Atgarsiai. Rusų kritikai apie “Vilniaus getą” – kita nuomonė

Balandžio 21 -27 d. Maskvoje (Rusija) vyko jubiliejinis dešimtasis Nacionalinių kinematografijų forumas, kurį kasmet organizuoja Kinematografininkų sąjungų konfederacija. Jame rodomi naujausi NVS ir Baltijos šalių filmai, rengiamos retrospektyvos, vyksta diskusijos.

Kasmet šiame forume dalyvauja ir lietuviški filmai. Šįmet forumo programose buvo parodyti šie filmai: režisieriaus Audriaus Juzėno “Vilniaus getas”, režisieriaus Valdo Misevičiaus “Tupi tupi taška”, režisierės Jūratės Leikaitės “Užgavėnės”. Režisieriaus Šarūno Barto “Laisvė” dalyvavo Forumo retrospektyvoje “Kūrybos geografija”.

Pateikiame studijos “Seansas” atsiųstus rusų kritikų, forumo dalyvių komentarus apie režisieriaus Audriaus Juzėno filmą “Vilniaus getas”. Juos “Seanso” komanda pasiūlė mūsų tinklapiui, kaip atsvarą vasario mėnesį publikuotai kritiko Vaido Jauniškio recenzijai apie šį filmą.

Aleksandras Lipkovas, matyt, komentuodamas X nacionalinių kinematografijų forumą, sako, kad “lietuvių kinematografininkai pristatė visai priešingą filmą. „Vilniaus getas“ buvo sukurtas iš gryno entuziazmo, įveikiant daugybę sunkumų, ir gimė per penkis metus. Taigi, pats jo atsiradimas – didžiulis pasiekimas. Tai pasakojimas ne tik apie žydų tautos, bet ir apie krikščioniškos civilizacijos katastrofą. Filmo autoriai pajėgė išspręsti labai sudėtingą stilistinį uždavinį. Nežiūrint filmavimo proceso ištęstumo, filmas pasižymi sudėtingu stilistiniu vientisumu, surastas spendimas, kuris sudrebina sielą.“

Filmo „Vilniaus getas“ išskirtinumą pabrėžia ir kino kritikas Aleksandras Špaginas: „Vilniaus getas“ – iškilus filmas. Jo režisūra, galbūt, šiek tiek sujauta, bet filmas išraiškingas, ir galiu pasakyti, kad tai yra geriausia iš to, kad buvo sukurta Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų. Tai visiškai naujas požiūris į temą – be sentimentalumo ir štampų. Autorinis kūrinys pateiktas taip, kad matosi jo puiki prasmė – visiškos prasmės nebuvimas, totalinis absurdas. Prieš mus atsiveria visiško beprasmiškumo erdvė. Herojai įvairiais būdais stengiasi išgyventi, bet jų veiksmuose nėra jokios logikos – jie vistiek mirs. Ir finalas labai tikslus: sušaudymas – visai beprasmiškas, žvelgiant iš istorinio taško, ir labai logiškas filmo spendimas.“

Kritikė Ala Bobkova apie „Vilniaus getą“ sako:“Vilniaus gete“ iš pradžių buvo juntamas meninis neišbalansuotumas. Tačiau nuo vaikų choro scenos, kaip man atrodo, filmo autoriai atrado tą kamertoną, kuris ir leido toliau tęsti filmą absoliučiai tiksliai. Iki to filmas tik stengėsi apčiuopti kūrybinę gyslą, išspręsti tą uždavinį, kurį pats sau iškėlė. Pukus sumanymas – parodyti teatrą, kaip išgyvenimo viltį. Ir akivaizdu, kad filmą sukūrė žmogus, kuris norėjo ištarti savo žodį tame kinematografiniame palikime apie Holokaustą, kuris jau egzistuoja.“