Aktualu. Ankšta logika

2. Kam režisierius kuria filmą?

Mes kalbame apie kino kūrėjus, ne darytojus ar gamintojus. Esu tikra, kad režisierius kuria filmą visų pirma todėl, kad jis negali jo nekurti – todėl, kad idėja neduoda jam ramybės, jis turi ją įkūnyti. Ne kartą esu skaičiusi: turėjau padaryti tą filmą, net jei jam būtų lemta gulėti dėžutėse po mano lova.

Šalis, kurioje mes penkis dešimtmečius gyvenome, įkvėpė nemažai filmų, kurie turėjo “išgulėti po lova” ilgus metus. Bet pats faktas, kad jie sukurti – svarbus.

Lietuviški filmai, net ir šauniausi, aukso fondu vadinami, nuolat kažkur guli. Tai Lietuvoje. Jie gyvena ekranuose tiktai toli, kitose šalyse, jų festivaliuose. O juk galėtų ir Lietuvoje būti vieta – nors viena – kur susidomėję žmonės galėtų juos matyti nuolat. Nes dabar išeina, kad Lietuvoje režisierius kuria filmą užsienio festivaliams ir Lietuvos archyvų lentynoms.

3. Kodėl žiūrovas žiūri filmą?

Manyčiau, kad atsakiau pirmame klausime.

4. Kada režisierius patenkintas savo filmu?

Vėlgi interviu patirtis kužda, kad režisierius niekada nebūna patenkintas savo kūriniu. Net Arūnas Matelis už savo “Prieš parskrendant į Žemę” pelnęs daugybę garbingiausių apdovanojimų ir su triumfu keliaujantis per įvairių žemynų festivalius, nėra patenkintas savo filmu. Paklauskite ir jis išvardins trūkumus, ir jam dėl jų tikrai skaudės širdį. Nes jis negali pamiršti, kad galėjo būti geriau.

5.  Kada žiūrovas patenkintas filmu?

Tai intymu. Jaučiu, kad šitas klausimas kėsinasi į mano sielos paslaptis, provokuoja atlikti išpažintį. Nes visada, kai filmas man patinka, jis man atskleidžia ir atleidžia mano nuodėmes. Mano reikalas – kokias. Mano ir to filmo. Dabar galiu grimzti į malonius prisiminimus ir gailėtis, kad daugumos savo mylimų filmų neturiu galimybės pamatyti kada užsigeidusi. Po ranka tik keletas. Manau, kad kiekvienas, stabtelėjęs ties šiuo klausimu, turi savo mylimų filmų užutėkį. Prisiminimuose. O laimingesni – ir DVD pavidalu.

6. Kam reikalingas filmas, kurio niekas nežiūri?

Esu buvusi seanse, kuriame rodyti du lietuviški dokumentiniai filmai, kuriuos visiškai neabejodama priskiriu Lietuvos kino viršūnėms. Vienas iš tų filmų savo gimimo metais buvo daugybės užsienio festivalių favoritas, o kitas, naujas jau sulaukė ir gerų recenzijų ir susižavėjimo profesionalų kuluaruose, ir autoriai prisiklausė komplimentų.

Taigi – du geri filmai, du geri autoriai ir vienas vienutėlis žiūrovas. Ir kokie keturi draugai bei artimieji. Visa publika. Kiek mūsų buvo, tiek ir žiūrėjome, iš pradžių visi gerokai sukrėsti, kad, anot poeto “stalas toks platus, o mūsų tiek mažai”.

Bet filmai buvo tiek geri, kad sukrėtimas praėjo. Mes buvome laimingi, kad esame čia, kur tai rodoma, kad su mumis kalbasi autoriai, o mes galime ir jiems padėkoti ir klausinėti. Ir net ištarti: “Seniai buvo taip gera”. Tai buvo net aristokratiška – kino žiūrėjimas artimųjų rate. Gal dabar DVD epochoje prigis tokia tradicija namuose?

Tąsyk, tiesa, mes buvome klube, skirtame porai šimtų žiūrovų. Tas vienintelis žiūrovas, kurio mes nepažinojome, kuris atėjo pagal skelbimą, po to sakė autoriams: aš dėl jūsų filmų atvažiavau į šitą miestą.

Prisimenu ir kitą atvejį -- Roberto Verbos retrospektyvą Vilniuje, kultūringame mieste. Į šimto vietų kino salę mes ateidavome gal keturi, kartais septyni. O rodė šedevrus. Grynuolius. Laiko patikrintus. Ar jie tapo blogesni nuo menko tų seansų žiūrovų skaičiaus?  Ar jie buvo geresni, kai juos rodėme Japonijos universiteto studentams, susigrūdusiems 400 vietų salėje?

Į Audriaus Stonio retrospektyvą kameriniame Tokijo kino teatre pirmą vakarą susirinko – skaičiavau – dvi dešimtys žiūrovų. Antrą vakarą daugiau. Kokių žiūrovų – susidomėjusių būtent Audriaus Stonio kūryba, atsekusių paskui jo filmus iš to paties universiteto, norėjusių pamatyti daugiau ir pašnekinti autorių.

Kitas dalykas, kad tokių filmų, kokių seansus aprašau šiame atsakyme, negalima padėti ant tų pačių svarstyklių, kaip anšlaginių komercinių filmų. Nes jų svarstyklės – skirtinguose pasauliuose.

7. Kam reikalingas režisierius, kuris nemoka kurti filmo?

Man atrodo, režisierius, kuris nemoka kurti filmo, reikalingas toms struktūroms, kurios suinteresuotos ne kurti, o daryti filmus, kad šie darytų pinigus. 

8. Kodėl duodami pinigai tiems režisieriams, kurių filmų niekas nežiūri?

Niekas, tai turbūt tas vienas žiūrovas, kuris atvyko į kitą miestą specialiai dėl to vieno seanso, ar tos dvi dešimtys, susiradusios Audriaus Stonio filmus milijoniniame Tokijuje, ar tie keli, kasdien ėję į Roberto Verbos retrospektyvą?

Ar dabar turėčiau įrodinėti, kad mes nesame niekas? Aš net neketinu įrodinėti, kad popkorno filmų žiūrėtojai yra niekas. Jie irgi žmonės ir tegu gyvena nežeminami. Savo pasaulyje.

Ir Mindaugas Vosylius, juokais pamėtėjęs šitą anketą, yra labai labai ne niekas, o prodiuseris, sugebėjęs išjudinti dešimčių kino debiutantų kūrybingumą ir dar parduoti jo rezultatus. Garbė jam už tai.

Bet suarti visą kino lauką vien pagal gero pardavimo logiką? Pardavimas net nėra kultūros tikslas, nors kai kam dažnai norisi ištraukti pistoletą, išgirdus žodį kultūra, o kinas juk į šią temą įeina. Kažkada draugas Stalinas norėjo, kad jo valdomoje valstybėje gimtų tik geras kinas ir liepė, kad būtų daroma mažai filmų – esą, kad būtų atrenkama ir leidžiama daryti tik tuos, kurie garantuotai bus geri.

Aišku, kad kiekvienam, kas duoda pinigus – taipgi ir valstybei – norisi, kad tie pinigai būtų skiriami tauriam tikslui, o ne atsidurtų baloje. Kad būtų ramu: paskirta teisingai, neapsikvailinta. Kaip draugui Stalinui.

Visa bėda, kad kultūroje (atsiprašau, dar netraukit tų pistoletų) neišeina visų verčių matuoti vien skaičiais – kiek duota, kiek parduota, kiek atgauta.Nes atgaunama ne skaičiais. Ir dalijant pinigus kinui, niekada neapsieisi be rizikos ir be klaidų. Ir kuo mažiau pinigų, -- kaip kad dabar yra Lietuvoje --  tuo daugiau rizikos ir tuo daugiau klaidų. Kada baigsis šitas staliniškas galimybių badas Lietuvos kine?  

Kino kritikę Rūtą Oginskaitę nufotografavo R. Urbakavičius