Po premjeros. Filmas - albumas
Gyčio Lukšo filmas “Dieviškoji šviesa” skirtas išeivijos dailininkui vitražistui Albinui Elskui. Iškart prisipažinsiu, kad šis filmas buvo mano pirmoji pažintis su šiuo kūrėju. Matyt, toks buvo ir Lukšo tikslas – supažindinti, pristatyti lietuvių žiūrovams, iš naujo atrasti tai, kas ilgus metus buvo prieinama tik specialistams ir dailės žinovams.
Pirmieji filmo kadrai panardina į tamsos gaubiamą JAV didmiestį, kuris švyti įvairiomis reklamomis, iškabomis, neonų vaivorykštėmis. Šie vaizdai taps savotišku kontrapunktu filme gausiai rodomiems Elskaus vitražams. 
Iš didmiesčio gausmo patenkame į akmenuotą jūros pakrantę. Tarsi susiliejęs su gamta čia stovi nedidelis namas, visiškai neprimenantis naujųjų lietuvių statinių. Šiame name gyvena Albinas Elskus. Režisierius bando jį prakalbinti, nors akivaizdu, kad sunki liga nesuteiks pilnavertiško pokalbio galimybių – po kraujo išsiliejimo į smegenis dailininkas kalba sunkiai, akivaizdu ir tai, kad jam lengviau reikšti mintis angliškai, o ne lietuviškai. Tačiau režisierius kantriai klausinėja dailininko apie Lietuvoje praleistą vaikystę ir jaunystę, apie tėvus, mokytojus (tarp jų buvo ir Stasys Ušinkas). Herojus komentuoja išlikusias senas šeimos fotografijas, o filmo kūrėjai net apsilanko ten, kur prabėgo dailininko vaikystė - Vokėje, Kaune. Tai, kas nepasakyta paties dailininko, bus perteikta paties režisieriaus už kadro skaitomais enciklopediniais titrais, kurie nuolat permuša filmo vaizdus. Dailininko biografija, be abejo, įspūdinga, įspūdingi ir jo gauti apdovanojimai, kurie taip pat paminėti filmo titruose.
Tačiau akivaizdu, kad Lukšo tikslas tuo neapsiriboja. Jam svarbu ir parodyti, kaip Elskaus darbai “gyvena” ir perteikti tai, ką galima pajusti atsidūrus jų apsuptyje. Todėl neatsitiktinai didžioji 42 minučių filmo dalis skirta Elskaus vitražams. Režisierius ir operatorius Algimantas Mikutėnas apsilankė ne viename Niujorko rajone bei jo apilynkėse ir nufilmavo ne vieną bažnyčią, vienuolyną, mokyklą, kuriuos papuošė Elskus. Sąmoningai atsisakydami užkadrinio menotyrinio komentaro, jie tai daro vaizdais – po keliolikos filmo minučių, kai ekrane tik itin stilingai nufilmuoti vitražai, žiūrovas ir pats jau sugeba suvokti Elskaus stiliaus ypatybes, jo mėgstamus motyvus ir spalvas, pomėgį “sušiuolaikinti” biblines scenas (kai kurie Elskaus vitražų personažai dėvi sportinius batelius). Tačiau bene labiausiai Lukšui ir Mikutėnui pavyko perteikti Elskaus sugebėjimą sulieti vitražą ir statinį supančią gamtą į vientisą visumą. Neatsitiktinai operatoriaus kamera pasimėgaudama fiksuoja tas akimirkas, kai vitraže susilieja saulės spindulys ir už stiklo saulėje spindinti žolė ar vėjo gūsiuose linguoja medžių šakos, tarsi pratęsdamos vitražo vaizdus. Vitražo ir gamtos susiliejimo akimirkos filme perteiktos labai tiksliai.
“Dieviškosios šviesos” kūrėjai mėgaujasi ir iškilia rimtimi, kurioje skendėja vitražai. Jos sakrališkumą pabrėžia ir kadre nuolat skamabntis grigališkasis choralas. Tačiau kartais muzika pradeda trukdyti įsižiūrėti į vitražus, nes tampa savotišku jų komentaru.Be abejo, “Dieviškoji šviesa” neišvengė ir tam tikros vaizdo monotonijos, filmui įpusėjus pradeda erzinti gana monotoniškas kameros judesys iš viršaus į apačią ir atvirkščiai, akivaizdžiai užtęstos panoramos, pasigendi ir žmonių, kurių nematyti nei bažnyčiuose, nei kituose Elskaus vitražais papuoštuose statiniuose. Filmas pradeda priminti tiesiog “gyvą” albumą, kuriuo galima tik grožėtis. Tačiau gal “Dieviškoji šviesa” - tik įžanga į kitą, įvairiapusiškesnį Elskaus kino portretą?
Filmui baigiantis vėl sugrįžtame į kuklų namelį. Dailininkas su žmona ilsisi jūros pakrantėje. Jų veiduose gali įžvelgti harmoningos Elskaus vitražų šviesos atšvaitus, liudijančius susitaikymą su Dievu, pasauliu ir savimi.
