Atgarsiai. Režisierius neskraido paskui savo filmą

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos ryto“ korespondentė("Lietuvos rytas", 2006 07 -31)
2006 rugpjūčio 1 d.

Liepos viduryje režisieriaus Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ (studija „Nominum“) pelnė jau dešimtą apdovanojimą – Estijoje jis tapo Pernu festivalio pagrindinio prizo laureatu.

A.Matelio filmas, pasakojantis apie vaikus, gydomus onkologijos ligoninėje, per metus surinko pagrindinius prizus garbingiausiuose kino festivaliuose. Lietuvių režisieriaus pergalės prasidėjo pernai rudenį Leipcige ir Amsterdame, tęsėsi Europos ir JAV festivaliuose.

Filmo autorius pernai apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija, jo kūrinys pripažintas geriausiu lietuvišku metų filmu. Europos kino akademijos jis nominuotas ir kaip vienas geriausių Europos dokumentinių filmų.

Svarbu ne vien šios lyrinės esė prizai. Jis skatina ir labdaros akcijas. Kaip sakė vienas Japonijos nacionalinio vėžio centro vadovų Atsushi Makimoto, „Lietuva išrado ginklą nuo vėžio. Tai – šis filmas“. Su A.Mateliu susitikome po to, kai jis dalyvavo „Vilmorus“ tyrimų centro surengtame susitikime, kur buvo pristatyti tyrimai apie Lietuvos įvaizdį – kaip atrodo užsieniečiams ir patiems lietuviams, ką Lietuva turi gera ?

Režisieriui padarė įspūdį tai, kad „lietuviai įsivaizduoja, jog turi labai gerą sportą, o užsieniečiams atrodo, kad Lietuvoje – geri žmonės ir aukšta kultūra“.

* * *

- Skaičiau, kad pieš porą savaičių Danijos televizija parodė jūsų filmą ir sulaukė netikėtai didelių reitingų. Ar toji šalis yra pripratinusi savo televizijos žiūrovus prie dokumentinio kino?

- Mano filmą rodė komercinis „popsinis“ kanalas vėlai vakare. Jį pamatė beveik 22 procentai danų, tuo metu žiūrėjusių televiziją. O tai maždaug 220 tūkstančių žiūrovų. Kitas programas tuo metu žiūrėjo mažesnis žmonių skaičius.

Po to fakto man parašė filmų redaktorius iš Prancūzijos „Arte“ kanalo, kad emigruoja į Daniją, jeigu ten žmonės taip domisi dokumentika ir jeigu dokumentinis filmas, rodomas per televiziją, ten nukonkuravo visas kitas programas.

O mano išvada tokia: ir tie redaktoriai, ir kiti, kurie daro sprendimus, dažniausiai remiasi daugumos nuomone – atseit žmonėms nereikia. Nereikia dokumentinio kino, nereikia nekomercinio kino, iš viso nereikia rimto meno. Neateis, nežiūrės – ir nerodykim. Manoma, jog tie, kurie daro sprendimus, pažįsta auditoriją.

Pasirodo, jie visai nepažįsta auditorijos. Jeigu žmonės nesusirenka ir nesusidomi vieną, kitą kartą, tai visai nereiškia, kad rimto meno niekam nereikia. Kurią nors dieną gali ir žiūrovui kas nors atsirakinti ir jam gali prireikti to, ko nereikėjo iki šiol.

- Šitame jūsų komentare girdėti ir priekaištas tiems, kurie Lietuvoje parduoda kino teatrus ir kitus kultūros objektus vien dėl to, kad jie stovi apytuščiai, bet patogioje verslui vietoje?

- Kai buvo parduodama kino studija, žadėjo, kad tie pinigai eis kinui. Ar nuėjo? Ar nors vienas filmas padarytas už tuos pinigus? Ar pardavus nors vieną kultūros objektą tos lėšos atiteko kultūrai? Ne – tik girdime, kad pinigų nėra. O pinigų monstrui, subjaurojusiam Katedros aikštę, yra?

Kodėl niekas nesugalvoja parduoti Operos ir baleto teatro ir pareikšti – šokit ir dainuokit bet kur? Kodėl per visus nepriklausomybės metus atidarytas tik vienas naujas dramos teatras, nors gabių trupių – ne viena? Mes gyvename neišsilavinusioje, degradavusioje valstybėje...

- Kuri užsieniečius traukia gerais žmonėmis ir aukšta kultūra?

O koks dabar jūsų paties gyvenimas? Ant lagaminų ir iš festivalio į festivalį – paskui savo filmą?

- Ilgiau buvau tik Amerikoje – aštuonias dienas, kadangi dalyvavau dviejuose festivaliuose.

Tai vienintelė kelionė, kurią parėmė Lietuvos institutas ir Kinematografininkų sąjunga. O į Europos festivalius nuskrendu tik tada, kai jau yra žiuri sprendimai dėl apdovanojimų.

Žiuri paprastai organizatoriams iš ryto pasako savo sprendimus, tada organizatoriai perka bilietus į lėktuvą, kad prizininkas vakare galėtų dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje. Tai tik tokie mano nuvažiavimai.

Į pirmuosius festivalius – Leipcige, Amsterdame – aš skridau už savo lėšas. Filmui gerai, kai režisierius dalyvauja, gali surengti spaudos konferenciją, duoti interviu.

Į visus festivalius paskui savo filmą nevažinėju, nes kiek tu gali leisti savų pinigų skraidymui po įvairias šalis, viešbučiams?

O prizininkui viskas apmokama. Net verslo klase pirmą kartą skridau – į Madridą, kitur. Matyt, kai tenka bilietą pirkti skubiai, kitokių ir nebebūna.

- Ar buvo atvejų, kai neliko nei verslo klasės, o apdovanojimas grėsė?

- Dėl Pernu taip buvo. Paskambino jo organizatorius režisierius Markas Soosaras ir sako: vakare apdovanojimų ceremonija, o bilietų iš Vilniaus į Pernu nebėra, tai ar aš nesutikčiau skristi iš Rygos?

M.Soosarą aš labai gerbiu, labai vertinu jo filmus. Pasakiau jam, kad esu kaime, o važiavimas į Vilnių ir lėktuvo laukimas man užimtų tiek pat laiko, kiek pats važiavimas į Pernu, tai jeigu giminės sutiks pabūti su vaikais, mes su žmona atlėksime.

Bet ar tikrai spėsite į ceremoniją? O jūs, sakau, nukelkite pagrindinio prizo teikimą į pačią pabaigą, tada spėsiu. Ir spėjome.

- Keista girdėti, kad į prestižinius festivalius – Leipcigo ir Amsterdamo – kur filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ laimėjo pirmuosius pagrindinius prizus ir išgarsėjo, jo autorius skrido savomis lėšomis. Ar taip ir turi būti? Tai natūralu kino pasaulyje?

- Tai nenatūralu. Ministerija žadėjo paremti tas keliones, bet praėjo beveik metai – ir nieko. Bet mūsų pokalbis pakrypo į niūrią pusę.

- Bet ir tą pusę kada nors reikia nušviesti. Filmas keliauja per pasaulį, garsina savo šalį. Ar toji šalis nors kiek prisideda prie paties filmo kelionių? Ar šaliai rūpi pačiai garsinti filmą?

- Pernai rudenį reikėjo padaryti filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kopijas festivaliams, Europos kino akademijos nominacijoms, subtitruoti. Ministerijos Kino taryba nusprendė skirti keliolika tūkstančių litų kelionėms, vertimams, kopijoms, reklaminei medžiagai.

Tų pinigų iki šiol nėra. Buvo net taip, kad kopija jau daroma, už ją reikia mokėti, o kur pinigai?

Nuėjau pas ministrą. Jis sakė, kad negali įsakymo dėl tų pinigų pasirašyti, nes kažkas jam nepataisė kažkokių įstatų.

Kas būtų, jeigu aš pareikščiau: negaliu daryti kino, nes mano mašinoje neveikia stabdys. Čia mano problema. Lygiai taip pat anas kažkokių įstatų nepataisymas yra ministro problema.

Jeigu reikia, kad būtų pataisyta, – taisykit, bet dėl to nestabdykit viso savo darbo. Tuo labiau kad atsirado lėšų ministro kelionei į Meksiką ir kitur.

- Filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ rodymus įvairiose šalyse lydi ir labdaros akcijos?

- Mane maloniai nustebino Japonijos verslininkų reakcija.

Į Lietuvą buvo atvažiavusi stambių verslininkų delegacija, jie to filmo paakinti nusprendė suteikti labdarą Kauno ligoninei.

Filmas Japonijoje buvo rodomas Europos kino dienose.

Lietuvos ambasada Tokijuje paprašė manęs leidimo surengti atskirą seansą ir klausė, kur galima pervesti žmonių suaukotas lėšas, kad jos patektų vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis.

O dar – olandų šeima paragino savo draugus ne pirkti dovanas jų naujagimei, bet aukoti sergantiems vaikams. Ir toks faktas ne vienintelis. Amerikoje žmonės organizavo papildomus seansus ir lėšų rinkimą.

Man tai žiauriai smagu, kad filmas nesibaigia užsidegus šviesai po seanso. Dažnai įvairiose šalyse žmonės klausia: ką padaryti, kaip padėti tiems vaikams?

Sakau, jeigu jūs prisiminsite juos ir pasimelsite, jau gerai. Jeigu kada nors nusiųsite į ligoninę atviruką – labai gerai. Jeigu surinksite šiek tiek lėšų, bet ką padarysite – viskas yra gerai.

- Ar pavyko Lietuvoje parodyti „šimtą seansų – šimtą meilės ir tvirtybės pamokų“, kaip buvote numatę?

- Pavyko, ir net daugiau negu šimtą įvairiuose miestuose. Netikėjau, visiškai netikėjau, kad taip galės būti.

Pats nedalyvavau visuose seansuose, bet į kiekvieną miestą po vieną kartą buvau nuvažiavęs.

- Ar dar išliko jūsų ryšys su vaikais bei šeimomis, kurias filmavote?

- Su kai kuriais tėvais susiskambiname, pasikalbame. Po kiekvieno filmo taip būna. Jeigu išlaikyčiau stiprų ir aktyvų ryšį, reikėtų dar vieną filmą daryti arba tapti vienuoliu, labdaros organizatoriumi – visai savo profesiją palikus. Aš jau padariau, ką galiu ir moku, – filmą.

- Kai rudenį kalbėjomės prieš pirmąją premjerą, sakėte, kad režisieriui reikia laiko „išeiti“ iš užbaigto filmo, ir jo reikia tiek, kiek tas filmas buvo kuriamas. Juostą „Prieš parskrendant į Žemę“ kūrėte pusantrų metų. Vadinasi, tiek turėjo praeiti laiko, kad galėtumėte pradėti galvoti apie naują darbą. Naujo filmo scenarijus jau parašytas. Ar jūs jau „atėjote“ į jį?

- Su vasara kaip tik pasibaigs filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ laikas, ir jau būsiu „įėjęs“ į savo naują filmą, apie kurį dėl prietarų nekalbėsiu. Kol nenufilmuotas paskutinis kadras, nėra apie ką ir kalbėti. Rugpjūtį manęs su filmu „Prieš parskrendant į Žemę“ dar laukia Kipro festivalis.

 

 

 

 

 

 

Komentarai