Šypsosi istorija. Eugenijus Olbikas: „Viena ožka neina, jai reikia matyti kitą...“

Eugenijus Olbikas – butaforas, grimeris, visų galų meistras. Bemaž pusketvirto dešimtmečio jis dosniai dalino lietuviškiems filmams ir Lietuvos kino studijai savo energiją, patirtį, sumanumą. Būdavo, kur eisi ano, dabar neatpažįstamai pakeitusio savo dvasią, kino fabriko koridoriais - ten  Olbikas bėga, šmaikštauja, dirba. Naują lfc.lt puslapio rubriką pradedame šio lietuviško kino žmogaus - be kurio sunku buvo įsivaizduoti Lietuvos kino studijos kasdieninį gyvenimą – anekdotais ir trumpomis istorijomis.

 

Apie žmones, gyvūnus, dilgėlės....

 

Kai filmavome „Mažąjį princą“ (žr.lfc.lt Filmų archyvą: https://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=3716),

didžiuliame išdžiūvusiame ežere iškasėme duobę, kurioje aš sėdėdavau ir vaidindavau gyvatę. Iškišdavau tokią lėlę – gyvatę, ją sukinėdavau, o Princas kalbėdavo su ja.

Žiūriu, nutilo visi. Šaukiu: „ Ar greit filmuosit?“. Tylu. Galvoju, gal laukia, kol saulė nusileis.

O ten skylutė buvo, pro kurią pamačiau, kad saulė jau leidžiasi. Aš pats negaliu išeit, nes sugadinsiu dekoraciją. Mane visada iškeldavo dailininkas. Ir atbėga jis. „Žinai, Eugenijau, mes buvom tave palikę ir jau gerokai nuvažiavę, bet Regina Vosyliūtė paklausė: kur Eugenijus...“ Palikę mane buvo dykumoj...

---

 

Buvo filmuose daug korimų. Aš jau pats sugalvojau tuos korimus: diržai ir rankšluoščiai pakelia žmogų, o kilpa tik prie virvės pririšta.

Banionį buvau palikęs per „Mažąjį princą“.

Pakabinom Banionį ir pamiršom, kad jis ten pakabintas. Aš nuėjau valgyt. Maniau, asistentė nuleis šitą Banionį. Bet jai pertrauka ir ji paliko jį kabantį paviljone. Nuėjom valgyt ir ji klausia:

-  O kur Banionis?

-   Ką, tu palikai Banionį kabantį?!

Greit greit nubėgom, ji „trrr“ nuleido jį, aš atrišau.

O piktas Banionis!...

---

 

Per „Velnio nuotakos“ (žr. lfc.lt Filmų archyvą: https://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=333)

filmavimą Žebriūnui prireikė juodos ožkos su tiesiais ragais.

Žiūrim, žiūrim, visos ožkos baltos su ragais, o jei tik juoda – be ragų. Ieškau, ieškau – nėra.

Tvarka. Aš sugalvojau taip.

Nuvažiavau į kaimą, pamačiau gražią ožką. Jos šeimininkei sakau:

-  Žinot ką, ponia, aš paimsiu tą ožką ir nudažysiu suodžiais.

Ožkas reikėjo paimti dvi, nes viena ožka neina, jai reikia matyti kitą ožką. Taip pripranta ganytis.

Padariau košę iš skalbimo miltelių ir suodžių, ožką nudažiau, į filmavimo vietą nuvežiau. Žebriūnas patenkintas, ožka juoda, su ragais. Mano rankos irgi juodos, bet šiaip taip nusiploviau ežerėlyje.

Žebriūnas sako:

- Žinai, Eugenijau, mes šito filmavimo nebaigėm, reikės ir rytoj ožką filmuot.

O Jėzau Marija...

Nuvežiau tas ožkas namo pas moteriškę ir sakau jai:

-  Ponia, toks ir toks reikalas...

-   Nu gerai, ką darysi...

Aišku, mes jai sumokėjom, kad jos ožkos filmavosi.

Ateinu kitą rytą paimti tos ožkos.

- Jūs žinot, ta ožka pradėjo lakstyt po kambarius (jauna ožka buvo), visą patalynę išjuodino, - juokiasi moteriškė...

Nuvežiau ožką į filmavimą, po filmavimo ežere su šepečiu nuprausiau, nušveičiau. Nebuvo labai balta, jau pilka buvo pasidarius. Po kiek laiko, aišku, atgavo savo spalvą.

---

 

Per „Velnio nuotaką“ Girdvainiui reikėjo lįsti pro tokią skylę, kurios turėjo nesimatyti. Tai aš pridėjau dilgėlių. Žmogus lindo ir įsidilgino... Išvadino besarmačiu.

Sakau: „Aš gi norėjau, kad geriau būtų,nesimatytų...“ .

„Eik tu žinai kur!“

Nusidilgino Girdvainis visą nosį.

---

 

Filme „Jausmai“ (žr. lfc.lt Filmų archyvą: https://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=3724)

turėjom reikalų su karve.

Karvė buvo taip pripratus prie filmavimo, kad tik pašaukdavai „tuka tuka“ ir ji eidavo. Bet kad ji eitų į filmavimą, reikėdavo nuo jos muses varinėt. Jei musių nevarai, ji stovi ir neina. O vesti reikėdavo pusantro kilometro iš ganyklos iki filmavimo vietos prieplaukoje ir įlaipinti ją į valtį.

Eini karvei iš šono ir vaikai muses su vytele. Tik nustoji, karvė sustoja ir neina. Į laivą įlipdavo pati, išplaukdavo į marias ir filmuodavosi.

O kai reikėdavo eiti namo, karvė nesulaukus kranto šokdavo iš laivo ir bėgte namo bėgdavo. Reikėdavo ją vytis.

---

 

Filmuojant „Herkų Mantą“ (žr.lfc.lt Filmų archyvą: https://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=282)

vienam aktoriui reikėjo vaidinti, kad jį pašauna ir jis skęsta. Bet jis nelįsdavo į vandenį, nemokėjo plaukti.

Sakau:

- Įlįsi iki krūtinės ir vaidinsi sau, nereikės niekur plaukti.

Tad man teko kasti duobę pelkėje. Kasiau kasiau duobę, o jis niekaip negali nuskęst. Kiša kiša galvą, , užpakalis į viršų išlenda... Sakiau, kad lįstų visas. Aš jau tiek duobę iškasiau, kad nebuvo kaip kast, pats pradėjau skęst bekasdamas...

---

 

Pirkom avį per „Herkų Mantą“. Avis kainavo 80 rublių, brangu labai. Mėsa jau buvo paruošta, ją ant laužo suko, suko ir iškepė.

Baigėm filmavimą ir gavom išeigines. Kokias 4 ar 5 dienas, nes iki tol dirbom keletą savaičių be išeiginių.

Aš pagalvojau, kad tos avies neišmesiu, ją kur nors padėsiu. Ten tokia pirtelė buvo, pakabinsiu joje ir tegu kaba. O ką gali žinot, kas gali būt? Vistiek per kelias dienas ji nesupus, be to apkepta.

Grįžtam.

-  Žinai, Eugenijau, pasakysiu tau naujieną, - direktorius sako, - reikės avies.

-   Nežinau, - sakau mandrai, - gal aš ir turiu avį.

Aišku, ta avis kvapą jau turėjo. O koks mano reikalas? Filme kvapo nėra. Bet žmonės, kurie filmavosi, raukėsi „Nu jau tavo avis ...“

Sakau, duokit pinigų, nupirksim naują. Jie tylėjo, bet kentėjo tą smarvę.

Nufilmavom.

Bet už tai, kad jie man pasakė, kad smirda avis, aš nuėjau netoli ir užkasiau ją. Kad ji visąlaik smirdėtų. Mano buvo toks kerštas. Man „da lampački“, ar smirda ta avis, ar kvepia, už tai yra.

---

 

O su ožiu buvo taip. Puipa filmavo televizijos filmą. Vienas žmogus turėjo joti ant ožio kambary. Tvarka. Nusifilmavo tas ožys. Staiga užlipo ant tokios dėžės, kurioje aparatūra laikoma ir apsisiojo vieną žmogų. Sakoma, kad ožys smirda, nes jis vis sisioja ant savo barzdos kažkodėl...

Tai va, kažką apsisiojo, o man kaip dūrė į pilvą. Netyčia dūrė, ragas gi į šoną eina. Jis pasisuko ir man į šoną bac! Mėlynė... Didžiausia mėlynė. Kaip pas Gorbačiovą buvo ant kaktos, taip man buvo ant pilvo. Tokios buvo bėdos man...

---

 

Televizijos filmui „Smokas ir Mažylis“ ( 1975m., rež.R. Vabalas) reikėjo šunų.

Sužinojau, kur yra šunys Čiukotkoje. Ten, jei geras oras, gali pamatyti Aliaską.

Šunis vežiau iš Lavrentijaus miestelio. Šunų nuoma kainavo 1000 ar 1200 rublių, o skrydis ten ir atgal 2300 rublių. Jei būčiau užsakęs specialų reisą, būtų kainavę 60 000 rublių.

Bet aš sugalvojau kitaip.

Pasiskaičiau, ką gali keleivis, kokias teises turi. Jeigu veža šunį, turi turėt antsnukį ir pavadėlį.

Susitariau, nusipirkau bilietus, nuskridau paimti tų šunų.

Šunys labai kudloti, ilgo plauko, labai veliasi, tai aš jiems dar Vilniuje pasiuvau 10 chalatų.

Pasirodė, kad nerekėjo nei tų chalatų, nei antsnukių, nes labai meilūs šuniukai. Kai skridom į Maskvą, aš ir šuniukai sėdėjom lėktuvo salone. Jie vaikščiojo kur norėjo, viskas buvo gerai, tik kėdės, aišku, apsipūkavo.

Su mumis dar skrido kajūras, kuris mokėjo jiems duoti komandas, jo šunys klausė. Ir manęs klausė, bet kodėl aš turiu būti dar ir dresiruotojas? Ir taip juos šėriau.

Tas kajūras atskridęs nuolat gėrė. Tai aš jo pinigus paimdavau ir neduodavau. Sutaupiau jam nemažą kiekį pinigų, tai nusipirko Maskvoje baltinių, žmonai visokių lauktuvių.

 

Keli praktiniai Eugenijaus Olbiko patarimai

 

Jei rinkdavom objektą, visada važiuodavau aš, dalininkas, operatorius ir režsierius.

Apsižiūriu, kas man bus reikalinga. Aha, to, to, to... Ten gausiu tą, ten šitą. Baldų nevešim. Viską galima gaut.

Aišku, jei nuvažiuoji į Trakų Vokę, į rūmus, kur dabar renkasi tie bajorai, ten nėra baldų. Reikia vežtis iš kino studijos ar televizijos. Visokias sofkas, bajoriškus baldus, juk neveši sutriušusio daikto.

Kaip viską susirinkdavom? Paprašai žmonių, visada filmavimui duoda.

Kitą kartą klausia: „ O kam tą spintą imt, jūs atvažiuokit čia filmuot“. Juk mums tas daiktas ne čia, jų namuose reikalingas, o filmavime...

Būdavo, pasižiūriu į langą, kai Vilniuje vaikštau, matau – užuolaida čia tokia, vadinasi čia bus tas, tas, tas... Iš užuolaidos galima sužinot, ką ten žmogus turi, kokį baldą jis gali turėt. Ir neapsirinki.

O kada važinėji kaime, jeigu tik matai, kad šiaudinis stogas, ne naujas, tai ten ant aukšto visada bus senų daiktų prikrauta. Jeigu tik šiferis ar dar kas nors, tai viskas išmesta von.

---

 

Reikejo sugalvot Lukšo filme, kaip padaryti, kad ant švaraus stalo aktorė padėtų šlapias rankas, jas nuimtų, o dėmė greitai dingtų. Jei padėsi vandeniu sušlapintas rankas, dėmė liks. Tai aš sugalvojau, kad reikia paimti eterio. Aktorė laikys po stalu tą eterį su vata, paspaus, rankos sušlaps, kai jai reikės jau jas padėt, ji numes vatą po stalu, padės rankas.

Iš tikrųju dėmės tumpam liko ir iškart dingo. Juk eteris greit garuoja.

---

 

Reikėjo, kad greitai pati užsidegtų žvakė. Kartais žvakė su fosforu užsidega, bet ilgai laukt. O čia reikėjo greitai.

Paimi kalio permanganato, priklijuoji, suvilgai. Tada nutaikai iš viršaus lašiuką rūgšties. Cingt – ant knato paleidi ir žvakė užsidega.

Žodžiu, visiems patikdavo tokie dalykai. Tokių išradimų – šimtai tūkstančių. Kiekvienam filme reikia ką nors sugalvot. Pagalvoji, pagalvoji ir padarai.

---

 

Stiklą reikėjo sudaužyt per „Virto ąžuolai“(žr. lfc.lt Filmų archyvą: https://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=338).

Tai gal mest akmenuką? Ne, lėtai filmuoja, viskas matosi.

Jaruševičius prisiglaudžia rankom prie stiklo ir stiklas dūžta.

Aš sugalvojau taip. Paėmiau gręžtuvą, įtaisiau virpstą sulenktą, įrėžiau  stiklo kampučius su stiklapjūviu. Pats užsilipau ant kopėčių lauke, filmavom irgi lauke, įjungiau gręžtuvą, virpstas greit sukosi, nieko nesimatė ir stiklas subyrėjo.

Tada neturėjom greitai dūžtančių stiklų kaip dabar, kitokie buvo reikalai, kitoks laikotarpis. O dabar gal būtų lengviau viską daryt. Dabar kompiuteriai yra, o tada reikėjo viską sugalvot pačiam. Kad ir pigu, ir greitai būtų.

 

Eugenijų Olbiką nufotografavo Ulijona Odišarija