjo, maža tokia, gal penkios eilutės, kad Vilniuje švenčiamas geto teatro jubiliejus. Nuo to viskas ir prasidėjo. Taip aš užkabinau šią temą, pradėjau ieškoti šaltinių, žmonių, kurie su ta tema susiję. Ir mano akiratyje pasirodė tikrai nemažai tokių žmonių“, - sako režisierius Audrius Juzėnas

„Aš vis juokauju, kalbėdamas apie tuos penkerius metus. O kiek karas vyko? Greičiau nepavyko nugalėti vokiečių. Penkerius metus kariavo. Kol atominių bombų nepagamino. Tai čia lygiai tas pats, - tvirtina „Vilniaus geto“ kūrėjas. – Manau, kad kažkuria prasme filmas yra susijęs su istoriniais praeities dalykais, kurių tu negali apeiti ar išvengti. Žmonės neišnyksta be pėdsakų, jie palieka kažkokį informacinį lauką. Ir tie, kurie išnyko ar duobėse buvo sušaudyti, jie kažkokiu būdu paliko savo energiją, kuri bet kokiu atveju veikė tą projektą“. 

 „Vilniaus geto“ režisierius neslepia, jog pradėjęs šį projektą sulaukė pasiūlymų jo atsisakyti arba bent jau leisti į režisieriaus kėdę atsisėsti kitam žmogui. Tvirtai nusprendęs nesitraukti, A. Juzėnas tapo ir juostos režisieriumi, ir prodiuseriu: „Pragaras ir kančios buvo dvigubos... Tai buvo iššūkis, kurį reikėjo nugalėti. O aš trauktis nemoku. Arba mirti, arba gyventi...“

Režisierius neslepia, kad kuriant filmą dažnokai išsiskirdavo jo ir vokiečių prodiuserių požiūris į kai kuriuos dalykus. “Pavyzdžiui, nesutarėme dėl montažo, nes išsiskyrė mūsų požiūriai į žiaurumą ir seksualumą. Vokiečiai įsikišo, ir tai nuskurdino filmą, kai kurias scenas padarė ne tokiomis veiksmingomis, nei buvo sumanytos ir suvaidintos. Manau, mentaliteto skirtumai lėmė ir siaubo bei humoro santykį filme. Autorius Joshua Sobolis jaučia tuos dalykus labai subtiliai, bet to humoro vokiečių prodiuseriai nesuprato, jiems tai pasirodė pernelyg rizikinga, ir motyvuodami tuo, kad žiūrovai nesupras humoro, padarė tam tikras korektūras. Ir jos - ne į naudą filmui. Tai buvo kompromisų kelias, tačiau ne tiek daug jų buvo padaryta. Stengiausi savo sumanymus ginti, kiek tik galėjau.

O trečias dalykas tas, kad pagal bendros gamybos sutartį mes turėjome žinoti, kam naudojamos iš fondų gautos lėšos, bet to paklausus stodavo tyla. Ypatingai apmaudu dėl garso. Jo suvedimo etape prasidėjo lėšų taupymas, pavadinkime tai taip. O garsas tikrai turėjo būti, švelniai tariant, geresnis. Finansinius santykius dar aiškinsimės iki galo.”

Apibendrindamas savo sunkią bendros filmo gamybos patirtį, režisierius neslepia, kad ji buvo gana karti.Audrius Juzėnas sako: ”Iki dabar manęs neapleidžia jausmas, kad jie mus laiko visgi antrarūšiais. Ir sprendžiu apie tai ne iš pokalbių, o iš poelgių. Bet tai sakydamas, turiu pasakyti ir apie pačią puikiausią patirtį, kurią įgavau dirbdamas su aukščiausio lygio profesionalais aktoriais, operatoriumi. Jie išties labai puikūs žmonės.”

Vilniaus geto istorija

„Vilniaus Getas“ – sukrečianti istorija apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotame Vilniuje buvo įkurtas unikalus Rytų Europoje geto teatras, tapęs meno, kultūros ir dvasinio pasipriešinimo centru Vilniaus gete.

Profesionalus teatras žydų gete nacių okupuotame Vilniuje pradėjo veikti 1942 metų sausio 18 dieną. Teatras veikė kiek daugiau nei metus – iki 1943 metų spalio 20-osios. Per šį laikotarpį dvidešimties tūkstančių Vilniaus geto gyventojų bendruomenė į geto teatro spektaklius ir kitus pasirodymus nupirko per 70 tūkst. bilietų. Teatro renginius žiūrėjo net žydų naikinimui vadovavę naciai ir jiems talkinę lietuviai kolaborantai.

Sumanymas Vilniaus gete įsteigti teatrą, geto gyventojų tarpe buvo sutiktas su priešiškumu. 1942 metų sausio 17 diena pažymėtame puslapyje, geto bibliotekininkas ir neoficialus Vilniaus geto kronikininkas Hermanas Krukas, savo dienoraštyje, geto kronikoje, rašo, kad „teatras kapinėse - baisi šventvagystė.

Mirusių, nužudytų tėvų, brolių, seserų išniekinimas. Teatrui kapinėse – ne!”. Atsišaukimai su pastaruoju šūkiu buvo išklijuoti ant geto gatvių bei namų sienų. Kitą dieną Jokūbas Gensas, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas, Hermaną Kruką įspėjo. „Jei panašūs atsišaukimai dar nors kartą pasirodys gete, bibliotekininkas ir visa jam pritarianti šutvė keliaus į Panerius be teismo ir bus sušaudyta”, - pagrasino Gensas.

Teatro iniciatorius ir steigėjas yra Jokūbas Gensas. 1942 liepą, vokiečiams suteikus ypatingus įgaliojimus, Jokūbas Gensas, žydų policijos viršininkas, Nepriklausomos Lietuvos savanoris, tampa vienvaldžiu geto valdytoju.

Pirmasis teatro trupės pasirodymas sulaukė didelio pasisekimo. Hermanas Krukas savo dienoraštyje šį vakarą aprašo pastebėdamas, kad pajamos už vakarą buvo neįtikėtinai didelės – daugiau nei keturi tūkstančiai rublių. Visi pinigai buvo skirti labdarai, kurios devizas skelbė „Tenebūna alkstančių gete!”.

Žinia apie vakaro tikrą sėkmę netrukus apskriejo visą Vilniaus getą. Teatro priešininkams tapo aišku, kad teatrui lemta likti gete. Baimė, jog geto žmonės šią skausmo valandą bus įskaudinti, išsisklaidė, nes „vakaro metu žmonės verkė ir juokėsi. Jų sielos buvo sušildytos ir pakylėtos”.

Geto lyderis, žydų pravardžiuojamas „Geto karaliumi”, Jokūbas Gensas rūpinosi geto teatru. Teatras buvo ne vien aktorių įdarbinimo ir jų šeimų pragyvenimo šaltinis, bet taip pat unikali ir neįkainojama rytdiena. Gensas  žinojo, kad žydai gete buvo pigi darbo jėga vokiečiams. Jis siekė mažinti psichologinę įtampą gete ir taip nuo mirties apsaugoti kiek įmanoma daugiau žmonių. Nepaisant aršių protestų šis siekis nulėmė Genso užsispyrimą trūks plyš įtikinti vokiečius leisti gete atidaryti nuolat veikiantį teatrą ir paversti jį pasmerktųjų dvasinio pasipriešinimo šaltiniu.

Pirmaisiais geto teatro veiklos metais, jame buvo suvaidinta 111 vaidinimų, į kuriuos parduoti beveik 35 tūkstančiai bilietų. Geto teatro salė („Lėlės” teatras Vilniuje) dažniausiai būdavo sausakimša, o bilietus į spektaklius žiūrovai išpirkdavo kelios savaitės į priekį. 1943 metų rudenį, grėsmingai artėjant Vilniaus geto likvidavimo dienai žiūrovams prašant spektaklius imta rodyti dažniau.

Vilniaus geto teatrui švenčiant vienerių metų jubiliejų, gete surengta Teatro dienų savaitė. Tai buvo tikra meno fiesta, kurios metu koncertavo naujai suburtas geto simfoninis orkestras, „Jidiš choras” ir vyko pramoginės muzikos orkestro pasirodymai, grupės  “Jazz“ sesijos bei jungtinis simfoninio orkestro ir Hebrajų choro koncertas.

Teatro dienų savaitės metu buvo du kartus parodytas spektaklis „Grinek Felder” („Žali laukai”), pagal žinomą romantinę amerikiečio žydo dramaturgo Peretz Hirschbein pastoralę. Pasirodė „Der Mentsh Untern Brik” ( „Žmogus po tiltu”) spektaklis, pagal vengrų dramaturgo Oto Hindingo pjesę. Prieš tai gete buvo pastatytas pagal švedų dramaturgo H. Bergerio dramą “Tvanas”. 

Vėliau Vilniaus geto laikraštis „Geto žinios” rašė, kad profesionalumu ir kultūrinės programos lygiu bei platumu Teatro dienų savaitė papuoštų bet kurį Europos kultūros centrą ir bet kurį Europos Metropolį.

Vis giliau ir giliau skverbiantis į geto žmonių ir visos bendruomenės kasdienį gyvenimą, didžiausią nuostabą ir pagarbą kelia pasmerktųjų geto žmonių vitališkumas, jų dvasinės energijos prasiveržimas ir sužydėjimas  mirties akivaizdoje. Suprantamas ir aiškus du svarbiausieji siekiai – siekis išlikti bei noras jaustis pilnaverčiu žmogumi.

Per nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta maždaug 90 proc. iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos žydų bendruomenės.

”Vilniaus geto” kūrėjai

Pagrindinį nacių karininko Kitelio vaidmenį filme apie Vilniaus geto teatrą sukurs vokiečių aktorius 25-erių metų Sebastianas Hülkas. Lietuvos žiūrovams jis žinomas iš filmų „Beldžiant į dangus vartus“, „Bėk Lola, bėk“, „Mėnulio tėtė“.

Jaunas ir perspektyvus vokiečių aktorius Sebastianas Hülkas visą savo laiką skiria karjerai teatre. Jis sulaukia nemažai pasiūlymų filmuotis, tačiau pelningus sandėrius aukoja vardan teatro aktoriaus karjeros. Teatro kritikai Vokietijoje Sebastianui Hülkui žada perspektyvią ateitį. Savo karjerą kine Sebastianas pradeda „Gete“, kur vaidina žydų geto viršininką nacį Kitelį.

Vengrų dainininkė ir aktorė Erika Marozsan filmavosi keluiose ryškiuose kino filmuose ir savo šalyje yra taip pat garsi. Erika vaidino kino juostose „Hungarian Fragment“ („Vengriškas fragmentas“), „One Day Crossing“ („Pasivaikščiojimas“), „The Piano Player“ („Pianistas“), „Elore!“. „Gete“ Erika atlieka geto teatro dainininkės, vienos pagrindinių aktorių, Chajos vaidmenį. „Getas“ – ne pirmas filmas apie žydus, kuriame Erika filmuojasi. Daugybę apdovanojimų pelniusioje juostoje „Pasivaikščiojimas“ („One Day Crossing“) Erika atliko pagrindinį vaidmenį. Čia pasakojama apie Holokausto laikotarpį ir parodoma, kaip viena diena gali pakeisti visą gyvenimą.

Kitas garsus vokiečių aktorius – Heino Ferch.  Suvaidinęs Ronni veiksmo filme  „Bėk, Lola, bėk“, jis tapo pažįstamas ir Lietuvos auditorijai. Anot vieno vokiečio, dirbančio prie „Geto“, Vokietijoje Heino yra labai populiarus, žmonės jį atpažįsta gatvėje, jam patikimi svarbūs ir sudėtingi vaidmenys kine. Heino yra nusifilmavęs daugiau nei 20 garsių kino filmų. 40 metų aktorių galima pamatyti „Extreme Ops“, „The Tunnel“ („Tunelis“), „Winter Sleeper“ („Žiemos miegalius“), „Napoleon“ („Napoleonas“), „Lucie Aubrac“ („Liucija Aubrak“), „The Comedian Harmonists“ („The Comedian Harmonists“), „The Harmonists“ („The Harmonists“), „The Stright Shooter“ („Taiklusis“), „The Ogre“ („Žmogėdra“), „Mavahlatur“, „Marlene“. „Gete“ Heino atlieka žydų policijos viršininko, geto teatro įkūrėjo Jokūbo Genso vaidmenį.

Filme gana didelius vaidmenis suvaidino lietuvių aktoriai Alvydas Šlepikas, Andrius Žebrauskas, Vytautas Šapranauskas, Margarita Žiemelytė

V.Šapranausko aktorinį meistriškumą puikiai įvertino ne tik juostoje vaidinę lietuvių, bet ir užsienio aktoriai. Vokiečių kino žvaigždė Heino Ferchas filmavimo aikštelėje nuolat apgailestaudavo, kad toks talentingas aktorius gimė Lietuvoje, kur kino artisto karjeros perspektyvos lyginant su Vakarų Europos šalimis – labai miglotos.

„Aš labai patenkintas V.Šapranausko debiutu. Jis iš tikrųjų genialus aktorius. Jo diapazonas begalinis, - tvirtina ir „Vilniaus geto“ režisierius Audrius Juzėnas. - Kartais jis truputį perspausdavo, tačiau pripažįstu, kad taip įvykdavo ir dėl mano kaltės, nes aš juo pernelyg mėgaudavausi. Atrodydavo taip nerealu, taip nuostabu tai, ką jis daro... Tačiau kai filmo kontekste sudedi visus komponentus, jauti, kad vienas liūtas narve kažkodėl labai garsiai riaumoja ir lipa per grotas. Tai tokius momentus tekdavo su žirklėm apkarpyt“, - prisimena juostos režisierius. 

 Epizodiniuose vaidmenyse pamatysime aktorius Adriją Čepaitę, Astą Baukutę, Eimutį Kvoščiauską, Arvydą Dapšį ir kiti.

„Vilniaus gete“ tiek lietuvių, tiek užsienio aktorių sukurti personažai bendrauja tik anglų kalba. Nors Andrius Žebrauskas ir Vytautas Šapranauskas sulaukė nemažai pagyrimų už puikią anglų kalbos tartį, filmo režisierius Audrius Juzėnas pripažįsta, jog kai kuriems lietuvių aktoriams svetima kalba tapo sunkiai įkandamu riešutėliu. Dėl šios ir dėl kai kurių kitų techninių priežasčių, kelis filmo veikėjus Londone teko įgarsinti britų aktoriams. Tačiau didžioji dauguma „Vilniaus geto“ aktorių prabils tikraisiais balsais. 

 „Kalbant apie jaunuosius aktorius, noriu pasakyt, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija turi mokyti juos kalbų. Nes jų niekas nemoko. Jie baigia mokyklą švebeldžiuodami, iš akademijos išeina švebeldžiuodami ir po to – tiesiai į filmavimo aikštelę. Gerai, jeigu ištariamos vos dvi frazės, gal jas kas nors kitas užgarsins. Bet kai mes kalbame apie tiesioginį anglų kalbos panaudojimą filmavimo metu, kyla problemų. Net ir geriems aktoriams kai kurias replikas po dešimt kartų teko kartoti“, - pasakoja A.Juzėnas.

Muziką „Vilniaus getui“ sukūrė žinomas Lietuvos kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Kai kurios melodijos yra autentiškos, t.y. jos sukurtos ir atliktos tuometinio Vilniaus geto teatro aktorių bei muzikantų. Jidiš kalba dainas įdainavo žinoma Lietuvos operos solistė Judita Leitaitė. Filmą nufilmavo operatorius Andreas Hofer. 

”Vilniaus getą” sukūrė kino įmonė „Seansas“ bendradarbiaudama su dviem vokiečių kompanijomis – „Dragon Cene‘ V.I.E.“ bei „New Transit Entertainment“. Jis buvo filmuojamas Vilniuje, Rusų dramos teatre.

Generalinis filmo finansinis rėmėjas – Lietuvos kultūros ministerija, kiti rėmėjai – ”Film stiftung NRW”, ”Film forderung Hamburg WDR”.