Media studija. Studentų vasara

Mano rankose – šviežutėlis DVD diskas, ant kurio angliškai užrašyta: „Ieškant dokumentinio scenarijaus“. Tokia ir buvo ką tik užsibaigusios 8-osios tarptautinės „Vasaros Media studijos“, tradiciškai vykstančios Juodkrantėje, pagrindinė tema.

Labai mielai nuteikia animacinė užsklanda, kurioje kinematografinė pliauškė taikosi, bet vis dėlto nesugeba atimti gyvybės simpatiškai mikliai musei. Ar taip buvo ir realybėje?

10 trumpų dokumentinių juostų, kurių filmuoti stovyklos svečiai, išklausę teorines paskaitas, buvo pasklidę po visą Lietuvą, kelia įvairių minčių bei vertinimų, nebūtinai sutampančių su tais prizais, kuriais pabaigai apsidalijo studentai. Žinoma, negalima ignoruoti esminės sąlygos: tai nėra vien lietuvių filmai, jie tiesiog kurti mūsų krašte, bet jų kūrybinėse grupėse apstu lietuvių, ir tas skatinimas susiklausyti, mokėti dirbti įnirtingo globalizacijos gilėjimo sąlygomis gal ir bus viena svarbiausių režisierės Inesos Kurklietytės vadovaujamos institucijos pamokų.

Disko amplitudė – įspūdinga. Ne tiek pagal naujų genijų kiekį, kiek pagal atotrūkį nuo visiško „fuksų“ lemenimo iki netolimo arba jau ir pasiekto profesionalumo. Pirmųjų darbelių pedagoginiais sumetimais gal nė neminėsiu, o apie įdomesnius įdomu ir prabilti.

Štai čilietės, gyvenančios Belgijoje (dar vienas migracinio globalizmo patvirtinimas!), -- Manuelos de Tervarent režisūrinis darbas „Ragas“, tuo pavadinimu tik lingvistiškai pažaidžiantis. Mat juostos herojė, besididžiuojanti burtininkės reputacija, senyvame amžiuje tebelakstanti basa per žarijas, „detoksikacijai“ išgerianti musmirių antpilo, o miestiškame bute diriguojanti dešimčių paukštelių, čia apgyventų, ribotam skrydžiui, pati kildina žodį „ragana“ iš „rago“.

Atrodytų, čia viską lemia pataikymas į ryškią, nestandartinę, kine besijaučiančią mažiausiai kaip Sophia Loren, heroję. Tačiau kinematografininkai nepaliko jos vienos prieš kamerą. Medžiaga tiksliai organizuojama. Štai „ragana“ su bendramintėmis stovi it statula prie laužo, giliai įkvėpdama gaivinančius dūmus, klausosi medžio kalbos, o jos liniją vis įvairuoja irgi pagoniškai kažką bešnabždančių, tyliai besilinksminančių mergaičių su gėlių vainikais vaizdas. Ak, koks apkrečiantis masalas, tas raganavimas!..

Tam tikra mistikos gaida man pasigirdo ir įžanginiuose azerbaidžaniečio (gyvenančio Suomijoje) Tahiro Alyievo filmo „Ugnies linija“ titruose. Mus informuoja, kad Švėkšnos miestelis kiekvieną šimtmetį vis dega – kone iki pamatų. Bet paskui autorius ima ieškoti priežasčių, neria į socialinę plotmę, deja, išsidrabsto ir joje. Bene įdomiausi epizodai su vietiniu žmogumi, laikinai priglaudusį pagrindinį naujausią Švėkšnos padegėją, o dabar nebežinantį, kaip jo atsikratyti. Žvelgiant redaktoriaus akimi, šis duetas galėjo „patempti“ ir visą juostą. Tokiu atveju „Ugnies linija“, dabar kupina nebūtinų kadrų, pokalbių, būtų tapusi kur kas disciplinuotesnė.

Keistas duetas išlaiko dėmesį Jovitos Valeikaitės filme „Ir 3 šaukštai cukraus“. Tiksliau, net ne duetas, o inteligento, apsigyvenusio kaime, monologas. Jis pasakoja ne apie save, o apie kažkokį buvusį kaimyną Pranciškų, kurio žemę vaikai išpardavė, o patį jį išgrūdo į vieną kambarį mieste. Įdomus, nes neakivaizdinis, žodinis portretas leidžia mums fantazuoti. Ir kai žiūrovo kantrybė, atrodo, jau sprogs, autorė vos keliems kadrams parodo patį Pranciškų, tupintį miestiškoje virtuvėlėje kaip kalėjime, darbo nelepintomis rankomis negrabiai užsiplikantį arbatos, akimirkai dėbtelintį žydromis akimis tiesiai į kamerą, į mus. Ir toks skaudulys sutvinksi, regint žmogų, išrautą iš savosios dirvos, ir patiki kiekvienu nešykštėjusio šilumos kaimyno žodžiu...

Apskritai, man regis, studentams geriau pavyko filmai portretai. Janio Lacio juostoje, pavadintoje 81 metų herojaus vardu, -- „Leonas“ – susitinkame su Ventės ornitologinės stoties veteranu, žiedavusiu gal milijoną paukščių. Pranciškų pamatėme tik pačioje ankstesnės juostos pabaigoje, o žodžio jis apskritai neištarė nė vieno. Tuo tarpu Leono, turinčio savą filosofiją ir neprarandančio autoironijos (jis kviečia į savo laidotuves – tiksliai 2022-aisiais, kai jam bus jau 98-eri), autoriai tiesiog nepaleidžia iš kadro. Dokumentikos galimybės buvo ir tebėra didžiulės, kuo įvairiausios, o gyvenimas („Leono“ atveju – herojaus išsakytos mintys) paprastai ir diktuoja formą, kompoziciją, vadinasi, ir scenarijų. Ar gali būti kažkoks vienintelis jo receptas?

Štai Mykolo Vildžiūno „Šarka“ – aiškiai autorinis kūrinys, nepaisant to, kad jo titruose šmėžuoja ir kitataučio scenaristo pavardė. Bet ar, tūnodamas savo Vokietijoje, šis autorius bus kažką apskritai girdėjęs ne tik apie Lietuvą, o ir apie koloritingąjį žmogų paukštį Beną Šarką? Ne, „Šarka“ – ne tradicinis portretas su visomis gimimo, pakilimų ir degimų, gliukų ir kitų idėjų datomis, o greičiau impresionistinis, kiek ironiškas, pritariančios nuotaikos eskizas, jau pavadinimo vertimu į anglų kalbą (ne „Sharka“, o „Magpie“) suteikiantis orientyrą.

Vieniems šarka, kitiems Šarka, bet visiems – ramybės drumstėjas, raudonais batais ant storiausio dulkių sluoksnio šokantis stepą, žongliruojantis ugnies kamuoliais, imituojantis šarkos riksmą taip intensyviai, kad, šiam atsimušus į „zuokiškos“ architektūros sieną, joje nepatenkinti ima žiebtis langai.

Pabuskit, ponaičiai!

Juodkrantėje apdovanotas už plastiką bei garsą, filmas „Šarka“ išties išsiskiria ir šia prasme. Dviprasmiškas jo „vaizdelio“ grožis, kai imponuoja ne prašmatnios, o kaip tik supleišėjusios faktūros, kai herojaus atspindžiai vandenyje primena Wong Kar-wai „Laimingų drauge“ epizodą, rodantį Honkongo dangoraižius žemyn galva, nes tėvynę prisimenantis personažas gyvena Argentinoje, vadinasi, yra tikras antipodas, kaip Šarka. O jau garso rezonansas, kažkokiame senoviniame kazemate riksmą realiai įvairuojantis ne prasčiau už „Dolby“ triukus!

Jau sunkiau sutikti su kitų garbių premijų padalymu. Neringos miestas apdovanojo Ivanos Pankovos juostą „Šviesos šešėlis“, neva savitai perteikiančią Kuršių nerijos gamtą. Bet juk šis poros minučių filmukas savo rakursais, išdarinėjamos žuvies vaizdeliais bent jau lietuviui tegali priminti standartišką atviruką. Būdinga, kad juosta turėjo pavadinimą „Žvejo istorija“, iš bėdos galintį kelti biblinių, bet labiau kaip tik buitinių asociacijų, o perdėm filosofišku „Šviesos šešėliu“ ji tapo paskutinę akimirką, prikamšius tarp kadrų Leonardo da Vinci citatų. Jos nesuteikė filmui gelmės, bet šią pavardę – ypač po „Da Vinčio kodo“ -- šiandien dar žino visi: kaip nepremijuosi, patekdamas į tokią draugiją?

Pagrindinis studijos šiemetis laureatas – suomės Annos-Karin Gronross filmas „Parašyk man“, išsivežęs skulptoriaus A.Kuzmos „Žuvis“, irgi kelia abejonių, tik gal principingesnių. Kadangi vienijanti tema buvo, kaip minėjau, dokumentinio filmo scenarijus, pažymėtas kūrinėlis, kurio scenarijaus, kurto lietuvės Kristinos Buožytės, karkasas akivaizdžiai lenda iš margaspalvės (prastąja prasme) ir krykštaujančios (veiksmo vieta – vaikų stovykla „Žilvitis“) medžiagos.

Stovykloje – meilės laiškų diena. Patraukli, kinematografiška idėja, nors, vėliau nepatikėjęs filmo herojais, suabejoji, ar ir ta idėja čia nuolatinė, ar tik scenaristės stovyklos vadams pasiūlyta. Tarp judrios, nenustygstančios atostogaujančių minios išsiskiria fotogeniškas blondinukas, kiek primenantis dar Žebriūno Mažąjį princą, ir šelmiška mergytė „seriališku“ Roksanos vardu. Abiems labai patinka filmuotis. Abu draugauja (pagal scenarijų ar realybėje?), bet per tą nelemtą meilės dieną jiems tenka pernešti aplinkinių patyčias, palūžti, suprasti, kad gyvenime – ne vienos šventės, būna ir išdavysčių ir nusivylimų, kurį gana įžūliai iliustruoja ašarėlė (glicerininė?) ant berniuko skruosto.

Truputėlį ir savo kailiu pažinus dokumentinio kino nenuspėjamų klystkelių specifiką, paprasčiausiai netikiu, kad tai dokumentinis filmas. Ne, štrichų, pastebėjimų, aišku, yra realių, bet kad per kokią savaitę taip susigyventum su aplinka, kad išvystum joje ir galimą tokią porą, ir jų galbūt laukiančius konfliktus, patikėti nelengva. Ar režisierė nepašnabždėjo Roksanai efektingai priglausti pirštą prie lūpų, o berniukui irgi efektingai „pasidrąskyti“ finale? Juk kad reali „Rago“ senutė pirmiausia yra artistiška natūra, tai matyti nuo pirmo kadro. Janina Lapinskaitė irgi visuomet filmuoja sielos menininkus, ir tai jai atpalaiduoja rankas. Lygiai taip pat išnyra ir mažųjų atlikėjų (rizikinga vadinti juos herojais), deja, tik inscenizacinis įkarštis.

Dėl dokumentinio kino visada virdavo ginčai, tik per geležinę uždangą jie retai kada mus pasiekdavo. Džiaugėmės – ir pelnytai! – turį puikiausios autorinės Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus dokumentikos. Bet pasaulyje ta Flaherty tradicija vis senka, ir aš visai nesuvokiu, kodėl reikia taip džiūgauti, kad lietuvių televizijoje jau atsiradusi jaunuolė, atvirai siejanti vaidybinius epizodus su dokumentu, kaip kokiame „Discovery“ kanale. Šiame – globaliame ir dažniausiai standartizuotame – kontekste filmo „Parašyk man“ tendencijų palaikymas terodo netoliaregiškumą ir atsainumą savosioms kraitskrynėms.

Nuotraukose kadrai iš filmų "Ragas" (1), "Ir 3 šaukštai cukraus" (2), "Šarka" (3), "Parašyk man" (4)