“Nueinančios vasaros teatrai” – taip savo naują pilnametražį filmą pavadino dokumentininkai Diana ir Kornelijus Matuzevičiai. Jo premjera numatyta sausio 26 dieną 19 valandą “Skalvijos” kino centre.

Filmo veiksmas vyksta ant Skaisčio ežero kranto netoli Trakų, kur jau trečias dešitmetis vasaroja gydytojas Konstantinas Bukelis ir literatūrologė Elena Nijolė Bukelienė su visa plačia gimine. Močiutė su paaugliais anūkais repetuoja Kosto Ostrausko pjesę “Kaliausės mirtis”. Senelis rūpinasi spektaklio ūkiu ir artistų sveikata.

Prieš premjerą su dokumentininkais Diana ir Kornelijumi Matuzevičiais kalbėjosi kino kritikė Rūta Oginskaitė. ...............................................................

-- “Nueinančios vasaros teatruose”  jūs rodot gyvenimą, kokio nebebūna: aristokratiškos kultūros, tolerantiškų santykių. Atrodo, kad žiūri sugrąžintą savo vaikystę. Ir čia pat pagauni save, kad nieko panašaus nebuvo – bent jau mūsų namuose niekas nerepetavo spektaklių, ir dar su visos giminės vaikais. Bet atrodo, kad jūsų filme matai, ką turėjai ir praradai. Kas tai?

Diana: Mes irgi taip suvokiame: tarytum ir nebuvo tavo gyvenime to konkrečiai, bet tai, ką jie turi, tu praradai. Gal būt tai liečia kultūrą, žmonių santykius. Dar man labai gražu, kad tuose namuose – beveik trys kartos. Jų gyvenimuose pakako bėdų, ligų, nelaimių, bet jų tarpusavio bendravimo tai nesugriovė. Grožis neapsakomas.

Kornelijus: Savo filmą mes pirmąkart parodėme būtent jiems. Sausio pradžioje buvo giminės galvos – jį vadina Bočeliu – septyniasdešimtmetis.  Bočelis – nuo senoviško Bočiaus. Į jo jubiliejų suvažiavo giminės ir draugai iš visos Lietuvos.

-- Filmo pradžioje savo herojų pavardėmis jūs nepristatote, tik titrai pabaigoje praneša, ką filmavote. Bet vos pamatai jūsų pagrindinę heroję, supranti, kad tai žmogus, visą laiką gyvenantis menu.

Diana: Dėl to, kad viskas yra užrašyta žmoguje. Mes net turėjome idėją visai nekonkretinti. Kas atpažins, tam tebūna susitikimo netikėtumas. Kas nepažins, tam atrodys, kad gal čia dvarininkai, užsilikę iš senų laikų. Jų santykiai absoliučiai nuostabūs.

Kornelijus: Neįtikėtina tolerancijos dvasia. Kai svečiavomės pas juos pirmą kartą, buvo tiesiog gaila, kad negalėjom įsiurbti į save viso to gėrio. Ir dar gamtos grožis!

Diana: Bočelis ir jo žmona Elena Nijolė – abu žemaičiai, pripratę prie lygumų. Ta gamta, kur jų vasarnamis, labai graži, bet jie ten jaučiasi lyg apriboti, užtat juos vis traukia pabėgti. Jų žvilgsniai erdvės ilgisi.

Jie pragyveno kartu tiek daug metų ir iki šiol taip stipriai myli vienas kitą.

-- Jie ginčijasi stebėtinai ramiai ir draugiškai. Jei skaitytum vien tekstą, kurį jie vienas kitam sako po to, kai Bočelis pataiso (anot Elenos Nijolės– sugadina) dekoraciją, atrodytų, kad jie barasi. O iš tiesų tai švelniausias pokalbis, kuris baigiasi idealia išvada: menas reikalauja aukų, taria Moteris. Ir daug, pritaria Vyras. Kaip nufilmuojamos tokios subtilybės? Ar jie nesijautė nuolat stebimi?

Diana: Mes atvažiuodavome filmuoti, ir visa ten vasarojusi giminė suprasdavo, ką mes darom. Kartą mums sako: pastebėjot, Bočelio akys buvo pilnos ašarų. Taip, sakau, mes nufilmavom tai. Bet juk jūsų kamera buvo visai į kitą pusę nukreipta! Nieko, sakau, tai visai nesvarbu, šiais laikais kameros turi nežmoniškas galimybes, todėl jūs nekreipkite dėmesio, kur mes, ką mes, vis tiek to neįmanoma sugaudyti. Jums gali atrodyti, kad mes filmuojame jus, o iš tiesų mes filmuojame kokią bitę ar atvirkščiai. Jiems tai kažkiek padėjo. Ir jie po to pamiršo mus.

Kornelijus: Pirmąkart filmavau skaitmenine kamera. Turėjome gal septynias valandas medžiagos. Tiek daug filmuoji ir dėl to, kad turėtum garso įrašą, nes ta pati kamera – ir kaip magnetofonas.

Filmuoti su skaitmenine kamera labai gera, o montažas labai brangus. Už tokią sumą galima tris filmus ant juostos sumontuoti. Iš kitos pusės – gerai, kad nereikia drebėti dėl kiekvieno metro, kaip būna, kai filmuoji ant kino juostos. Įsidedi kasetę ir dirbi.

Diana: Puikiausias skaitmens dalykas yra tas, kad nereikia laukti, kol juostą išryškins. Mėnesį, du nematai, ką nufilmavai ir eini iš proto. O čia grįžti devintą valandą po filmavimo, pasižiūri porą trejetą valandų ir kitą dieną važiuoji filmuoti, jau žinodamas, ką turi ir ko tau dar reikia. O dar ką Dievas duos, ką angelas ant sparno atneš!

Pirmi filmavimai buvo sunkoki. O tie žmonės man tokie nuostabūs, kad aš juos išbučiuoti visus norėjau. Ir pasakiau jiems: jūs tokie visi gražūs, tokie fotogeniški, kad man visai ramu filmuoti. Tai jums turi būti dar ramiau.

-- Kaip juos radote?

Diana: Mus jungia viena erdvė, vieni skliautai. Gal nevardinkime.

Kornelijus: Ko čia slėpti?

Diana. Bernardinai. Ir iš anksčiau mes buvome pažįstami. Bet ateina momentas, kai supranti, kad tas pažįstamas žmogus užima tam tikrą nišą tavo galvojime, tu nuolat apie jį mąstai, nori pažinti, per jį atsakyti į kažkokius klausimus. Bandai teigti sau: gal ne, gal dar palaukim. O tas žmogus jau gyvena tavo mintyse.

Ir kai žinau tų žmonių gyvenimo painumus, išgyventas dramas, nuo kurių pats gal palūžtum, tada negali atsistebėti, kaip jie, visa tai patyrę, gyvena lyg niekur nieko, kiek juose dar yra gerumo, noro, entuziazmo, meilės.

Kornelijus: Toje harmoningoje giminėje būta ir skyrybų, ir naujų vedybų, viskas persimaišę – kaip dažnoje šeimoje – o gyvena kaip artimiausi, dėmesingiausi vienas kitam žmonės.

Diana. Ir aš tikiuosi, kad mūsų filmas paskleis iš jų sklindantį gėrį.

Kornelijus: Jų konkrečių biografijų ir painių giminysčių mes visai nenorėjome liesti. Mums svarbiausia buvo jų santykiai. Jų tolerancija. Švytėjimas.

-- Kodėl jūs taip vengiate konkretinti biografijas? Dramatizmą?

Diana: O tavo gyvenime argi taip nėra? Gyvenimas – kaip kardiograma. Kažkiek lygiai, kažkur šokteli. O širdies vaizdas išlieka tas pats, nepaisant to, kaip šokinėja gyvenimo kardiograma.

Kornelijus: Rygos simpoziume Ivaras Seleckis, pažiūrėjęs mūsų “Horizontus arba gyvenimą luvruose”, pradėjo klausinėti, kiek tas avių augintojas turi vaikų, kiek avių, kiek tūkstančių gyventojų tame miestelyje? Jam tai atrodo svarbu. Mums neatrodo, kad mūsų filme tai svarbu.

Argi mes visuose filmuose vengiame konkretybių?  “Už slenksčio” papasakojome konkrečią Damutės biografiją, “Šičionykštėje” – irgi labai konkretus visas gyvenimas. O “Nueinančios vasaros teatrai” -- visai ne apie tai. Su skaitmenine kamera, kuri netrata, kai filmuoji, tu turi galimybę į trapiąją zoną įlįsti.

Diana: Kritikai vis mėgsta etiketę priklijuoti. Dabar aš beveik garantuoju, kad po šito filmo jei paimsiu kokį laikraštį, kur apie jį parašyta, aš perskaitysiu, kad Matuzevičiai – tradicinio kino sekėjai, keistuolių ieškotojai. Jau mums iš anksto lentynėlė padaryta. Kaip sovietmečiu – kiekvienam režisieriui būdavo niša, kurioje jis atseit darbuojasi.

Atsiprašau, aš peržiūriu visą mūsų filmografiją ir nerandu, to, ką mums klijuoja. Kur jie įžvelgia?

-- Kai žiūrėjau “Nueinančios vasaros teatrą”, galvojau, ar jūs jaučiat Šablevičiaus buvimą šalia?

Diana: Absoliučiai ne. Šimtu procentų. Dviem šimtais. Šablevičius tokio filmo niekada nepadarytų. Nei Verba nepadarytų. Mūsų visų kitas požiūris, kitas santykis. Kitas pretekstas daryti filmą.

Kornelijus: Yra virpesių atitikmuo tarp herojų ir autoriaus. Ką tu iš jų pajunti ir kaip tai tavyje atsiliepia. Ir kaip atsiliepia tau, kuri žiūri mūsų filmą.

Diana: Man nesuvokiama, kokiame kontekste lygina mūsų ir Šablevičiaus filmus. Kurie galėtų būti panašūs? “Šičionykštė”? “Būti” – apie reanimaciją? “Sugrįžimai”, kurie yra visiškai kitokios struktūros? “Iliuzijos”? Ar “Per amžių amžius”? Nesuprantu. Nesuprantu, kodėl taip sulipdyta: kad Šablevičius yra tradicija, o mes tos tradicijos tęsėjai. Ar tai dėl to, kad Kornelijus Šablevičiui filmavo?

Suprantu, kad yra autoritetai: Šablevičius, Verba. Be jokios abejonės. Bet ir be jų yra autoritetų, yra pasaulinis kinas, yra sovietmečio kinas. Ir galų gale be jokio kino – remiesi į save. Jeigu tu į save nesiremsi, tai nieko nepadarysi. Gali remtis į ką nori. Nebent į poną Dievą, ir tada jis tau padės. O šiaip remtis į nieką negali. Turi tiek, kiek tau davė tie, su kuriais buvai, bendravai, ką skaitai, ką girdi – tavo aplinka, tu joje gyveni. Bet prilipdyti, kad esi sekėjas ar tradicijų tęsėjas – šito aš niekaip nesuprantu.

Praktiškai aš nebeskaitau apie mūsų filmus. Kornelijus atneša, o aš jam sakau: žinau, kas ten parašyta. Ir galiu kaip būrėja iš kortų pasakyti.

Kornelijus: Dabar kritikai užkliuvo mūsų “Horizontai arba gyvenimas luvruose”. Kad mes, girdi, žavimės tuo avių augintoju, o jis nusišneka ir mes to nepastebime. Mes pastebime! Mums irgi atrodo naivu ir juokinga, kai jis sako, kad Europa įvertins, kokie lietuviai geraširdžiai ir pamils mus. Ir mes neslepiame savo ironijos. Argi tai nepersiskaito?

Diana: Kodėl taip yra? Ar kritikas į seansą ateina žinodamas, ką jis matys ir yra nepaveikus tam, kas jam rodoma? Ir nemato nieko, tik ieško į ką tu remiesi?

Kornelijus: Kažkodėl kritikai turi paprotį iškelti kokius tris “everestus” ir paskelbti juos norma. Ko nepavyksta sukišti į tuos rėmus, to kaip ir nėra, ar ne? Bet procesas juk vyksta, kiną daro krūva žmonių. Tai kas jie  – mailius? Šitaip jūs nususinat ir supaprastinat visą vaizdą. Tai kaip stabligė.

Diana: Kai man ėjo penkti metai, mane pirmąkart nuvedė į teatrą. Aš dar nežinojau, kas tai yra, žiūrėjau į žalią pliušinę užuolaidą ir jau man buvo gražu. Kai ėmė gesti šviesos, aš net truputėlį išsigandau. O kai užuolaida pakilo, maniau, kad apalpsiu. Iki šiol man asmeniškai – ar teatre, ar kine – išliko tas stebuklas, aš laukiu momento, kai pradės gesti šviesos ir tada aš sužinosiu... O kritikai? Jie iš anksto žino, ką matys? Jie neturi stebuklo pojūčio? Kodėl jie nelaukia, kol užges šviesa ir tada jie pradės matyti kažką, ko jie iki šiol nežinojo? Turi būti atviras tam užtemimui ir žiniai, kurią jis neša.

-- Ką jums reiškia premjera?

Kornelijus: Premjerą mes jau turėjom – per Bočelio jubiliejų. Atitempė televizorių su didžiuliu ekranu ir visi 40 svečių žiūrėjo.

Diana: Aš taip jaudinausi, stovėjau ant laiptų, pasislėpusi už užuolaidos ir laukiau, kas bus. O jie taip gražiai žiūrėjo. Vaikai, perskaitę savo pavardes titruose, net kaukė iš malonumo. Jėga!

Premjera visada nervas, jaudulys. Ir depresija po to. Bukelienė, sužinojusi, kaip aš slėpiausi, nustebo, klausė, ar tikrai yra ko jaudintis. Nes jiems buvo smagu žiūrėti. Ir iš tos vasaros liudininkų išgirdome, kad dabar jie viską atsimins taip, kaip parodyta mūsų “Nueinančios vasaros teatruose”. Tai komplimentas filmui.

 Dianą ir Kornelijų Matuzevičius nufotografavo Milda Juknevičiūtė