Aktualu. Audrius Stonys: kad tyla nereikštų sutikimo

Gal ir galima buvo neatskinėti į Mindaugo Vosyliaus laišką (https://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=4433). 

 Priimti jį tik kaip piktą pokštą arba nevykusią provokaciją.

Ar maža nesamonių yra iškentėjęs popierius.

Bet man pasirodė, kad už šito pasiūlymo kyšo vieno gajaus ir agresyvaus reiškinio/tendencijos ausys, ir apie tai reikia kalbėti.

Dar ir dėl to, kad tyla nereikštų sutikimo.

Pasiūlyme teisingai įvardinta problema(beje, jei sistema pasenusi, kam ją gaivinti?)- nevykęs kino finansavimas.

Bet tuo viskas ir pasibaigia.

Toliau kalbama  ne apie kiną, o apie kažkokį reitinginį produktą, kurį reikėtų pelningai parduoti, susigrąžinti investicijas, kad būtų galima investuoti į kitą produktą.

Viskas bolševikiškai paprasta - žiūrovą pažymėkim iksu ir įvertinkim litais.

Paliekamas vienintelis kriterijus - pinigai.

Kultūrinė, istorinė kino vertė atmetama iš principo, kaip sunkiai surandanti vietą biznio plane.

Beje toks xx žiūrovas labai parankus - jis visaėdis. Jam patinka tai, kas patinka visiems. Jis yra reitingų mėsa ir pagrindinis bilietų pirkėjas.

Norintis pasirinkti laisvas žmogus sunkiai sutelpa verslo plano rėmuose.

O kam reikalingi keistuoliai, sėdintys klubinio kino teatro salėj ir žiūrintys keistą, nereitinginį kiną?

Ko verta Osvaldo Balakausko kūryba prieš galingus Aliukų reitingus?

Arba Romo Lileikio elegijos prieš “Da Vinčio kodą”?

Tada ir lietuviškas kinas “nėra pakankamai ryškus, žinomas, pripažintas“.

Tarsi filmo ar bet kurio kūrinio vertę galima būtų išmatuoti pinigais.

Tiesa sakant, reikalas dar paprastesnis, nes kalbama apie “greitus” pinigus.

Juk kultūrinę vertę turintys kūriniai dažnai išlaiko aktualumą ilgus metus. Juos žiūri keletas kartų. O dažnas “komerciškai sėkmingas” filmas, besipuikuojantis kelias savaites lūžtančiom salėm , negrįžtamai nueina į užmarštį iškart po tų savaičių.

Kino finansavimo sistemą keisti būtina.

Bet keisti ją reikia priešingai, nei siūlo kreipimosi autorius: reikia iki minimumo sumažinti sprendžiančiųjų skaičių, kad atsirastų asmeninė atsakomybė už kiekvieną sprendimą, kad būtų skaidru ir aišku, kodėl buvo finansuotas arba atmestas vienas ar kitas kino projektas.

Ir būtini aiškūs kriterijai.

Kad ir kaip naiviai tai skambetų, šiais supermarketo diktatūros laikais, kultūra gyva dvasinėmis, o ne piniginėmis vertybėmis ir ne reitingais.

Kultūra buvo ir turi būti remiama valstybės.

Prodiuserio asmeninė investicija galima, bet tik su sąlyga, kad ji netaps spaudimo priemone filmui ir kūrybinei grupei atgauti įdėtus pinigus. Verčiančia kūrėjus eiti į kompromisus, aukoti laisvę. Vardan “žiūroviškumo”, kuris dažnai tik dangstosi rūpesčiu „kūrėju, mokesčių mokėtoju/žiūrovu, valstybe, Lietuvos kultūra, nacionaliniu identitetu“, o tėra žodžio „pelnas“ sinonimas.

Galima nedaryti skirtumo tarp kino filmo, majonezo, sūrio ar pėdkelnių.

Galima bandyti priversi kiną konkuruoti su anekdotų konkursais.

Bet tada reikėtų viską vadinti savo vardais. Biznio planą vadinti biznio planu. Norą pasiimti 40 procentų Kultūros ministerijos finansavimo noru pasiimti 40 procentų Kultūros ministerijos finansavimo.

Bandau pasiūlyme įžvelgti rūpestį kinu, o matau vien tik gerais ketinimais pridengtą verslo planą.

Stebėtis lyg ir nereiktų - iš ko gi nebandyta padaryti supermarketo: dabar gi atėjo kino eilė.

Tik tai man ir nepatinka.