Po festivalio. Naktis prieš kautynes. Įspūdžiai iš Kanų
Tarptautinis Kanų kino festivalis šiemet vyko 59-ą kartą, tad organizatoriai – prezidentas Gilles‘is Jacobas, direktorė Catherine Demier ir meno direktorius Thierry Fremaux – anonsavo jį kaip pasirengimą jubiliejaus iššūkiams, kaip sutelktas autorinio kino paieškas, naujos kūrėjų kartos pristatymą, mėginant apčiuopti bendras, „internacionalias“ kino kryptis bei tendencijas, išplečiant panoramą netyrinėtomis teritorijomis ir nežinomomis kultūromis. Tai ambicingi užmojai, rengėjai apibūdino juos kaip naktį prieš kautynes, kai nustatomi taikiniai ir stiprinamos pozicijos.
Kažin ar kino festivalis ar bet kuris kitas kultūros įvykis lygintinas su mūšio lauku, bet Kanai, matyt, gyvena permanentinio karo įtampoje. Svarbiausias pasaulyje, sukūręs stiprią mitologiją, šis festivalis kasmet turi iš naujo įrodyti savo pirmumą ir grumtis dėl įvaizdžio palaikymo. Juo labiau, kad kūryba ir komercija čia įmantriai susipina ir viena kitą paneigia. Tiksliau, - kad festivaliui deklaruojant meninius tikslus viršų ima komercija. Kad jis stipriai įtakojamas prodiuserių ir platintojų (ypač prancūzų) lobizmo, kad tarsi sprogdinamas iš vidaus skirtingiausių kino verslo interesų. Pridurkime, kad tai senas festivalis (kiek jaunesnis tik už Venecijos), kamuojamas senatvinių kompleksų ir jaučiantis savo chroniškas negales. Gal ir mėginantis, tačiau nelabai pajėgiantis atsinaujinti (Venecija kelis kartus gana sėkmingai tai padarė). Riedantis tarsi iš inercijos. Festivalių permainos, nebūtinai į gera, paprastai siejamos su vadovo pasikeitimu. Tačiau Kanuose to taip pat seniai nebuvo.
Senatvė matuojama jubiliejais. Ateinantys metai Kanų savijautai iš tikrųjų labai svarbūs, kaip ir taikinius numatantis pasirengimas kautynėms, tačiau generalinė repeticija nebuvo itin sėkminga. Viena iš priežasčių – neguodžianti pasaulinė kino situacija. 1972m. Kanų festivalis atsisakė šalių dalyvių pasiūlos ir pats sudaro oficialiąją programą, tačiau užtikrinti jos kokybę pastaraisiais metais, matyt, darosi vis sudėtingiau. Autorinio kino klestėjimo laikai pasibaigę, ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum prodiuserius, kurie rizikuoja remti originalius projektus, dominuoja „internacionalūs“ standartai, dauginantys vidutinybes. Šiemet Kanams nepasisekė ir tuo požiūriu, kad daugelis pripažintų režisierių, tokie kaip Davidas Lynchas, nespėjo pabaigti naujų savo filmų. Juo geriau Venecijai.
Surinkti apie 50 festivalinių filmų nėra lengva, bet vis tiek stebina atrankos kriterijų neapibrėžtumas, didžiuliai kokybės kontrastai, daugumos filmų spekuliatyvumas, pilkumas, neprofesionalumas ir net mokyklinis lygis. Deklaruodama dėmesį naujai kino kūrėjų kartai, festivalio direkcija atrinko kaip niekad daug debiutų. Jie sudarė vos ne ketvirtąją oficialiosios programos dalį (10 iš 42), daugiausiai „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijoje, bet taip pat ir konkurse, kur nebe pirmos jaunystės britų debiutantė Andrea Arnold už filmą „Raudonas kelias“ („Red Road“) netikėtai pelnė net prestižinį Žiuri prizą. Deja, savito žvilgsnio į pasaulį šiuose debiutuose neįžvelgiau. Šiuolaikiniai pradedantieji nėra novatorių karta, jie linkę kopijuoti ir prisitaikyti – įsilieti į pagrindinę srovę.
Kas gi tas bendrasis šiuolaikinio autorinio (?) kino vardiklis? Atsakymas aiškus iš anksto, kondensuota festivalio programa jį tik dar kartą patvirtino, ir Kanai nepadarė nieko, kad jį paneigtų. Tai brutalumas, prievarta, perversija, aktyviai spinduliuojama agresija, sklindanti iš įvairių šalių ir kontinentų – varganos Lotynų Amerikos, gyventojų perkimštos Azijos, pokomunistinės Rytų Europos ar sočiosios Skandinavijos. Tarkim, kad negatyvi kino energija padeda išryškinti konfliktus, sudėlioti socialinės kritikos akcentus, bet tai veikiau socialumo simuliacija. Brutalumas tapo visuotine mada, iš komercinio kino atplūdo į neva autorinį, nereikalauja jokios dramaturginės motyvacijos, yra kino (ir gyvenimo?) duotybė. Antai meksikiečio Francisco Vargas filmas „Smuikas“ (El violin“) pasakoja apie partizaninį valstiečių karą su valstybinės prievartos mašina, tačiau nepadeda jo suvokti ar išgyventi, o jau pačiu pirmuoju kadru smogia žiauria kankinimo ir prievartavimo scena, tarsi tai būtų socialumo ir meniškumo firminis ženklas.
Žiūrint vieną po kito šiuos serijinius filmus atrodo, kad pasaulis išėjo iš proto, o kinas yra to išprotėjimo atspindys. Ir vieną akimirką suvoki, kad nebeįmanoma to ištverti, kad reikia skubiai bėgti iš salės ir įkvėpti gryno oro, nes agresijos emanacija jau apnuodijo organizmą, sukėlė sunkų fizinį nuovargį ir norisi vemti.
Kanai – ypatinga vieta, kur pajunti kino ir tikrovės neatitikimą. Už kino salės sienų tingiai teliūskuoja Viduržemio jūra, reide stovi prabangios jachtos ir kateriai, ūžia lauko kavinės ir restoranai. Savaip netikras, iliuzinis pasaulis. Bet tokia pat netikra ir jo kinematografinė priešingybė – totalaus neįvardyto karo, marginalinio „realizmo“ ir destrukcijos pasaulis. Čia slypi ir kai kas kita, kas galėtų tapti rimtų psichoanalizės studijų objektu. Net ir neišmanėliui aišku, kad prievarta šiuose filmuose glaudžiai susijusi su seksualiniais kompleksais. Paryžiuje gyvenančio ir savo kilme spekuliuojančio tadžiko Džamšedo Usmonovo filmo „Prieš mirštant patekti į dangų“ herojus sugeba tapti vyru, t. y. atlikti lytinį aktą, tik nužudęs žmogų. Karas ir (im)potencija sudaro Didžiuoju festivalio prizu apdovanoto Bruno Dumont‘o filmo „Flandrija“ („Flandres“) kolizijos esmę. Sąsajos gali būti ir ne tokios akivaizdžios, bet jos slypi jei ne filmų potekstėje, tai kūrėjų pasąmonėje.
Daugiausiai pažiūrėjau „Ypatingo žvilgsnio“ filmų, bet taip ir nesupratau, kuo jie „iš principo kitokie“. Pagrindiniu šios sekcijos prizu apdovanotas kinų režisieriaus Wang Chao filmas „Prabangus automobilis“ („Luxury Car“). Kaimo mokytojas atvyksta į didmiestį ieškoti dingusio sūnaus ir, žinoma, jo neberanda... Visiškai tokį patį filmą šiemet mačiau Roterdamo kino festivalyje, vadinosi jis „Parsivežti tėvo“, o į miestą važiavo sūnus. Ta pati situacija, tiesmuka kaimo dorybių ir miesto ydų priešprieša, nesudėtingi vienspalviai charakteriai, rezultatyvios situacijos, sentimentali, didaktiška gaida. Tipiška kinų formulė, neraštingai publikai skirtas vidaus rinkos produktas. Kaip jis apskritai pateko į Kanus? Viskas paaiškėja pasižiūrėjus į`metriką: filmas turi prancūzų koprodiuserį ir platintoją. O tai ir yra vienas svarbiausių Kanų alchemijos elementų.
Tačiau pats netikėčiausias akibrokštas buvo Auksinės palmės šakelės įteikimas Kenui Loachui. Ji pranašauta Pedro Almodovaro „Sugrįžimui“, Alejandro Gonzalezo Inarritu „Babeliui“, tačiau jokios prognozės nepasitvirtino. Loacho filmas „Vėjas siūruoja miežius“ („The Wind that Shakes the Barely“) buvo pirmas konkursinės programos filmas, ir jei šmaikštuolis būtų pasakęs, kad ką tik pamatėme Kanų laureatą, būčiau pamanęs, kad tai piktas pokštas, reiškiantis, kad Kanai nebeturi ką rodyti, suteikia pirmenybę „tėtušio kinui“, pagerbia seniausią konkurso dalyvį, beje, jau anksčiau apdovanotą už kūrybos visumą, ir gali iškilmingai užsidaryti – susilikviduoti.
Tačiau pačią paskutinę akimirką taip ir įvyko. Auksinės palmės šakelės teikimas Kanuose dažnai iššaukdavo kontroversijų. Bet šįkart, skelbdamas pirmenybę naujoms tendencijoms, festivalis pagerbė patį anachroniškiausią programos filmą. Ne todėl, kad Loachas ištikimas socialiai angažuotam realistiniam kinui. Į neviltį stumia filmo plakatiškumas ir schematizmas, artimas liūdnai pagarsėjusiam socrealizmui. „Vėjas siūruoja miežius‘‘ – kankinančiai ilgas monotoniškas pasakojimas apie airių išsivadavimo iš britų priespaudos kovas 1920 m., apie tai, kaip ši kova perauga į pilietinį karą, kaip prievarta gimdo prievartą, o brolis (tiesiogine prasme) pakelia ranką prieš brolį. Kad šis tiesmukas apibendrinimas taptų įtaigus, reikia stiprių, nevienareikšmiškų charakterių ir draminės įtampos. Tuo tarpu Loacho filme akcentuojamos ne asmenybės, ne jų vidiniai prieštaravimai, o idėjinės nuostatos ir joms atstovaujančios masės. Pasakojimas tampa nesibaigiančia kruvinų užpuolimų, pasalų, pasikėsinimų virtine, lydima nepaliaujamų šauksmų. Gal rėkimas tuomet ir buvo priešo įbauginimo ar savęs padrąsinimo taktika, bet atrodo, lyg tai atėję iš prasto teatro. Viskas supanašėja ir susilieja į nuobodybę. Tezėms pagrįsti prireikia ilgiausių susirinkimų, kur net keli oratoriai vienas po kito įrodinėja vis tą patį. Mums (bent jau vyresniajai kartai) toks meninis metodas kuo puikiausiai pažįstamas.
Panašu, kad skirstant prizus viskas apsivertė aukštyn kojom, o kinų režisierius Wong Kar Wai savo kailiu patyrė, ką reiškia garbė būti žiuri pirmininku Kanuose, kur daug ką lemia išskaičiavimas, mainai ir negociacijų pasiansas. Kur pešasi du, paprastai laimi trečias. Publikos pritarimo susilaukė tik prizas už režisūrą Gonzalezui Inarritu ir Andrejaus Končalovskio vadovaujamos trumpo metražo filmų žiuri sprendimai.
Kaip akibrokštą galima vertinti antraeilį prizą už scenarijų (net ne už režisūrą) Pedro Almodovarui, nors pažymėtas puikus jo filmo „Sugrįžimas“ („Volver“) moterų ansamblis. Anot paties režisieriaus, filmo pavadinimas jam reiškia daug sugrįžimų. Jis grįžta į komediją, į moterų pasaulį, į gimtąją La Mančą, vėl dirba su Carmen Maura, Penelope Cruz, Lola Duenas, Chus Lampreve. Vėl grįžta prie motinystės temos kaip gyvenimo ir kūrybos pagrindo. Jis negalįs spręsti, ar filmas yra geras, bet kurti jį buvęs gėris.
„Sugrįžime“ tarsi nėra ko nors nauja. Filmas primena ankstyvuosius Almodovaro darbus, kur stipriai reiškėsi jo minimas moteriškasis pradas. Režisierius vėl kuria moterų pasaulį, kuriame vyrai, tiesą sakant, nereikalingi. Tokie šiuolaikiniai Bernardos Albos namai. Tik ne dėl karo ar kraujo keršto, o todėl, kad prievartautojai vyrai kelia pavojų savo dukterims. Tad geriausia jiems ir keliauti po velėna. O moterys – motinos, dukros ir anūkės – visada, kad ir per ašaras, sutars tarpusavy ir nuvalys dulkes nuo jų antkapių. „Sugrįžimas“ neatsitiktinai tapo publikos numylėtiniu. Savo švelniu komizmu, tyrų jausmų, natūralumo ir paprastumo ilgesiu jis išsiskiria iš beveik visų festivalio filmų, kur dominuoja negatyvios emocijos ir viską užgožia agresyvus vyriškasis pradas. Bet gal kaip tik tai šiuolaikinei kino konjunktūrai ir nėra reikalinga. Kino verslas – inertiškas mechanizmas, netiesa, kad jis akimirksniu reaguoja į publikos poreikius. Kinas per prievartą maitina publiką tuo, kuo ji seniai persisotino ir daugiau nebenori. Publika Kanuose pasirodė kur kas išmintingesnė už profesionalus.
Apskritai kino meno prestižą festivalyje apgynė vos keli vyresnės kartos režisieriai – Almodovaras, Aki Kaurismaki, Nanni Moretti. Programiškai nežiūrovišką alternatyvų kiną kuria portugalas Pedro Costa. Visi jie šįkart liko neįvertinti, išskyrus Almodovarą, - beveik nepastebėti. Tačiau sugrįžimas, regis, nebeišvengiamas, tereikia pasukti konjunktūros vairą. Be jokių kautynių ir pasirengimų mūšiams. To jubiliejiniams Kanams ir noris palinkėti.
Didysis prizas – Bruno Dumont’o filmui "Flandrija" ("Flandres", Prancūzija). Geriausios aktorės apdovanojimas – Penelopei Cruz, Carmen Maura, Lolai Dueńas, Chus Lampreve, Yohanai Cobo ir Blancai Portillo už vaidmenis filme "Sugrįžimas" ("Volver", rež. Pedro Almodovar, Ispanija). Geriausio aktoriaus apdovanojimas – Jameliui Debbouze’ui, Samy Naceri, Sami Bouajila, Roschdy Zemui ir Bernard’ui Blancanui už vaidmenis filme "Vietiniai" ("Indigenes", rež. Rachid Bouchareb, Prancūzija) Už geriausią režisūrą – Alejandro Gonzálezui Iñárritu už filmą "Babelis" ("Babel", JAV, Meksika). Už geriausią scenarijų – Pedro Almodovarui už "Sugrįžimą". Žiuri prizas – filmui "Raudonas kelias" ("Red Road", rež. Andrea Arnold, D. Britanija, Danija). "Auksinė kamera" geriausiam debiutiniam filmui – "2:08 į rytus nuo Bukarešto" ( "A Fost sau n-a fost?", rež. Corneliu Parumboiu, Rumunija). Geriausiam trumpo metražo filmui – "Sniffer" (rež. Bobbie Peers, Norvegija). "Ypatingo žvilgsnio" sekcijos apdovanojimai: Pagrindinis prizas – filmui "Prabangus automobilis" ("Luxury Car", rež. Wang Chao, Kinija). Specialusis žiuri prizas – filmui "Dešimt kanojų" ("Ten Canoes", rež. Rolf de Heer, Australija). Apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį – Dorothea Petre už vaidmenį filme "Kaip aš sutikau pasaulio pabaigą" ("Cum mi-am petrecut sfarsitul lumii", Rumunija). Apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį – Donui Angelui Tavira už vaidmenį filme "Smuikas" ("El Violin", Meksika). Žiuri prezidento prizas – filmui "Žudikai" ("Meurtrieres", rež. Patrick Grandperret, Prancūzija) Ekumeninės žiuri prizai Pagrindinis prizas – "Babelis," rež. Alejandro Gonzálezui Iñárritu. Pažymėjimas – "Susigrąžinta" ("Z odzysku", rež. Sławomir Fabicki, Lenkija). FIPRESCI prizai Pagrindinio konkurso filmui – "Nuotaikos" ("Iklimler", rež. Nuri Bilge Ceylan). "Ypatingo žvilgsnio" sekcijoje – "Hamaca Paraguaya" (rež. Paz Encina, Paragvajus). "Kritikų savaitės" sekcijoje" – "Vabalas" ("Bug", rež. William Friedkin). Iliustruojant straipsnį panaudoti kadrai iš filmų "Raudonas kelias"(2), "Flandrija"(3), "Babelis"(4), "Sugrįžimas"(6), taip pat matote Kanų raudoną kilimą(1) ir "Auksinės palmės šakelės" laureatą Keną Loachą(5).
2006 m. Kanų kino festivalio apdovanojimai
"Auksinė palmės šakelė" – Keno Loacho filmui "Vėjas siūruoja miežius" ("The Wind that Shakes the Barley", D. Britanija).