Po premjeros. Dvi nuomonės spaudoje apie režisieriaus Igno Miškinio filmą "Diringas"
Naują lietuvišką filmą į kino ekranus atlydi ir manifestas
„Lietuvos rytas“(„Mūzų malūnas“), 2006. 01.31
Saulius Macaitis
Audringai, efektingai, įžūliai net į septynių šalies miestų kino teatrus vienu metu įsibrovė premjera – 28 metų režisieriaus Igno Miškinio vaidybinis filmas „Diringas“. Visur aidi klausimai: o ką tai galėtų reikšti? Kas apskritai tas diringas? Smalsumas – ir tarp būsimų žiūrovų, ir pačiame ekrane. Šaunu, kad jau iš anksto buvo sumanyta mįslė, intriga. Pavadinimo traktuotės rutuliojasi per visą filmą, palaikydamos įtampą. Migloti aiškinimai („superbrendas“, „hiperbrendas“ etc.) ekrane skamba iš reklamos verslo žmonių lūpų. Painiojamos kortos – ir tarp konkuruojančių personažų, ir tarp ekrano bei žiūrovo. Blefas kvadratu! Juokingiausia, kai viena naivesnė aplinkos panelė (Ilona – aktorė Edita Užaitė), paklausta apie dailų cinišką jaunuolį Jurą (aktorius Dainius Gavenonis), atsako: „Nežinau, jis kažką „dirina“. Toks modernus žodis, ir tokia lietuvių archaika. Supratau naująjį filmą kaip gyvą ir pašaipų laiko bruožų portretą. Žiniasklaida, reklama, politikieriai mėgsta mesti visuomenei netgi beprasmišką žodį, bet jis skamba kaip kirtis, kaip nuoroda: gyvenimo veidas gali būti tik toks, kitaip iškrisi į užribį. Publika, ką darys, klauso. O kokios ten baisios ir idiotiškos intrigos vyksta naujojo įvaizdžio kūrėjų veiklos užkulisiuose – kas tai mato, kam tai svarbu! Praeis metai, bus kiti madingiausi įvaizdžiai, gal kita ir gyvensena. I.Miškinio (parašiusio scenarijų su Mantu Gimžausku) režisūra čiumpa už gerklės nuo pirmų kadrų. Naktinių barų spalvingumas, dinamika, triukšmas. Tokioje atmosferoje išryškėja pagrindinės figūros: vidutinio amžiaus verslininkas Dildė (aktorius Juozas Gaižauskas), jo konkurentė Diana (aktorė Neringa Varnelytė), mįslingasis avantiūristas Jura. Išskirti kurį nors aktorių būtų nelengva, nes tai ne benefisinis kinas – tiesiog kolektyvinis „šutvės“ portretas, kur vieni verti kitų. 
Vieniems duota daugiau dramaturginės medžiagos – kaip Dildei su jo tarsi prilipdyta prie veido atsargia šypsenėle. Arba Dianai, kuri ne tik energingai girtuokliauja, bet ir gražbyliauja apie meninį klipo sprendimą, aiškina danų „Dogmos“ principus. Puiki aktorės ironija!
Apie D.Gavenonio Jurą pamanai, kad tam tikras herojaus statiškumas (erotinis gyvenimas, žinoma, audringas) gali būti ir sąmoningas. Nesiimčiau teigti, kad toks Jura ir jo keistas likimas išvis egzistuoja: juk diringas ir yra grynai sąlyginis ženklas.
Visi personažai – tarytum draugai ar bent kolegos – dega neapykanta, panieka vieni kitiems. Kuriama naujos klastos nuojauta.
Užtat „Diringą“ žiūri įsitempęs: praslydęs kurios nors grupės gestas ar šnibžtelėjimas ateityje gali nemažai reikšti.
Filmo pradžioje, kai po trumpų kino bandymų herojai laksto iš vieno vakarėlio į kitą, kai išvien užsiimama seksu, o triukšmo itin daug, pabūgsti, kad autoriai nepersodrintų.
Bet jie turi
Statiškame kadre – šviesi, tyli restorano salė, priešais Dildę ir jo pagalbininkus ramiai sėdi keturi pagyvenę žmonės juodais kostiumais – reklamuotinos prekės ar net naujoviško gyvenimo užsakovai.
Nors ketvertas šmėkštelėjo jau prieš tai, vyksmo keistumas galutinai įtikina: nereikia į visa tai žvelgti kaip į realistinę kino apysaką.
Neturiu teisės atimti būsimam žiūrovui malonumo stebėti vis tirštėjančią „Diringo“ atmosferą. Konflikto sprendimas labai netikėtas.
Pėdsakus ekrane paliko juodoji komedija, net farsas. Pastebi sociologinių motyvų, pamąstymų, kad mumis begėdiškai manipuliuojama.
Žavi „Baltojo ir Juodojo angelo“ skraidymo palubėmis žiauri ironija, užuominos į meno bejėgiškumą, kai berniukai su kameromis žodžio neišstena apie „sumanymą“. Gal yra net fantasmagorijos, o gal ji tik pasivaideno.
Bet visa tai – ne eklektiškas ištęstas klipas. Be to, ekrane nėra Lietuvoje tokios populiarios „komercinio“ ir „rimtojo“ kino priešpriešos. Kiekvienas iš šio profesionaliai sustyguoto darbo ką nors pasirinks sau.
Ką renkasi I.Miškinis ir dar šeši jauni lietuvių kino režisieriai, jie jau paskelbė savo manifeste (www.manifestas.lt), priderintame prie „Diringo“ premjeros.
Kaip teigiama tekste, jis atsirado „iš poreikio kurti, iš neapykantos konformizmui, iš meilės kinui“. Negyvos kino formos, konjunktūra, naujųjų technologijų panaudojimas – išties svarbūs Lietuvos kinui dalykai.
Manifesto veikla nėra nukreipta į amžinybę. Ji apsiriboja 2006-2009 metais. Per tą laiką jaunieji žada mus kviesti į nuoširdų dialogą, šokiruoti, džiuginti savais dešimčia naujų pilnametražių filmų, „kurie leis lietuviškam filmui išsiveržti iš stagnacijos“.
Nors skamba truputėlį fantastiškai, kaip kai kuriuose „Diringo“ epizoduose, lieka tikėti ir viltis. Juk kitos alternatyvos lyg ir nematyti.
Juokiasi puodas… „Diringo“ premjera „7 meno dienos“, 2006.02.03 Živilė Pipinytė
Naujo lietuviško filmo „Diringas“ (prodiuseriai Kęstutis Drazdauskas ir Ieva Norvilienė, 2006) kūrėjai pasirinko netikėtą reklamos strategiją. Užuot rašę pranešimus spaudai ar rengę išankstinius seansus, jie paskelbė „Kino manifestą“. Regis, visi septyni manifestą pasirašę režisieriai yra patyrę reklamos kūrėjai, tad viešųjų ryšių akcijas ir šiuolaikinių lietuvaičių skonį jie išmano gerai. Akivaizdu, kad manifesto idėją jie pasiskolino iš danų: Larso von Triero ir jo draugų paskelbta „Dogma ’95“ prieš daugiau kaip dešimt metų tapo sėkmingiausia visų laikų danų kino rinkodaros akcija. Kita vertus, danų manifeste surašyti principai buvo konkretūs ir tikrai padėjo bent trumpam supurtyti į manierizmą paskendusį postmodernistinį kiną. Lietuviškasis manifestas labiau dvelkia banalių, konkrečiais faktais nepagrįstų deklaracijų patosu, nes apie tai, kad „kino bankrotas – objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas“, per pastaruosius dešimt metų nerašė tik didžiausias tinginys. Ar panašus gestas pasiteisins Lietuvoje, netrukus įsitikinsime patys. Tačiau faktas, kad reklaminės akcijos dalimi tampa aktyviai simuliuojamas maištas, ir paties manifesto bendros frazės, kurių gerai nujaučiama potekstė primena populiarų šūkį: „Duokite pinigų, ir mes jums įrodysime“, vis dėlto sukėlė ne vieną įtarimą. Kol kas su manifestu siejamas tik Igno Miškinio „Diringas“, todėl įdomu, ką konkrečiai skelbia filmas ir jo kūrėjai. „Diringo“ herojai – tipiški lietuvių reklamos pasaulio atstovai. Iš mokyklinių rašinėlių įgrisusią formuluotę pasirinkau neatsitiktinai, nes filmo scenaristas ir režisierius Ignas Miškinis (scenarijų jis rašė kartu su Mantu Gimžausku) savo filmo temą ir personažus traktuoja taip, lyg rašytų rašinėlį apie reklamos pasaulio bei jo gyventojų kvailybę, godumą, puikybę ir visokį kitokį moralinį sugedimą. Miškinis vieną po kito pažeria savo teiginių argumentus, kiekvieną personažą apdovanodamas kokia nors yda, trūkumu ar dar kuo nors bjauresniu. Dviejų konkuruojančių reklamos agentūrų vadovai yra primityvūs, kvaili, buki, neturintys originalių idėjų, išnaudojantys savo darbuotojus. Laimonas Dildė (Juozas Gaižauskas) atstūmė savo sūnų gėjų Vytį (Leonardas Pobedonoscevas), ir jis dirba konkuruojančiai firmai. Šiai vadovauja erotomanė Diana (Neringa Varnelytė). Tas pasaulis beveik neturi nieko bendra su realybe, tačiau jo sąlygiškumas, deja, kuriamas sekant ne kino, o labiau teatro ar literatūros principais. Todėl ekrane jis atrodo pernelyg užgriozdintas pigiomis aliuzijomis. Norėdami ne tik demaskuoti, išjuokti, bet ir pamokyti savo personažus, scenaristai pasirinko anekdoto formą. Atmosfera tarp dviejų agentūrų įkaista, kai ore pradeda sklandyti paslaptingas žodis „diringas“. Jis žada puikų užsakymą, didelius pinigus, bet kartu ir mįslę, nes paslaptingi klientai reikalauja iš Dildės reklamos akcijos, taip ir nepaaiškinę, kokį produktą teks reklamuoti. Apie „diringą“ atsitiktinai sužinojusi Diana nori paveržti užsakymą iš konkurentų, o kadangi ji nelinkusi paisyti jokio padorumo, filmas pasipildo šokiruojančiomis scenelėmis. Kartu su žodžiu „diringas“ ekrane atsiranda ir paslaptingas erotiškas jaunuolis Jura (Dainius Gavenonis). Būtent jį „diringo“ įvaizdžiui pasirenka Dildė, jo kerams negali atsispirti nei Diana, nei Dildės meilužė Ilona (Edita Užaitė). Kai du trečdalius filmo visi personažai tik spėlioja, kas tas „diringas“, anekdotas pradeda sekti, juolab kad žiūrovai – ne tokie idiotai kaip filmo herojai ir tiesą pradeda numanyti anksčiau už juos. Filmas akivaizdžiai pradeda išsikvėpti, ir tada režisierius pasitelkia šoką – Jura nužudomas. Tačiau tai tik suteikia „Diringui“ kelis papildomus ištęstus epizodus, kurie dar labiau paryškina, kad už pasakojamo anekdoto daugiau nieko nėra. Kad žiūri tik gerokai ištęstą dar vieno „AXX“ kūrėjų pamėgto ir staiga Lietuvoje suklestėjusio žanro – kino anekdoto variantą, supranti gana greitai. Todėl pabaigai prireikia sprogdinamos mašinos efekto, nes „Diringą“ užsakiusių klientų akibrokštas reklamininkams jau nebeturi laukto įspūdžio, jis išsikvėpė kažkur pakeliui į filmo atomazgą. Kodėl „Diringe“ taip ir neatsirado kūrėjų žadėtas daugiaprasmiškumas, kodėl filmas netapo žadėta juodąja komedija ar dar kažkuo daugiau, ką galima numanyti iš paslaptingąjį Piero Paolo Pasolini „Teoremos“ ateivį primenančios Juros linijos? Pirmiausia – dėl silpnos dramaturgijos. Personažai ne tik egzistuoja sąlygiškoje, margoje, bet, deja, operatoriaus Rolando Leonavičiaus visiškai nesuvaldytoje erdvėje, bet ir patys yra visiškai sąlygiški – jų charakteristikų užtektų tik trumpo metražo filmui arba skečui. Todėl režisierių suvaidinęs Simonas Aškelavičius visą valandą su trupučiu vaidina vieną ir tą pačią būseną, suteikdamas savo personažui tik vieną iš kitų jį išskiriančią spalvą – mikčiojimą. Todėl Neringa Varnelytė savo Dianą vaidina taip, kaip ir Dzūkijos erotomanę „Dviračio šou“. Todėl talentingo ir ryškaus Ramūno Cicėno Baslys paprasčiausiai neturi ką veikti, nes jo personažas yra joks ir tik didvyriškų aktoriaus pastangų dėka įgyja bent kokį nors pavidalą. Todėl Leonardas Pobedonoscevas taip „perspaudžia“ savo personažo homoseksualumą ir infantilizmą, kad pasijunti tarsi kokiame nors televizijos šou. Kad Iloną suvaidinusi Edita Užaitė yra profesionali aktorė, supratau tik perskaičiusi jos biografiją, nes „Diringe“, matyt, iš jos buvo reikalaujama tik atrodyti efektingai ir mėgdžioti lietuviško demimondo merginas. Labiausiai gaila Jurą suvaidinusio puikaus profesionalo Dainiaus Gavenonio, kuris, nuoširdžiai tikiu, turi visus duomenis tapti tikra lietuvių kino žvaigžde. Režisierius aiškiai nesugeba kurti aktorių ansamblio, tačiau, kaip tai kartais atsitinka lietuvių kine, padėtį gelbsti kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, sukūrusi komedijos stiliui tinkamus drabužius, kurie, man regis, padėjo ir aktoriams. Scenarijaus trūkumai nulėmė ir filmo ritmą, kiekvienos scenos, kiekvieno epizodo ištęstumą. Viena įdomiausių scenų, kai neapsikentęs bejėgiškų Baslio ir Makso pastangų Jura imasi režisuoti pats, taip niekuo įsimintinesniu ir nepasibaigia, nors profesionalesnis dramaturgas ar režisierius būtų išnaudojęs jos teikiamas galimybes. Į akis kinta ir elementarus nevalyvumas – toje pačioje ir dar keliose vėlesnėse scenose fone visąlaik atsiduria kažkokios juodai apsirengusios ir iki tol filme nepasirodžiusios merginos siluetas, nors prieš tai net pabrėžta, kad Dildė liepė nieko neįleisti į patalpą. Epizode, kai į upę nuo tilto metamas Juros lavonas, Vytis vilki baltą Juros kostiumą, nors epizode prieš tai jis dėvėjo papūgiškus savo personažo drabužėlius. Kodėl dramatiškiausią akimirką, kai reikia apslėpti lavoną, jis staiga persirengė baltai? Tokių klausimų akylesnis žiūrovas, be abejo, užduotų ir daugiau. Gal ir dėsninga, kad labiausiai „Diringe“ pavyko reklaminis diringo videoklipas. Baltoje erdvėje sklandantys Juros ir Ilonos personažai įkūnija kiekvieno vartotojo svajonę apie tobulą grožį ir malonumą. Šis „filmas filme“, man regis, aiškiai pasako, ką lietuvių kine gali nuveikti kūrėjai, pagrindiniu deklaruojantys „asmeniškumo principą“ ir teigiantys, kad „MANIFESTO filmai privalo remtis režisieriaus asmenine patirtimi ir jo pasaulio suvokimu. Režisierius ne filmuoja, o gyvena savo filmu!“ .jpg)
