Po premjeros. Grąžinti istoriją?

Simboliškai, gegužės 8-tąją, Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje dieną, buvo pristatytas Rimtauto Šilinio dokumentinis montažinis filmas ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“. Pačiame filme 1949 m. gegužės 8-toji nėra fiksuojama kaip karo pabaiga Lietuvoje. Iš Lietuvos archyvuose saugomos medžiagos sumontuoto filmo apraše teigiama: ,,istorinis įvykių kontekstas įtvirtina nuostatą, kad okupacija, o tuo pačiu ir Antrasis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d., sovietinei kariuomenei palikus šalį“.

Pastarąjį pirmadienio vakarą Skalvijos kino teatro salė buvo pustuštė. Ir vis dėl to, kodėl į šio filmo pristatymą susirinkome negausiai? Galbūt kaltas pavasariškas oras, galbūt nevykusios rinkodaros strategijos, kurios šiandien taip aktualios? O galbūt nesusirinkome todėl, kad mūsų istorija mums tiesiog neįdomi? Neveltui, pristatant filmą, buvo prabilta apie būtinybę ir bandymus šiuo filmu ,,grąžinti istoriją“. Ši frazė tinka ir pačiam filmui apibūdinti. Tiesa, ją galime suprasti dviprasmiškai. Neatsiejamai dviprasmiškai galime vertinti ir filmą ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“.

Pirmoji prasmė: Istorija į Lietuva „grąžinama“ filmo kūrybinės grupės atrinktų unikalių archyvinių kadrų pavidalu. Nebyliems kino vaizdams įgarsinti buvo ieškoma tuos vaizdus atitinkančių Kauno radiofono fonogramų. Kūrybinės grupės pastangas siekti autentiškumo iliustruoja ir tai, kad kronikos kadre užfiksuoto ginklo šūviui įgarsinti buvo netgi siekiama surasti konkretaus to ginklo garsą. Nepaisant to, filmas nėra tik kruopštus archyvinių kadrų rinkinys, pateikiantis nuobodžią faktografiją. Filmo autoriai atsisako užkadrinio balso bei didaktinio tono, filmo ritmas taip pat yra gana plastiškas. Siekiant filmo gyvybingumo, dokumentiniai kino kadrai, galbūt kai kur net per gausiai, papildomi vaizdais iš vaidybinių filmų (pvz. filmo ,,Faktas“). Istorijai atspindėti filmo kūrybinė grupė nepamiršta panaudoti individualių naratyvų, kurie žiūrovą dar labiau priartina prie paprasto žmogaus karo laikmetyje išgyvenimų, prie žmogaus įvykių sūkuryje. Kadruose glūdinčios šių naratyvų užuominos atspindi neišnykstančius žmogaus esminius poreikius, taip pat ir žmogiškąjį silpnumą. Tai ir yra, ko gero, svarbiausias veiksnys, padedantis išvengti filmui sauso faktų kratinio statuso. Žvelgiant į tokius kadrus, kuriuose Antanas Venclova kalba apie ,,kultūringąją Sovietų Sąjungą“ ar Salomėja Nėris skaito ,,Poemą apie Staliną“, kyla mintys apie sudėtingumą bei iškylančius prieštaravimus, siekiant supaprastinti istoriją, vienareikšmiškai ir kategoriškai įvertinti istorinius įvykius, įrėminti tam tikrą epochą ar jos žmones. Galbūt todėl kasdienybės naratyvus suklastoti yra sunkiausia. Kuriami ir perkuriami būna metanaratyvai. Kokius skirtingus metanaratyvus galima sukonstruoti, naudojant propagandines technikas, atskleidžiama pačiame filme, paeiliui sumontuojant sovietinę ir nacių kronikas. Sovietinėje kronikoje vaizduojamos Lietuvos gyventojų minios, besidžiaugiančios sovietų valdžia, o nacistinėje kronikoje rodoma, kaip nacių kareiviai mūsų krašte pasitinkami su gėlėmis. Aprašyti kadrai praplečia erdvę diskusijoms, debatams. Pastarųjų kadrų dėka filmas įgyja ,,daugiasluoksniškumo“, kadangi nei vienas iš šių aukščiau paminėtų kadrų nėra kažkokio vieno teiginio iliustracija, priešingai, leidžiama ,,kalbėti“ pačiam vaizdui. Kadangi vaizdas yra daugiaprasmiškas, žiūrėdami į jį mes įgyjame teisę apjungti kelias jo prasmes (,,sluoksnius“) ir taip formuoti savo perspektyvą.

Filmo pabaigoje įvyksta laiko šuolis ir nuo individualių naratyvų nutolstama. Ekrane išvystame Baltijos kelią, Sausio 13-osios įvykius, sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. Tokia filmo pabaiga ir nulemia antrąją filmo prasmę. Apie ją pasvarstykime toliau.

Antroji prasmė: Istorija į Lietuvą ,,grąžinama“, konstruojant Lietuvos gyventojų ilgąją atmintį. Naujausius įvykius vaizduojanti  filmo ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“ pabaiga filmo montažą priartina prie vadinamojo amerikiečių mokyklos organinio montažo. Toks montažo tipas lemia, kad tai, ką norėta pasakyti filmu, galime suprasti tik peržiūrėję filmo pabaigą, kuri ir tampa svarbiausia, o atskirų filmo kadrų prasmė sumenksta. Filmo ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“ pabaigoje nuo individualių, nevienaprasmiškų naratyvų nutolstama. Visi jie tarsi suliejami į vieną rezistencijos (iš didžiosios raidės) naratyvą. Žvelgiant šiek tiek plačiau jį galima būtų apibūdinti kaip etninio nacionalizmo naratyvą. Filmo autorių siekis išgryninti jį galbūt paaiškina, kodėl montažiniame filme nebuvo plėtojamos tokios aktualios Lietuvai Antrojo pasaulinio karo temos kaip politinės bendruomenės identifikacija, pilietinė branda Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, neatverta erdvė diskusijoms ir karo tarp istorinių Lietuvos etnokultūrų, piliečių tema, o užsienio valstybių pozicija Lietuvos atžvilgiu buvo atspindėta, apsiribojus Lietuvos kaip marionetės santykiu su didžiosiomis valstybėmis.

Pasirinkus pastarąjį rezistencinį naratyvą, filme tauta vaizduojama tarsi medis, išsaugojęs savo savastį aktyviosios ir pasyviosios rezistencijos dėka. Taigi jau minėtas filmo organinio montažo pobūdis tarsi atkartoja šią organišką tautos sampratą, kuri ir yra ,,užrašoma“ filmu. Taip kinu, kuris mūsų laikmetyje neabejotinai yra viena iš įtakingiausių medijų, konstruojančių asmens identitetą, yra ,,paliudijama‘‘ istorinė tikrovė. Tiesa, dar Andre Bazinas teigė, kad montažas, ypač dokumentinių filmų, gali sukurti ,,klaidingos tikrovės“ iliuziją. Tačiau kalbant apie tai, kas šiuolaikiniam žmogui apskritai yra tikrovė, čia pat norisi prisiminti ir Susan Sontag žodžius. Knygoje ,,Apie fotografiją“ S. Sontag teigia, kad dabartiniam žmogui tikra yra tai, kas atvaizduota. Todėl bandymas būtent filmu ,,grąžinti“ istorija akivaizdžiai atskleidžia istorijos ,,grąžinimą“ per dabartį, t.y. žmogaus tikėjimą tikrove ekrane labiau nei anapus ekrano.

Kitaip tariant, filmu kuriant rezistencijos naratyvą, konstruojama ilgoji Lietuvos gyventojų atmintis, todėl filmas ,,Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“ tam tikra prasme pratęsia Valdovų rūmų projektą, tik kuklesniu biudžetu.